Dovilė Zelčiūtė. Partizano kapas

Iš ciklo „Augau teatre“

 

Nuolat gaudavau vaikiškų vaidmenų, jaučiausi esanti reikalinga. Į spektaklį „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ mane įvedė pats tėtis, kai sesė Kristina išaugo Betanos, Mažylio draugės, vaidmenį. Karlsoną vaidino tėtis, o Mažylį – Danutė Strakšytė, trumpaplaukė, nedidukė aktorė. Danutę labai mylėjau: iš to paties mamos grimo kambario, kilusi iš Darbėnų...

Per gastroles visa trupė užgriūdavo Strakšytės tėvų namus Darbėnuose. Vakarodavo, paskui trupės artistai keliaudavo į miškelį prie partizano kapo. Strakšys, garsiausias siuvėjas apylinkėje, šypsodavosi plačia bedante šypsena. Atsimenu visą Strakšių namų sodelį, kaip mudvi su Strakšytės ir režisieriaus Stasio Motiejūno duk­ra Jurga (dabar – biologijos profesore) eidavom ratu aplink gražų geltonai dažytą namą ir skindavome raudonus serbentus, žirnius. Man, neturėjusiai savo kaimo pas senelius, tai buvo rojus. Atrodė, girdime jūros ošimą, o artistai, pasitiesę lengvas austines kapas ant samanų prie partizano kapavietės, kalbėdavosi apie man tuo metu paslaptingai baugią ir svaiginančiai viliojančią tautos laisvę. Mamos veidas pasikeisdavo, tapdavo svajingas, akys – į tolį. Tėtis tai pritildydavo balsą, tai kaip tik pratrūkdavo. Tas diskursas prie partizano kapo – lyg ilgai lauktas sprogimas ir atsipalaidavimas. Pasigirsdavo eilės. Maironis, Brazdžionis, Mačernis, Inčiūra. Tėvelis deklamuodavo Miškinį. Vėliau – Grušas, Marcinkevičius, Mikuta. Dainuodavę. Atsargiai, tyliai, o paskui – vis garsiau. Kas nors susipykdavo, kas nors apsiverkdavo. Giliausias sovietmetis, laisvės ilgesys prigulus ant samanų ir žvelgiant į mėlyną tėviškės dangų. Viską mačiau, daug ką jutau intuityviai, dar nesuprasdama prasmės. Išliko kaip šviesiausias gastrolių pasikartojantis motyvas, o dabar jau – mano neatimama tikrovė. Likdavome Darbėnuose nakvoti, kažin kaip visi tilpdavome. Nemiegodavo tik mano tėvelis ir Strakšytė, Strakšis, kaip ją teatre vadindavo. Mama pykdavo, eidavo tildyti įsismarkavusių tėvelio ir Danutės, klausdavo, apie ką šie kiaurą naktį taip garsiai kalbasi. „Kaip tai „apie ką?“, – nesuprasdavo tėtis. – Apie partizano kapą! Kol jūs visi miegate, mes čia globalius dalykus sprendžiame!“

Vaiskus rytas Strakšių namuose, Danutės mama kalba žemaitiškai, suprantu, žinoma, tik atskirus žodžius. Teatre šios tarmės prisireiks, kai Strakšytė vaidins žemaitę, onkologine liga segančiąją moterį pastatyme „Didysis geismas“ (pagal Juozo Montvilos pjesę, režisierė Neris Karpuškaitė). Šis spektaklis – apie vėžininkes, kurių gyvenimai skleidžiasi vienoje palatoje. Vienoms – gyvenimo viltis, kitoms – mirties nuosprendis. Makabriška ir likimiška, kad ne viena aktorė, vaidinusi „Didžiajame geisme“, iš tiesų susirgo vėžiu. Julija Kavaliauskaitė, Rūta Staliliūnaitė, Danutė Strakšytė, Danutė Juronytė, Doloresa Kazragytė (pavyko pašalinti auglį, pagijo), režisieriaus padėjėja Aldona Kudlaitė, aktoriai Antanas Barčas, Algimantas Masiulis... Spektaklyje skambėjo Vytauto Kernagio daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Amžiaus liga? Ar susipynusios tikrovės? Žinau, kad tėvų bičiulis režisierius ir aktorius Michailas Jevdokimovas vaidino širdies priepuolį scenoje, o salėje sėdintis jo gydytojas per pertrauką susirūpinęs atskubėjo į užkulisius, nes visa scenoje rodoma simptomatika pasirodė pernelyg tiksli ir nesuvaidinama to realiai nepatyrus.

 

Dovilė Zelčiūtė. Partizano kapas
„Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ (rež. Stasys Motiejūnas,1968). Mažylis – Danutė Strakšytė, Karlsonas – Leonardas Zelčius. Nuotrauka iš asmeninio D. Zelčiūtės archyvo.

 

„Grožis ir poezija!“ – girdėdamas žemaičių tarmę euforiškai sušunka Kęstutis Genys. Čirškinami lašinukai, kiaušinienė, kepamos ką tik prigrybautos pušyne voveraitės. Vienas po kito pusryčiams Strakšytės tėvelių namuose renkasi kolegos, saulė nušviečia visų veidus, man visiškai saugu su tais kvapais, balsais, su tuo vasaros pasikartojančiu etiudu, jaučiuosi būnanti su namiškiais, tiesiog esanti. Po pusryčių, kaži kelintą kartą apžiūrėję Darbėnų miestelį, jo akmenis ir bažnyčią, autobusu pajudame atgal į Palangą. Arba į Kretingą. Ar į Karteną, Kūlupėnus... Ten, kur vakare bus vaidinamas spektaklis. Tas deginantis ir kiek pamišęs laisvės ilgesys, prasiverždavęs per gastroles, subuvimuose ar po kurios nors premjeros, ar po kurio nors teatrinio įvykio, kai būrys improvizuotai užgriūdavo į vieno ar kito aktoriaus namus (laimė, kai užsukdavo ir į mūsų šeštą fortą!), pakilūs balsai, eilėraščiai, dainos, nuožmumas ir skausmas akyse. Ir kartkartėmis atsargumas susivokus, kad reikia laiku stabtelėti ir santūriau kalbėti, nes nežinia, kas šalia tavęs. Nors apytiksliai buvo žinoma, kas bendradarbiauja su saugumo komitetu. Nepaisant to, jog, regis, visi tokie artimi.

Oras tiesiog tvinksta nuo neišsakytų ir besiveržiančių kalbų prieš sistemą, skaldomi anekdotai, o tuo metu teatras stato „reikalingus“ repertuarui spektak­lius. Net ir juose mano tėvai ieškojo „vaidmens grūdo“ ir stengėsi likti sąžiningi, kiek buvo įmanoma. O valstybė metai po metų švenčia Spalio revoliucijos metines, vyksta grandioziniai minėjimai ir eisenos Donelaičio gat­vėje, tėvai priversti žygiuoti, kartais žygiuoja, kartais ne. Po kiekvienos tokios demonstracijos pusė teatro vyrų namo grįžta girti, prieš tai iki kitų metų rekvizitinėje pasidėję raudonas vėliavas ir transparantus. Daugelis mėgina vienaip ar kitaip išsisukti nuo tų demonstracijų, suprantu, kad apskritai į daug ką aktoriai žiūri tiesiog kaip į vaidinimą, tai ir yra jų (mūsų) išsigelbėjimas.

O aš pati, vos nuėjusi į pirmą klasę, negaliu sulaikyti ašarų, – noriu namo. Į teatrą. Visose mokyklinėse nuotraukose atrodau baisiai nusiminusi. Tiesiog labai bijau to pasaulio ne teatre ir ne su tėvais. Pasaka baigiasi ir viskas turi vykti rimtai, iš tikrųjų. Laimei, mano pradinių klasių mokytoja G. Nemčinskienė – švelnus žmogus. Tačiau vis tiek ašaroju prikandusi lūpą. Klasėje sėdžiu trečiame suole, taip geriau matau pro gluosnio šakas taką, vedantį į namus. Tai ten vis ir žiūriu, įžvelgdama savo namo kampą ir vis tikrindama, ar nepasirodys mama. Gaunu mamos patarimą, padedantį mažiau bijoti aplinkos ir ištverti baimę (bent trumpais epizodais): „Tu galvok mokykloje, – sako mama, – kad čia spektaklis. Visi vaidina, vieni yra geri veikėjai, kiti – pikčiurnos, o tu tiesiog žiūrovė, kuri kartais gali irgi vaidinti.“ Tai šiek tiek gelbėja. Nors tokios sąmonės pratybos mažam vaikui sunkios. (Labiausiai šis patarimas padeda man jau užaugus.)

Kaip ir visi, tėvai privalo balsuoti rinkimuose.   Tėvelis surenka visų namuose gyvenančių pilnamečių biuletenius ir neša į rinkimų punktą, t. y. apylinkę „Žalgirio“ stadiono pastate, Baršausko gatvėje. Kartais pasiima mane. Rinkimų štabo vestibiulyje kabo keli portretai, bet visi balsuoja už vieną. Tėtis žaismingai įmeta į balsadėžę sulenktus lapukus, kažkur pasirašo, pakoketuoja su salėj sėdinčiais, tie atsako kažin kokiais juokeliais (jie gaus priedą prie algos už tą savanorišką talką per rinkimus). Pakeliui į namus tėtis neištvėręs trumpam užsuka į larioką prie kampo. Išgeria bokalą, man nuperka ledų. Prie apvalaus aukšto stalelio skeryčiojasi kažkoks girtas dėdė. Stoviniuoju lauke, viską matau. „Tai garsus Šančių boksininkas, – sako tėtis. – Baigėsi jo šlovė, nabago. Daviau rublį... Gaila jo.“ Kai namie tėvas tai papasakoja mamai, ji nepiktai mesteli: „Greit ir tau duos rublį...“ Čia aš vis apie tą laisvę, būtinus išgyvenimo prisitaikymus.

1970 m. režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre pastato M. Šatrovo pjesę „Bolševikai“. Ir dabar nežinau – kodėl. Gal kad vėliau galėtų pastatyti J. Grušo „Barborą Radvilaitę“?.. Abu tėvai „Bolševikuose“ gauna vaidmenis. Kažkas teatro administraciją priverčia repertuarą sudėlioti taip, kad spektaklis vaidinamas Kūčių vakarą. Laukiam tėvų po spektaklio, pirmoji parskuba mama, tėtis lieka vaidinti toliau. Abu tiesiog sprogsta iš pykčio: „Salėj – 10 žiūrovų, ir tie turbūt „nupirkti“, kad ateitų...“ Gal tokiu repertuaro dėliojimu buvo stengtasi atitraukti dėmesį nuo viso, kas dar bus, kas sukels teatre uraganą? Tokia gudrybė? Bet bjauri... Kad ir koks dviprasmiškas būtų buvęs spektaklio sprendimas su aliuzija į Paskutinę vakarienę (dailininkė Janina Malinauskaitė). Žinau, kad tėvai negalėjo atsisakyti vaidmenų. Būtų tekę atsisveikinti su teatru. Kaip ir tėtis negalėjo nevaidinti Lenino, dubliuodamas Juozą Budraitį to paties Šatrovo ir J. Vaitkaus spektaklyje „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“. Pikta ir talentinga režisierių duoklė sistemai. Tėtis dirbo puikiai kaip tik įmanoma, ir spektaklis buvo ryškus.

Kai galvoju apie Kauno teatrą sovietiniais laikais, jis man asocijuojasi su Darbėnų pušyne lankomu ir gėlėmis apkaišytu partizano kapu.

Draugai