Rimvydas STRIELKŪNAS. Kaniava – rašytojas?

„Tūla ir kiti“. Nuotrauka iš Keistuolių teatro archyvoKeistuolių teatro afišoje rašoma, kad „Tūla ir kiti" (rugsėjo 26 d.) – spektaklis apie meilę, mirtį ir vyną balsui ir pianinui. Norisi pridėti – laikrodžiui, kuris atlieka ne paskutinį vaidmenį, dėl pirmumo netgi galėtų pasirungti su pianinu.
Scenografija kukli – pianinas, kėdė, balta siena ir vinis joje. Bet to užtenka, juolab kad monospektaklis padarytas tarsi tai susitikimas su rašytoju, kuriame šis pasakoja savo gyvenimo istorijas, Andriaus Kaniavos surinktas iš įvairių Jurgio Kunčino romanų ir apsakymų. Autorinio vakaro atmosferą sustiprina raštelių pavidalu „iš salės" ateinantys banaliausi klausimai ir iš lapų skaitomos ištraukos. Ant vinies pakibęs šlapias skėtis (premjeros dieną lijo – lyg užsakyta) virto šikšnosparniu, kaip ir romano „Tūla" pagrindinis veikėjas, patvirtindamas, kad šis kūrinys – spektaklio pagrindas: „Iš kur galėjau nujausti, kad įsikibęs plonom šikšnosparnio kojytėm kabosiu čia ilgas naktis, kad čia birs melsvos alyvos ant tavo kūno, Tūla..." Alyvų nebuvo – ir labai gerai.
Pradžioje Kaniava labai jaudinosi (vis dėlto premjera), išėjęs į sceną bandė bendrauti su publika, bet ši nelabai žinojo, kaip elgtis (vis dėlto premjera), dalis manė, kad spektaklis dar neprasidėjo, dalis – kad ne ten pataikė (dėl neįprasto formato), taigi nesileido į kalbas, interakcija nepavyko, tai aktoriui dar pridėjo jaudulio. Bet ir jis, ir publika įsivažiavo.
Kadangi Kaniavą pažįstu, kaip jo personažas – Landsbergį (aš jį žinau, jis manęs ne), tai galėjau daugiau dairytis į žmones salėje – tam labai tinka Keistuolių teatro mažoji scena. Dauguma žiūrovų juokėsi klausydami Kunčino istorijų, bet kai kurių žiūrovų veidai didžiąją spektaklio dalį buvo sustingdyti pasibaisėjimo Kaniavos pasakojimais apie gėrimą, gulėjimą Vasaros gatvės ligoninėje, sėdėjimą Girtuoklių kalėjime... Taigi galima sakyti, kad ir publika, to nė nenutuokdama, vaidina spektaklyje. Dalis jos tikrai ne iškart supranta, kur papuolė, o dalis iki pat vaidinimo galo lieka su abejone: čia spektaklis ar rašytojo Andriaus Kaniavos autorinis vakaras? Aktorius vietomis galėtų būti santūresnis, natūralesnis, gal net visai rimtas, koks jis tikrai moka būti. Kita vertus, Kaniavos petuchauskiškumas ar kaliausiškumas kartais atrodo nedirbtinis, kitokio šio aktoriaus kai kas nė neįsivaizduoja.
Sėdėjau šalia dviejų teisininkių (taip spėju, nes prieš spektaklį intensyviai diskutavo apie atsakomybes ir bausmes), kurios po kiekvieno į sceną įnešto klausimų pluošto imdavo spręsti, ar čia tikrai juos žmonės rašo. Trečias kartas nemelavo – jos nusprendė, kad tikrai. Teisininkai remiasi tik faktais, vadinasi, įtikinama. Bet man sunku buvo patikėti, kai Kaniava paskutinįsyk paklausė, ar yra klausimų, ir tik abejingai apžvelgė salę, nesikreipdamas į raštelius „rinkusią" merginą, kaip tai darė ankstesniais kartais.
Autoriniai vakarai dažnai jau po pusvalandžio pasidaro nebeįdomūs, bet pusantros valandos su Kunčinu ir Kaniava neprailgo. Kalti abudu.

Draugai