Valdas Gedgaudas. Tarp cokolinio Cicėno ir vertikalaus Ibseno

Vilniaus mažojo teatro premjera – Henriko Ibseno „Helgelando karžygiai“

 „Helgelando karžygiai“. Martyno Siruso nuotrauka iš VMT archyvoTurbūt nusprendęs šiek tiek atsipūsti nuo televizinių projektų auksinis lietuvių teatro ir kino berniukas aktorius Ramūnas Cicėnas nutarė, jog laikas imtis teatro režisūros. Geresnės vietos už Mažąjį, kuris šiuo metu primena laivą-vaiduoklį, į savo denį priimantį visus, ką tik palaimina aukštybių kapitonas R. Tuminas, turbūt nesurasi. Mažajam tinka viskas, net režisūroje kojų kaip reikiant nespėjęs apšilti R. Cicėnas, sezono atidarymui užsimojęs statyti ne bet ką, o patį Henriką Ibseną, jo dramą „Helgelando karžygiai“.
H. Ibsenas šiuo atveju – ankstyvasis. Debiutuojančio R. Cicėno stadiją nustatyti lyg ir sunku, bet įsibėgėjus pirmajam spektaklio veiksmui jau neabejoji –­ vėlyvasis, deja, humoro ir parodijų šou pažeistomis kepenimis, madingais dvasios sportbačiais lakstantis po „Helgelando karžygių“ tekstinę partitūrą kaip koks Usainas Boltas. Bandantis iš norvegų klasiko pagaminti neaiškios kilmės bei paskirties Ilfo, Petrovo ir Daniilo Charmso hibridą.
Pirmajame „Helgelando karžygių“ veiksme H. Ibsenas, stebėdamas R. Cicėno „režisūrines evoliucijas“, tyli, markstosi, kartais, lyg sapnuodamas, sučepsi lūpomis, nelabai suprasdamas, kas čia kaip ir kodėl taip keistai vyksta.
Tačiau antrajame didysis norvegas pagaliau galutinai pakirdęs labai aiškiai ir artikuliuotai ištaria R. Cicėnui: „Ibsenas aš, vaikeli, liaukis, čia tau ne „Policijos akademija“, ne ant to užšokai...“
Režisierius, matyt, bus šiek tiek pervertinęs savo jėgas, bandydamas atlikti jam tokį įprastą, mielą ir pažįstamą televizinį „viršuždavinį“ – paversti „Helgelando karžygius“ holivudine „robinhudiška“ muilo opera, istorine humoreska, kostiumine animuota „lalaila“.
Bet kad nuoširdžiai stengtasi – nepaneigsi. Štai islandų sagos herojų galerija „pagal Cicėną“: infantilus, bailus, savo firminiu falcetu nuolat giedantis Manto Vaitiekūno Gunaras – moteriško, „gėjiško“ vyro tipas; tarytum po daugiadienio gėrimo niekaip negalintis atitokti, tarsi reaktyvinių pagirių nuolat kamuojamas patetiškai prikimęs Gunaro bičiulis Leonardo Pobedonoscevo Sigurdas – vyriško, bet kvailo vyro tipas (Sigurdas toks „geras“ Gunaro draugas, toks „protingas“, kad net nesavanaudiškai „atiduoda“, „padovanoja“ Gunarui gražuolę Jordis, kurią pats myli ir galėtų su ja būti drauge); kvaila, kaimietiška, bobiška Gintarės Latvėnaitės Dagnė – liežuvio nenuvaldančios, moteriškos, bet kvailos moters tipas; išdidi, karinga, lankų temples vejanti, strėles galandanti ir savo baikštųjį, taikųjį vyrą Gunarą šlovingiems žygdarbiams angažuojanti Gabrielės Tumėnaitės Jordis –­ vyriškos, nelaimingos, savo seksualinės tapatybės nerandančios, seksualinio alkio kamuojamos moters tipas.
Yra dar toks juodu odiniu kostiumu apsitaisęs pieniškas rokeris, bukas karžygys-pasiuntinukas Torolfas (Vytautas Rumšas jaunesnysis) ir aiškesnių charakteristikų stokojantys Mindaugo Capo Ernulfas (senų sąskaitų nepamirštantis, problemų vis besivaikantis, senstantis karžygys) ir Edmundo Mikulskio Kore Bondas (vasalas, hiena, dvasios invalidas).
Visą šį kailiais ir odom, antblauzdžiais ir antsmilkiniais (Vaidilės Marijos Vasiliauskaitės kostiumai išties labai labai gražūs, gal net pernelyg, keistai kontrastuojantys su brutalia R. Cicėno ironija) apsikarsčiusių, kirvukais mosikuojančių estradinių personažų būrį lyg kokiame popkoncerte įrėmina vadinamasis backas – nebylus trijų merginų choras: tai gyvenimo ir mirties siūlą verpiančios, „pomirtiniu“ grimu tirštai nuteptos, melsvais-violetiniais apsiaustais aprėdytos Nornos – Undė-Praeitis (akt. Laura Rakauskaitė), Verdandi-Dabartis (akt. Živilė Rastauskaitė), Skulda-Ateitis (akt. Paulė Kostancija Miniotaitė).
Pasišaipyti galima iš visko, bet vien tik noro čia nepakanka. Reikia saiko, pageidautina talento, pagaliau, meistriškumo. Vien tik su Cicėnu čia neišsisuksi. Kad ir koks mielas ir žavus jis būtų. Neišsiversi čia net su dviem ar trim Cicėnais.
Kaip jau minėjau, pirmame veiksme režisieriui šiaip ne taip lyg ir pavyksta „Helgelando karžygius“ užtempti ant savo iš anksto sugalvoto absurdinio-groteskinio-burleskinio-parodijinio spektaklio stilistikos kurpalio. Lyg ir turėtų imti juokas. Publika bando. Bet išeina taip lyg pro sukąstus dantis.
Antrajame veiksme H. Ibseno dramos spyruoklė iššauna visa jėga – aukštosios, tragedinio skambesio garbės, meilės, draugystės, išdavystės temos šoka kaip ugnis, o žemoji (trumpoji) R. Cicėno režisūrinė šlangelė per silpna užgesinti šį gaisrą.
Ką daryti?.. Tokiais atvejais paprastai praverčia sniego mašinos, dūmai... Nesnaudžia ir R. Cicėnas: ant M. Capo Ernulfo, giedančio ritualinę giesmę žuvusiems savo sūnums, varganos galvos pradeda kristi snaigės – iš pradžių viena, kita, bet sniego mašinai subirbus stipriau, pasipila visas jų tuntas. Tada jau išties juokinga.
Spektakliui besibaigiant, be abejo, atsiranda ir dūmų. Kur dingsi be jų, kai visą antrąjį veiksmą sukarikatūrintas personažų panoptikumas mataruoja, stirena kojytėmis, pakibęs tarp cokolinio Cicėno ir vertikalaus Ibseno.
Yra spektaklyje ir vienas grynai režisūrinės vaizduotės tvarinys – natūralių gabaritų baltoji meška, toks liūdnai linksmas padaras, spektaklio pradžioje sunkiai bundantis iš letargo, negrabiai besistojantis ant užpakalinių kojų, priekinėmis letenomis grobstantis, daužantis, maigantis savo meškišką krūtinę, mykiantis, urzgiantis, vaitojantis, tarsi kažką svarbaus labai trokštantis, besistengiantis, norintis, bet, deja, negalintis pasakyti. Tarytum kurčnebyliškas Mažasis, sustingęs sezono starto linijoje.
Spektaklio pabaigoje baltoji Cicėno meškutė imasi konkretesnių veiksmų. Tarytum koks šekspyriškas Fortinbrasas be ceremonijų ištempia iš scenos meilės ir išdavystės strėlių suvarpytą H. Ibseno alter ego – šaunųjį narsuolį Sigurdą. Režisierius aiškiai pademonstruoja, kas čia šeimininkas. Ką gi. Kaip toj humoro laidoj sakoma: „Dar pažiūrėsim.“

Draugai