Apie Nauberto Jasinsko „Chromą“ Valstybiniame jaunimo teatre ir Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkes“ Vilniaus mažajame teatre.

Pasižiūrėjus Nauberto Jasinsko darbą „Chroma“ Valstybiniame jaunimo teatre (bendras darbas su „Meno ir mokslo laboratorija“) ir Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkes“ Vilniaus mažajame teatre, kilo noras pakalbėti apie koncepcijas teatre. Norint šiandien turbūt bet ką galima pavadinti koncepcija. Tradicine teatrologine prasme „konceptualiu spektakliu“ vadinamas autorinis režisūrinis klasikinės dramaturgijos suvaldymas, kai režisierius nepaklūsta lūkesčiams, kaip visiems žinomas tekstas turi atrodyti, „elgtis“ ar skambėti scenoje. Šiuo atveju į kūrinį įnešama kažko savito, netikėto, galbūt net svetimo jo prigimčiai, kad per seną tekstą pasireikštų dabartis arba kūrėjų balsas. Kitaip tariant, konceptualiame spektaklyje tekstui užduodamas klausimas, užuot paraidžiui jį atkūrus scenoje. Šiuo požiūriu geriausias konceptualistas mūsų teatre ilgą laiką buvo režisierius Oskaras Koršunovas.

Šiandien teatre vis dažniau pastebiu kitokį konceptualumą, kiek artimesnį vizualiesiems menams: šiam konceptualumui būdinga idėja, kad meno esmė slypi ne pačiame kūrinyje, o jo idėjoje, t. y. tame, ką tas kūrinys reiškia. Tokio fiziškai apčiuopiama meno raiška paprastai būna minimali, o jo idėjinis pristatymas, aprašymai, koncepciją pagrindžiantys argumentai – kur kas gausesni. Apie tokius kūrinius kalba žmonės, o patys kūriniai – tyli, nes ne kažin ką turi pasakyti. Šitaip, kaip jau puikiai žinome, galima suteikti prasmę net paprasčiausiems artefaktams – bananams, treniruokliams, klozetams.

 

„Chroma“. Martyno Norvaišo nuotr.

 

Vis dėlto tai, kas veikia galerijose ir muziejuose, nebūtinai tinka teatre. Paskutiniu metu vis dažniau susiduriu su labai geromis koncepcijomis, kurias režisieriai pavydėtinai puikiai išdėsto teoriškai arba kurias galima analizuoti disertacijos ilgio tekstuose. Tačiau pats kūrinys, t. y. jo patyrimas, neretai sudomina kur kas menkiau. Būti jame nėra smalsu. Galbūt net norisi jame nebūti, ir ne dėl to, kad nejauku ar nuobodu: veikiau dėl to, kad tiesiog nieko nevyksta. Kartais atrodo, kad galėtų atsirasti nauja teatro rūšis – koncepcijų pristatymas. Ir viskas: tiek užtektų, kad spektaklis žiūrovų galvose įvyktų. Nieko rodyti nebereikia, nes aiškėja, kad nėra ko rodyti.

Paskutiniu metu teatre stiprus ir atvirkščias balsas, kuriame apskritai pasigendu koncepcijos. Režisieriai kliaujasi dramaturgija ir atsisako paieškos, kaip „atvesti“ seną tekstą iki šių dienų arba kaip prie bet kokio laikotarpio teksto prieiti autentiškos režisūrinės, dramaturginės, bendrakūrybinės ar kokios nors kitos koncepcijos keliu. Tai spektakliai, kurie nuolankiai paklūsta tekstams, įsileidžia juos į sceną su visais priklausiniais, nesvarbu, iš kurio amžiaus šie būtų. Tokiu atveju neretai grįžtama prie realizmo ar net natūralizmo, siekiama atvaizduoti gyvenimą tokį, koks aprašytas pjesėje, sukurti žiūrovui lengvai atpažįstamus charakterius, juos aiškiai aprengti (kad atspindėtų charakterį) ir apstatyti tikroviškais daiktais, plėtoti realistiškus dialogus. Kartais tokie spektakliai patys save stebi ir iš savęs juokiasi, kartais tyčia iškreipia šiuolaikybės matmenis, kartais realizmą tiesiog pavadina realybe ir dėl to neatsiprašinėja. Tačiau kur kas dažniau nutinka taip, kad kūrėjai tiesiog įkrenta į praėjusio amžiaus pjesės tarsi kokios kostiuminės dramos atkūrimo procesą ir nepastebi, kaip išsitrina atstumas, kuris vienintelis gali padėti išsaugoti ryšį su tikrove.

Jei toks teatras nūdienos meno lauke vis dar gyvuoja, matyt, žiūrovams tai yra žavinga pasaka, kurioje maloniai paskęstama ir užsimirštama. Nors tokiuose spektakliuose kartais sukuriama įtaigių aktorinių darbų, vis dėlto šie kūriniai yra taip toli nuo teatro evoliucijos taško, kuriame šiandien esame, kad nei įdomu, nei ramu juose būti: juos žiūrint paprastai į kūną ima smelktis ūmus teatrologinis nerimas.

Grįžkime prie pavyzdžių. „Chroma“ – pirmojo tipo spektaklių pavyzdys. Apie jį tikrai yra ką pasakyti: tai kūrinys, žvelgiantis į nuogų vyriško ir moteriško kūnų grožį, deklaruojantis skirties tarp jų nebuvimą ir skirtumų beprasmybę, teigiantis kūną kaip savaime pakankamą ir nereikalaujantį apibrėžimų – užtenka jį matyti, nereikia vertinti. Tai tarsi kūno patyrimas vien jam esant, neapžiūrinėjant jo veidrodyje ir nelyginant su kitais kūnais: jis yra anapus lyties, formos ir amžiaus, anapus visko, išskyrus save patį. Visai kaip tie lengvai siūbuojantys smėlynų augalai scenos kairėje, kuriems leidžiama būti be reikalavimų (Sigitos Šimkūnaitės scenovaizdis).

Tokių temų, tokios drąsos eiti prie kūno mūsų visuomenei verkiant reikia, nes kūnams ji turi daug lūkesčių ir pageidavimų. Tiesa, šiek tiek apmaudo kyla dėl to, kad nuogi čia eksponuojami tik tobuli jauni kūnai, nuneigiant begalinę kūnų įvairovę, o vyriausią spektaklio kūną (akt. Kristina Andrejauskaitė) apskritai visiškai uždengiant (kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė). Ilgainiui ima atrodyti, kad šis spektaklis – savotiška Narcizo mito parafrazė: tai žmogaus (akt. Darius Gumauskas), negyvai užsižiūrėjusio į įsivaizduojamai idealius savo kūno atspindžius, į moteriškąjį ir vyriškąjį jo pavidalus, paveikslas. Neatsitiktinai šis žmogus iš Motiejaus Aškelovičiaus ir Rūtos Jonikaitės vaidinamų JO ir JOS kūnų nieko nenori – tik juos filmuoja grožėdamasis, slysdamas kiekvienu linkiu, garbana, kaklo duobute. Drauge tai yra mirtinai užsigalvojęs žmogus, besistengiantis surasti žodinį, loginį pavidalą visai būčiai: „Tu esi labai gražus, tik kas iš to, jeigu aš nežinau, ką tai reiškia?“ Kūnams nusakyti jis ieško kitų būdų ir vardų, nei būdingi sociumui, taip vis dėlto įtvirtindamas žmogų kaip viską pavadinti ir paaiškinti siekiančią būtybę, nors šio spektaklio žmogus ir linksta į priešinimąsi normoms. Bet jis veikiau ne priešinasi, o tiesiog ieško to, kas galėtų tapti nauja norma ir vėl savaip įkalintų: čia kūnas nagrinėjamas kaip geometrija, kaip hipotetiškas spėjinys, grynoji forma, atsitiktinumas, kaip miestas. Iškart kyla ir nauji reikalavimai: „Idealus miestas tas, kurio negalima išmokti.“ Tad jeigu tavo kūną galima išmokti, suprasti, – tu jau nesi idealus.

Vis dėlto kūnai daugiausia patiriami juos jaučiant, o ne matant ar suprantant. „Chromos“ kūnai veikia kaip atvaizdai, o ne kaip visos raiškos tūriai. Jie yra atsisakę savo esminės charakteristikos – juslinio kūniškumo ir juda po sceną lyg hologramos, slenkančios šiltnamio kraštovaizdžiu be tikslo ar orientyro. Jie nieko nenori, nieko nejaučia, neturi krypties ir svajonių. Dainiaus Urbonio šviesos neapšviečia jų veidų, prietema sugeria jų formas. Šis hologramiškas, negyvas judėjimas prieblandoje grąžina prie teksto pradžioje minėto konceptualaus teatro problemų: tokie kūriniai, kad ir kokios svarbiomis temomis kalbėtų, kad ir kaip įdomiai būtų analizuotini, iš paties žiūrovo atima kažką labai brangaus, savotiškai jį užčiaupia ir nutildo jo poreikius. Tokie kūriniai domisi savimi ir yra nepakeliamai nuobodūs, nes iš scenos neplūsta jokia energija. Turbūt gaivališkiausias „Chromoje“ yra lašas, lašantis iš vandens bokšto, arba dirbtiniu vėjeliu siūruojamas augalas scenos kairėje. Bet čia nėra žmogaus, kuriuo teka šiltas kraujas, žmogaus, kuris yra daugiau nei „aš mąstau“ ir „aš fiksuoju“. Absoliutus raiškos minimalizmas iki negalėjimo nepataikauja žiūrovui, bet puikiai išpildo koncepciją ir išsaugo N. Jasinsko braižo autentiškumą.

 

„Žiurkės“. Martyno Norvaišo nuotr.

 

A. Gornatkevičiaus spektaklis „Žiurkės“ pagal Gerharto Hauptmanno 1911 m. parašytą pjesę (spektaklio dramaturgė Sigita Ivaškaitė) raiškos požiūriu visiškai skiriasi nuo „Chromos“ ir yra artimesnis minėtiems antrojo tipo darbams. Iš scenos sklinda daug energijos, verbalinė artikuliacija ne tik raiški, bet dar ir sustiprinta, „paspalvinta“, veidai gerai apšviesti, scenovaizdis – maksimalistinis, gausus, atkuriantis pjesėje aprašytą mansardą, kurioje buvęs teatro direktorius Haras Hasenroiteris (akt. Mantas Bendžius) laiko teat­ro rekvizitą. Čia iki lubų prikrauta dėžių, palubėje sukabintos kaukės ir pėdkelnės, iš visų kampų žvalgosi kostiumai ir skulptūros. Įdomu, kad ir šią scenografiją kūrė S. Šimkūnaitė, joje vietoj augalų matome baltas antis.

Kaip A. Gornatkevičiui būdinga, „Žiurkių“ siužete glūdi detektyvinė intriga: istorija sukasi apie kūdikį. Ponia Jon (akt. Indrė Patkauskaitė) iš Paulinos Pyperkarkos (akt. Greta Bendžė) „nusiperka“ ką tik gimusį kūdikį, kuris jai atstoja prarastą savąjį. Bet staiga Paulina užsimano atgauti savo vaiką. Įtampa pamažu auga, aplinkiniams ima aiškėti Ponios Jon gudrybė, maža to, jos „keistas“ brolis Brunas Mechelkė (akt. Saulius Ambrozaitis) užmuša Pauliną, kad ši nebenorėtų savo kūdikio. Istorija baigiasi viskam išaiškėjus, ne visai stabiliai Poniai Jon likus vienai su kūdikiu, jai kandant obuolį, gyvenimui tęsiantis. Tiesa, kūrėjai išsaugo Ponios Jon gyvybę, nors pjesėje ji, galiausiai praradusi vaiką, nusižudo. Leidimas (kol kas) gyvenimui tęstis – spektaklio kūrėjų sprendimas, neleidžiantis žiūrovams išeiti padėjus taško ir dar pagilinantis herojės vidinius vandenis.

Spektaklyje vaizduojami visuomenės marginalai, šiek tiek prasigėrę, šiek tiek nevykę, savitų psichinių būsenų žmonės, primenantys Elmāro Seņkovo spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ (Klaipėdos dramos teat­ras) sociumą. Čia nėra iš ko kurti džiaugsmą, o žmonių pastangos vis tiek tai daryti bet kokia kaina – desperatiškos ir keliančios gailestį. Tarp savo dėžių jie mėgina kurti teatrą, tarp kilnojamų taurelių svajoja apie Ameriką. Jie įnirtingai žiūri, kaip svečiai vaišinasi obuolio skiltelėmis, virtuvę puošia gobeleniniais šviestuvais, galvas – tokiom pačiom skrybėlėm, kuriose tūno suslėgta didybė (turiu minty Agnės Šataitės vaidinamą artistę Alis Riuterbuš).

Geroji šio spektaklio naujiena – jame kuriamas dar vienas moters gyvenimo portretas, kurių šį teatro sezoną netrūksta. I. Patkauskaitės Ponia Jon savo gyvenimo tamsybėmis ir emocine skale kiek primena aktorės Augustės Onos Šimulynaitės Aną iš Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomijos“. Tai sunkiai prognozuojama moteris, realybę dėliojanti pagal nuosavus, nebūtinai sveiko proto dėsnius, ir vis dėlto – visa širdimi norinti mylėti. Šis vaidmuo yra karščiuojantis, bet struktūruotas ir tikslingas.

Kita šioje realizmo šventėje akį traukianti yra aktorės Vilmos Raubaitės kuriama Kvakvara (pjesėje – Kvakvaras, namo valdytojas). Jos ūgis, dar padidintas aukštomis platformomis, yra šio spektaklio didžiausias humoras, jos reakcijos į šį pasaulį – tokios suvaldytos ir sąlygiškos, kad iš peizažo ir iškrenta, ir jį kontrasto būdu sustiprina. Jos antys ir kaklaraiščių kolekcija – vienintelė teatrologinė spektaklio mįslė ir įdomybė.

Kad ir koks ryškus būtų „Žiurkių“ visuomenės koloritas, kad ir kokios aštrios ir žmogiškos būtų jų problemos, mūsų pasaulyje gyvos visais laikais, šis spektaklis pasmerkia save maudytis socialinėse temose pamirštant teatrinę šiuolaikybę ir iš viso atsisakant konceptualios minties. Nekalbu apie tai, kad iš „Romeo ir Džuljetos“ kiekvienąsyk reikia daryti piceriją: veikiau apie tai, kad net klasikiniams tekstams galima užduoti klausimus, jais nepasitikėti, ieškoti rakursų, kurie būtų pajėgūs įsiterpti į teatrinę realybę ir turėtų unikalų šiandienos, o ne XX a. pradžios balsą. Žinoma, tokią prieigą irgi galima pavadinti koncepcija. Tai, ko pasigendu, yra bent jau paprasčiausia nuomonė: norėtųsi suprasti, patirti ar pajusti, ką spektaklio kūrėjai mano apie dramoje nagrinėjamą tikrovę. Bet scenoje – tik pati tikrovė be jokios nuomonės.

Reikia pasakyti, kad G. Hauptmannas – vienas žymiausių vokiečių natūralistinės dramos kūrėjų. Nežinau, kokios paskatos nuvedė kūrėjus prie šio kūrinio, bet rodosi, kad jų sukurtos „Žiurkės“ – iškilus nusilenkimas iškiliam dramaturgui, neduodant jam žinoti, kaip per tuos šimtą metų pasikeitė teatras.