Režisieriaus Adomo Juškos spektaklis „Menka detalė“ Valstybiniame jaunimo teatre priminė, kad teatras yra saugi zona patirti nesaugumą

 

Su spektakliu „Menka detalė“ režisierius Adomas Juška po pertraukos grįžta į Valstybinį jaunimo teatrą. Čia, kur snaudžia jo „Don Kichotas“, „Guašas“, „Šveikas“ ir jau neberodomas „Miego brolis“. Apie A. Juškos „Menką detalę“ kol kas daugiau kalbėta pasitelkus politinius kontekstus, apžvelgiant sąsajas su literatūrine forma – plonyte, vos šimto puslapių palestiniečių autorės Adanios Shibli knyga. Aš norėčiau pakalbėti apie spektaklio teatrinius sluoksnius.

 

                                     „Menka detalė“. Liudo Masio nuotr.

 

Nuostabu tai, kad žiūrovai čia jaučiasi esą be vietos. Menka detalė: nėra kur atsisėsti, nėra kaip patogiai prieiti prie kūrinio. Belieka įsimaišyti į suspaustą nedidelės salės atmosferą – susirasti kampą, kad nebūtum per arti aktoriaus ar kito beviečio žiūrovo, kad tavo šešėlis neatsidurtų žemėlapiuose, kad neužstotum kelio vaikštantiems ir besiplaunantiems rankas. Kad čia taip maža vietos, yra labai svarbu: tame mažume eidami per kūną tiesiog gaudžia aktorių tarpusavio ryšiai. Spektaklis savo išraišką sutelkia ne tiek gestuose, mimikose ar judesiuose, kiek klampioje, tirštoje, nesunaikinamoje beorėje masėje, kuri sieja čia veikiančius aktorius. Jie stebi ir jaučia kiekvieną kito virptelėjimą, jų stebėjime maudosi stebimieji, viskas čia taip neženklu ir neaidi, užčiuopiama tik įsiklausant, įsižiūrint į aktorių akis, kurias, būdami tokioje mažoje erdvėje, gerai matome. Įdomu, kad, ribojami vos keliasdešimties kvadratinių metrų, jie vis tiek kalba į mikrofonus, – kad nebūtų atsakingi už savo balsus, kurie gal nurodo kažką prievartauti, o gal trina žemėlapių geografines ribas.

Aktorė Rūta Jonikaitė, kuri spektaklyje neištaria nė žodžio ir netgi veikia tik truputį, sukuria vieną įspūdingiausių savo vaidmenų: ji – šio spektaklio menka detalė, išprievartautoji ir nužudytoji, kuri vis dėlto yra visos istorijos šaltinis. Nors ji tyli, bet yra tvirtesnė net už Alekso Kazanavičiaus vaidinamą karininką. Jos vidinė įtampa ir beveik girdimas kraujo tekėjimas tiesiog užplūsta erdvę mizanscenoje, kurioje Viktorijos Kuodytės palestinietė iš Ramalos vardija 1948 m. žemėlapyje buvusius palestiniečių miestus. R. Jonikaitė stovi prie mikrofono su knyga rankoje ir tarsi laukia savo žodžio, bet iš tiesų tuo metu visa oda sugeria, priima, į savo audinius įsiurbia V. Kuodytės vardijamus miestus. Lyg žemėlapį perkeltų į savo kūną. Lyg būtų atėjusi čia tik tam, kad liudytų teritorijų naikinimą ir jomis švelniai pasirūpintų. Ji tiktai rūpinasi – pasitraukia taip ir nepravėrusi burnos, bet tikrai atlikusi viską, kas įmanoma.

 

                                             „Menka detalė“. Liudo Masio nuotr.

 

Žemėlapio linija spektaklyje labai stipri: išskirtinė paralelė gimsta iš pradžių A. Kazanavičiaus karininkui ant baltų drobių piešiant veido, akies, skruostikaulio kontūrus, o vėliau – piešiant palestiniečių žemes. Viskas čia tuoj pat trinama delnu arba plaunama skudurais: nesvarbu, ar išnyksta veidas, ar iš žemėlapio – visas miestas. Viskas yra menka.

Reikšmingą kelionę nukeliauja paprasčiausias spektaklio rekvizitas – perregimo plastiko dėžė su vandeniu, tarsi nedidelis akvariumas, kuriame karininkas plaunasi nuo paveikslo trynimo pajuodusią ranką. Vienai juodai rankai prireikia trijų baltų skudurų. Purvinas darbas – trinti veidą, nors ir savo paties. Paskui tokiu pačiu baltu skuduru išplaunami palestiniečių žemėlapiai. Nuvalomi kaip lentos mokykloje. Nieko tokio. Skuduras išskalaujamas dėžėje su vandeniu. Pasirodo R. Jonikaitės palestinietė, vilgo tame vandeny savo suknelę, kad medžiaga apliptų išplautų žemėlapių dulkėmis. Kurti tokią teatrinių ženklų kelionę – tikra meistrystė. A. Juška tai sugeba nuo pirmojo savo darbo.

Keista, tačiau sunku žiūrėti į ekrane rodomą palestiniečių aktorę Bayaną Shbib. Racionaliai žvelgiant – taip, tokia įtrauktis vertinga, atverianti papildomą dėmenį. Bet drauge darosi akivaizdu, koks galingas teatre yra gyvo žmogaus buvimas. Regis, kad gal net pats to neplanuodamas spektaklis atsako į V. Kuodytės užduodamą klausimą – ar gali lietuvė vaidinti palestinietę? Spektaklis priverčia įsisąmoninti šio klausimo esmę: juk iš tiesų klausiama, ar gali žmogus vaidinti žmogų. Teritorijos, žemėlapiai, zonos, tapatybės kortelių spalvos, odos atspalviai, kalbos nekeičia mūsų žmogiškosios esmės. Nesvarbu, ar esi iš zonos A, ar iš C, siekdamas nusiraminti vis tiek gali naudotis pojūčiais, kaip tą daro V. Kuodytės palestinietė iš Ramalos. Vis tiek gali prieš pat mirtį pakramtyti kramtomosios gumos, kurią ką tik pardavė nuostabi neužsičiaupianti A. Kazanavičiaus vaidinama mergaitė. 

 

                                                             „Menka detalė“. Liudo Masio nuotr.

 

Scenoje matome dar vieną svarbų veikėją – knygą. Tai retas reiškinys teatro scenose. Tiesa, tuoj pat pati sau paprieštarausiu: juk dar visai neseniai slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenci spektaklio „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorių rankose matėme Albert’o Camus romaną, o portugalo Tiago Rodrigueso spektaklyje „Atmintinai“ (Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“) knyga apskritai yra svarbiausia prasminė kūrinio vertybė. Kodėl knygos nešamos į sceną? Galbūt tai teatro kūrėjų pagarba tekstams kaip vertybei (o ne kaip teatrinei „medžiagai“); galbūt poreikis megzti santykį su kultūra, su tautų pasakojimais, užrašytais ir perduotais žodiniu pavidalu. Kartu – būdas suvokti teatrą ne kaip naivų psichologinio susitapatinimo žaidimą, kurio šiuo metu scenose netrūksta (nueikite pasižiūrėti „Laukinę antį“ ar „Žiurkes“), o noras atverti teatrą kaip gilų realybės tyrimą, kultūrinę analizę, pokalbį su kūrėjais ir kūriniais, atsisakant savitikslio kūrinių perdirbimo. 

Juškos „Menka detalė“ dar kartą priminė, kad teatras yra saugi zona patirti nesaugumą, išgyventi žemėlapių ir veidų kaitą, nykimą. A. Shibli knygą skaityti emociškai sunkiau, nors ji parašyta taikant savotišką skaitytojo apsaugą: pirma dalis, pasakojanti karininko ir viso Izraelio kareivių būrio istoriją, užrašyta trečiuoju asmeniu, atsitolinus. Antra dalis, kurioje šių laikų palestinietė iš Ramalos rūpinasi ta „menka“ istorijos detale – niekam nežinomos merginos ir krašto išniekinimu, užrašyta pirmuoju asmeniu. Rūpinuosi aš, puola jie. A. Juškos spektaklyje rūpinamės beveik visi. Net A. Kazanavičiaus karininkas, kruopščiai nuvelkantis suknelę. Net Martyno Berulio australas, prisimenantis stebuklingą šulinį. Net tas rožinis kramtomosios gumos „Orbit“ pakelis, skleidžiantis didelę viltį. 

Viskas šiame spektaklyje – tik smulkmenos, iš kurių susikuria veiksmo vietos pajauta, kūrinio eigoje įgyjanti pačių įvairiausių geografinių pavidalų ir grimasų, ypač V. Kuodytės vaidinamai Jai vardijant nausėdijas. Tai kūrinys apie gyvenimus, kuriuose nebelieka nei stabilių žemėlapių, nei juos atpažįstančių žmonių. Ir niekam dėl to neskauda, nebent kieno nors gimtadienis netyčia sutampa su kažkieno, seniai išnykusio, mirtimi.