Lauros Kutkaitės spektaklio premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeroje – Lauros Kutkaitės spektaklyje apie mokyklos gyvenimą „Mokyk mane“ – labai įdomu stebėti žiūrovus. Panašiai, kaip būna vaikams skirtuose darbuose, kai iš žiūrovų reakcijos gali suprasti, ar darbas veikia savo tikslinę auditoriją, net jei neveikia tavęs. „Mokyk mane“ premjeroje lankėsi daug mokytojų ir moksleivių. Mokytojų reakcijos drąsios ir nevaržomos – jie ir juokėsi, ir komentavo, ir fotografavo, lyg iš tikrųjų dalyvautų spektaklio aptariamoje Mokytojų dienai skirtoje mokyklos šventėje. Ne kartą išgirdusi „čia mūsų gyvenimas“, supratau, kaip jiems svarbu, kad nacionalinėje scenoje pagaliau kalbama apie juos. Ir apie tuos, su kuriais jie susiduria kiekvieną dieną, – paauglius. Patys paaugliai laikėsi santūriau. Bet dauguma spektaklio pokštų buvo skirta jiems ir, esu tikra, jie juos suprato ir pafylino (* pajautė; vartoti anglizmus ir juos paaiškinti žvaigždutėmis – vienas iš šio spektaklio žavingų sumanymų). Tikslinė auditorija, taip pat visi, kuriuos domina toks reiškinys kaip „mokyklos laikai“, į šį spektaklį eis ir eis. Ne visai aišku, ką darys kiti.

 

Scenos iš spektaklio „Mokyk mane“. Martyno Norvaišo nuotr.

 

Sakoma, kad kūrėją geriausia lyginti su jo paties ankstesniais etapais ir sukurtais darbais. Režisierė L. Kutkaitė savo kartelę užsikėlusi aukštai. Po „Mokyk mane“ tapo akivaizdu, kad ji nesivadovauja ankstesniais atradimais ir patikrintais metodais, net jei jie buvo labai sėkmingi. Atrodo, kad jai tiesiog įdomu kurti ir stebėti, ką atneša procesas, o ne jį kontroliuoti pagal iš anksto numatytas schemas. Yra menininkų, kurie turi aiškų braižą, – ir be pavardės galėtum pasakyti, kurie darbai yra jų. Su L. Kutkaite taip neišeitų, o tai rodo, kad mūsų scena sulaukė drąsaus žmogaus. Vis dėlto, palyginus su jos „Teiresijo krūtimi“ (LNDT), „tremolo“ (MMLAB teatras ir „Bilietų nėra“), „Milena“ (Klaipėdos dramos teatras), spektaklis „Mokyk mane“ turbūt pirmą kartą režisierės kūryboje toks nuspėjamas, toks kažkur matytas, toks paprastas ir aiškiai sukomponuotas iš tam tikrų pasikartojančių atmosferų. Nesvarbu, kad tas „kažkur matytas“ galbūt tiesiog primena mokyklos laikus – tokiame spektaklyje taip ir turi būti; kalbu labiau apie tai, kad šiai kūrėjai būdinga kurti tai, kas nieko neprimena, ir tai – viena įdomiausių jos meninių savybių.

„Mokyk mane“ dramaturginiu požiūriu yra gerai techniškai „sukaltas“ darbas: žiūrovai kviečiami dalyvauti Mokytojų dienos šventėje. Po atidarymo kalbų ir sveikinimų vyksta šventinės (tiesa, dažnai absurdiškos) pamokos ir kasdieniai konfliktai, kurie vedžioja po mokinių tarpusavio santykių geografiją ir ypač pabrėžia tai, kaip mokinių savijauta priklauso nuo pagrindinių sistemos veikėjų – mokytojų. Spektaklis baigiamas biologijos pamoka, kurioje moksleiviai po įvairias įtampas sukėlusios dienos pagaliau atsiduria savo auklėtojos (Vitalija Mockevičiūtė) rankose. Ką daro šios rankos? Tiesiog priima. Beveik nematomai atsiranda, nieko nereikalauja. Pagirdo iš savo gertuvės. Nuplauna apvemtus delnus. Neužduoda nepatogių klausimų. Vietoj to pasakoja, kaip formuojasi pelkės. Tų pelkių fone ir vaikai nejučia ima pasakotis. Nors pasakoja niekus, nesvarbu: jie kalba ir yra girdimi. Jų klausomasi nepaisant to, ką jie nori pasakyti. Minties turinys nėra toks svarbus: pašnekesyje apie pelkes, gailius, gerves, kiminus – augalą, kuris laiko visus ir viską, susidaro erdvė paprastam buvimui vieniems su kitais. Ši scena yra kone sakrali, visiškai paprastai išdėstanti esminę žmogiškąją galią: atsisakyti teisti ir vertinti, vietoj to – suprasti be žodžių ir tiesiog būti šalia. Būtų hepiendas, bet moksleiviams linksmai fotografuojantis salę skrodžia disonuojanti Agnės Matulevičiūtės muzika ir paklaikusios Kamilės Petruškevičiūtės vaidinamos Kamilės akys: šių dviejų ženklų užtenka, kad suprastum – ką tik kažkas atsitiko. Turbūt klasiokei, kurios šiandien nebuvo mokykloje. Spektaklis tomis Kamilės akimis ir baigiasi.

 

Scenos iš spektaklio „Mokyk mane“. Martyno Norvaišo nuotr.

 

Klausimas „Kur Viltė?“ kūrinyje nuskamba tiek daug kartų, kad Viltė natūraliai tampa svarbia, nors ir nematoma veikėja. Tiesa, nuolat girdime jos voisus (* balso žinutes, įrašytas aktorės Aistės Rocevičiūtės) klasiokei, būtent jai priklauso žodžiai „mokyk mane paleisti“; svarba jos vaidmeniui suteikiama ir pavadinant mokyklą Nacionaline vilties gimnazija. Apie viltį ir Viltę čia šnekama daug tarsi pabrėžiant, kad švietimo sistemos pamatas laikosi ant vilties, kad viskas vieną dieną pasikeis ir tokiems žmonėms kaip sistemai nepritarianti biologijos mokytoja nebereikės palikti mokyklos, o tokioms mergaitėms kaip Viltė nebereikės trauktis nei iš klasės, nei iš gyvenimo.

Spektaklyje netrūksta kritikos švietimo sistemai, mokytojų asmenybėms, pamokų turiniui, mokyklos darbo organizavimui, diegiamų naujovių prasmingumui. Visame šiame fone, bene paskutinėje darbotvarkės eilutėje, atsiranda vietos mokiniui, šitaip apleidžiant jo būtį ir poreikius, jausmus ir istoriją. Nors kūrinyje netrūksta šabloniškų juokų, frazių ir pastarojo laiko teatre jau pabodusių režisūrinių sprendimų (voisais kurti paralelinį prasmės sluoksnį; veiksmą trikdyti sukeistintu, sulėtintu choreografiniu judesiu), nors jis nenustebina menine prasme, vis dėlto jo esmė gaudžia iš kitos vietos – tai darbas apie žmogiškumą per se. Apie mūsų buvimą žmonėmis. Apie mūsų užsimiršimą, ką reiškia būti žmogumi kitam žmogui. Apie mokyklą kaip žvėrišką lauką, kur beveik niekas nėra už tave: visi pasklidę kaip ryšiais nesaistomi pabiri kūnai, kiekvienas mėginantis ko nors įsitverti, kartais lojantis, kartais klykiantis kaip gervė, kartais kandžiai V. Mockevičiūtės balsu replikuojantis: „Sėdi du vienaląsčiai, atėjo trečias. Kiek iš viso turime vienaląsčių?“ (Beje, ši replika ne apie mokinius, o apie mokytojus metodiniame susirinkime.)

Viena ypatingiausių spektaklio akimirkų – tvyranti sunki tyla, apimanti sceną po Marčiaus konflikto su pilietinio ugdymo mokytoja (Martynas Mockevičius ir Rimantė Valiukaitė). Naujoko Martyno Nojaus (Martynas Berulis), senbuvio Marčiaus, klasiokių Aistės (Aistė Zabotkaitė) ir Kamilės psichofizinės būsenos čia tiesiog čaižo orą, be jokio garso spiegia, šaukia, klykia suspaustos didelio šitos realybės tankio. Savičiausią būseną sukuria M. Berulio naujokas, žiūrintis į savo ką tik apvemtas plaštakas ir staiga nebyliai atskleidžiantis pasaulio dydžio naštą, taip gerai slepiamą po šaunaus licėjininko kauke. Šita tylos mizanscena gali tęstis ir dvigubai, ir trigubai ilgiau – jai nieko netrūksta, aktoriai atlaiko sustojusį veiksmą savo vidine energija.

Disciplinas vis keičiantys mokytojai (R. Valiukaitė, Rytis Saladžius, V. Mockevičiūtė, Dalia Michelevičiūtė) nespėja sukurti gilesnių vaidmenų: tai personažai-kaukės, publikai pristatomi trumpais, demonstratyviais, iškalbingais, šaržuotais fragmentais. Jie skirti tapti švietimo sistemos žemėlapiu, leidžiančiu žiūrovui rinktis iš vienokių ar kitokių pedagoginių nukrypimų. Charakterių gilumu nepasižymi ir moksleiviai, tačiau ši detalė suskamba kaip meninis pareiškimas: mokyklos suoluose praleidžiame daugybę metų, tačiau ten mažai kas iš tiesų mus pažįsta. Labiau pastebi, kaip ilgėja galūnės, didėja ūgiai, viena ar kita kryptimi vystosi protiniai gabumai.

Egzistuoja skirtingos strategijos, kaip teatre kalbėtis su paaugliais. Dramaturgas ir aktorius Raimondas Klezys (dažnai kuriantis su režisiere Ieva Jackevičiūte, režisieriumi ir aktoriumi Justu Terteliu, aktoriumi Andriumi Mockumi, aktore ir dramaturge Kristina Marija Kulinič) su paaugliais kalbasi tiesiogiai: jis ir jo kūrybos partneriai savo žiūrovus mato ir girdi. Šių menininkų kuriamo paaugliams skirto meno stiprioji pusė – autentiškos istorijos, asmeniškas priėjimas, netikėtas atvirumas, nuoširdumas, čia ir dabar vykstantis reagavimas į publikos komentarus ar net patyčias. Tai labai gyvas teatras, nekopijuojantis dabartinio jaunimo slengo: spektakliai „Pasistengiau“, „Avinai“, „Dulkėti veidrodžiai“, „Beveik laimingas“ kalba sava kalba, bet pasiekia žiūrovą per gyvą ryšį.

„Mokyk mane“ elgiasi kitaip: tai spektaklis, skirtas ne reflektuoti, o atvaizduoti mokyklinę tikrovę; jis vartoja jaunimo žodyną, naudojasi moksleivių patirtimis. Liūdnesnė žinia ta, kad kūrinys pretenduoja rasti visus atsakymus, kaltuosius ir paaiškinti mokyklinę realybę. Galbūt tam turėjo įtakos asmeninės kūrėjų istorijos ir statant spektaklį rinkta dokumentinė medžiaga, dalyvavimas moksleivių gyvenime. Rodosi, kad kūrėjai tame gyvenime užsisuko ir pasiliko. Visada įdomiau, kai teatro scena nieko neteigia ir spengia be atsakymų, juolab kad kurti spengiančius, su šimtais klausimų paliekančius darbus L. Kutkaitė tikrai geba.

Tačiau galbūt „Mokyk mane“ suveiks kaip asmeniškas feisbuko įrašas: kai ką nors parašai, kuo nors pasidalini, ir kas nors kitas, tylomis paskaitęs tavo istoriją, pats save palaikina (* mėgti, spausti mygtuką „patinka“), nes jaučiasi taip pat įstrigęs, ten pat netelpantis, taip pat sutrikęs. Toks pats sau negražus, nepriimtas ir nepamokytas to, ko mokyti reikia labiausiai – kaip gyventi šitą gyvenimą.