Į jaunosios auditorijos spektaklius einu kartu su duk­ra. Ji – devynerių, vilki per didelius drabužius, kalba perpus angliškai, perpus lietuviškai, mąsto konstruktyviai ir kritiškai, o apie visus pastarojo pusmečio ne suaugusiesiems skirtus lietuviškus spektaklius visą laiką atsiliepia taip pat: „Čia leliukams, mam; kada namo?“ Tiesa, patikslinsiu, kad drauge einame ten, kur jai tinka spektaklio aprašyme nurodytas amžiaus cenzas. T. y. nieko bendro su kūdikių teatru.

 

„Milžinas Mažylis“ (rež. Eglė Kižaitė, Kauno miesto kamerinis teatras). „Miško archyvo“ nuotrauka

 

Po kokios 10-os „leliukų dramos“ pagalvojau, kad vaikas užaugo. Bet neužaugo. Galiausiai ėmė aiškėti, kad lietuviškoje teatro vaikams pasiūloje, panašu, egzistuoja savita bėda – spektakliai turi įvairaus amžiaus bruožų. T. y. prie amžiaus nurodant „6+, 7+, 3+“, „nuo 5 iki 99“, „visai šeimai“ ar nubrėžiant tokias amžiaus ribas, per kurias šešiskart persiformuoja žmogaus poreikiai ir pomėgiai, teatrai užsitikrina didesnį žiūrovų srautą. Tačiau beveik nė vienas iš mano matytų lietuviškų darbų realiai tokio masto auditorijos aprėpti nesugeba: uždavinys yra be galo sunkus. Tiesa, visi geriausi matyti (ir, beje, dukters leliukiškais neišvadinti) festivaliniai užsienio darbai vaikams pasižymėjo būtent universalumu – į juos norėjosi kviesti ne dukros klasiokus, o savo draugus. Taigi apibrėžimas „nuo 5 iki 99“ problemų kelia tik tada, kai neatitinka realybės.
Drauge ryškėja ir kitas šiuolaikinio teatro vaikams niuansas: čia retai beužtenka suvaidinti zuikį. Kodėl daugiausia vaikų dėmesio scenoje šiandien pelno akrobatai, šokėjai, savų istorijų pasakotojai? Nes jie į sceną nebesiveda zuikio – vietoj jo atsineša nors šiek tiek tikro savęs ir savo istorijos.
Vaikų teatro auditoriją grubiai išskirsiu į tris dalis. Pirmoji – patys mažiausi, kuriuos į teatrą atsiveda tėvai, t. y. ne jie patys sugalvoja, kad nori į teatrą, ne jie patys išsirenka spektaklį ir ne jie vertina, ar spektaklis buvo geras. Ši auditorija Lietuvos teatre šiandien gyvena gerai. Choreografė Ieva Jackevičiūtė, režisierė Saulė Degutytė, choreografė Birutė Banevičiūtė-Ališauskienė ir keletas kitų profesionaliai rūpinasi ankstyvojo amžiaus žiūrovo auginimu kultūros vartojimui: absoliučiai skirtingas jų braižas ir tiksli konkretaus amžiaus poreikių analizė formuoja sodrų žemėlapį tiek kūdikių, tiek ankstyvojo amžiaus vaikų, tiek jų tėvų patyrimui. Šiame teat­re dar niekas netyli ir gražiai nesėdi – dažnai spektak­liai yra mažo chaoso suvaldymo laboratorijos, kuriose daug kas priklauso nuo vidinės mamų ir vaikų būsenos, nuo to, kaip labai kam norisi zirzti ir verkti, kiek kartų kas eina pasikeisti sauskelnių ir kaip džiaugsmingai kas nors gal pirmąsyk teatre atsistoja. Už teatrinę konstantą „kažką parodyti“ čia veiksmingesnis metodas įtraukti žiūrovą į sceninio pasaulio sukimąsi, sukurti sąlygas patirti kitokį – estetiškai sąlygotą – buvimą tarp žmonių.
Panašiai gera padėtis ir paauglių teatre: šiai amžiaus kategorijai kuriama vis daugiau, jai sudominti pasitelkiamas istorijų pasakojimo menas, artimo ryšio mezgimas, kalbėjimas nuo savęs. Teatras čia suprantamas kaip ploto pas vyresnį klasioką analogas – tas klasiokas ne tik svetingai priima, bet ir papasakoja šį tą intymaus, skaudaus ar juokingo iš savo patirties. Nors toks teatras paauglius dažniausiai pasiekia irgi ne jiems savanoriškai užsimanius, vis dėlto, atvežtas į mokyklas, jis, kiek tenka stebėti, priimamas palankiai: jo nenušvilpia, aktoriai tampa saviakais, o jų nagrinėjamos temos – jaunimui aktualios. Tai kūrėjų Raimondo Klezio, Andros Kavaliauskaitės, Aleksand­ro Špilevojaus teatras (visi trys užsiima dramaturgija, vaidyba ir režisūra). Gaila, dažnai šį reiškinį stebi klasių mokytojos, sudrausminančios ar reikiamose vietose sugėdinančios mokinius, prireikus už juos atsakančios į klausimus ir būtinai pabrėžtinai visada linksniuojančios „vaikai“...
Vidurinė grupė – vaikai, kurie, nors į teatrą vis dar vedami tėvų, jau turi savo nuomonę, ją reiškia ir gali ne tik pasakyti „nenoriu ir neisiu“, bet ir nuėję demonst­ruoti nepasitenkinimą, aiškiai įvertinti kūrinį. Šie vaikai jau nebežaidžia su žaislais, bet dar ir neina į pasimatymus. Jų gyvenimo laikas – kažkur tarp vaikystės ir paauglystės. Ši auditorija – viena sudėtingiausių ir drauge viena apleisčiausių Lietuvos teatre: jie jau nebenori kartu su aktoriais ploti katučių ir rodyti saulyčių, bet dar negali tapatintis su vyresnės paauglystės naratyvais. Jiems nebejuokinga, kai scenoje perdžiama, nebetinka, jei dramaturgijoje nesuvedami galai ir neatsakomi klausimai, jie mato, kur teatras mėgina būti šiuolaikiškas ir kur jam tai nepavyksta. Visomis prasmėmis šie vaikai yra tarpinės būsenos, ir šiandieninis Lietuvos teatras formuoti savo identiteto jiems nepadeda. Mano supratimu, didžiausią vertę jiems šiandien sukuria tarptautiniai vaikų ir jaunimo, šiuolaikinio cirko, šiuolaikinio šokio ir gatvės teatro festivaliai.
Kuo ypatinga ši grupė? Būtent ji puikiausiai atspindi šiandieninio jauno žmogaus poreikius ir pomėgius. Kūdikiai, ankstyvojo amžiaus žiūrovai ir jų tėvai – savita, labai jautri grupė, kuriai svarbiausia sukurti erdvę vaikams paleisti mamų rankas, o mamoms duoti pailsėti. Paauglių pasaulis – vėl kitoks: hormonų audros, maištas priverčia juos gilintis į jausmų, ribų, santykių pasaulį ir taip pat šiek tiek uždaro į vakuumą. O štai devynmečiai – jau paleidę rankas, atviri, godūs pasauliui, drąsūs, imlūs ir ūmūs, bet dar neužvaldyti vidinio chaoso. Ir nors teatrinio turinio būtent šiai grupei sukuriama daugiausia, būtent šie žiūrovai yra mažiausiai pažinūs ir nuspėjami: juk dažniausiai būtent čia ima ryškėti naujosios kartos bruožai, reakcijos į pasaulį. Pati būdama tokio vaiko mama, dažnai jaučiu, kaip teatras, ieškodamas savo amžinai atsinaujinančiai auditorijai tinkamos raiškos, vis eina kažkur pro šalį. Todėl turiu griežtą įsitikinimą, kad tokio teatro negali kurti žmonės, tiesiog užsimanę pamėginti kurti vaikams. Ši teatro forma tinkama tik tiems, kurie palaiko nuolatinį artimą ryšį su tokia auditorija, kokiai kuria.
Vis dėlto Lietuvoje būtent vidurinės grupės vaikų teatrą kuria, rodos, visi: šalia kelių vaikų teatro specifiką išmanančių pavardžių (labai gaila, kad iš teatro pasitraukė šią auditoriją tiksliai perpratusi režisierė Eglė Kižaitė) rikiuojasi daugybė kūrėjų, kurie į vaikų sceną užsuka trumpam, atsitiktinai, neturėdami ilgalaikės vizijos ir intencijos tvariai studijuoti būtent šią teatro rūšį. Veikiau čia save išbandantys, nes argi sunku – sukurti kažką vaikams? O kai paaiškėja, kad ne tik sunku, bet ir sunkiau, ten nebegrįžtantys.
Kas labiausiai šiuolaikiniame teatre domina šią amžiaus grupę? Iš ilgalaikio stebėjimo patirties – šiuolaikinis cirkas, akrobatika, šiuolaikinis šokis, gatvės teat­ras, itin vizualus menas, keistos, netikėtos būtybės ir aktyvus, įtraukiantis, artimą ryšį imituojantis pasakojimas. Kitaip tariant, viskas, kas juda, atima žadą, sugeba totaliai pasiglemžti dėmesį ir priverčia užmiršti ir laiką, ir jutūbą. Bet ne tai svarbiausia: šiuolaikiniam vaikui ypač svarbus pasidarė nemeluojantis teatras. T. y. jį nebe taip lengva įtikinti šiaip jau teatrui įprasta reprezentacija, t. y. kai aktorius apsimeta esąs Muškietininkas, Karlsonas ar Pepė Ilgakojinė. Herojų šiuolaikiniai vaikai prisižiūri kitokiose medijose ir ten tie herojai meluoja geriau, t. y. yra savo erdvėlaikio pras­me tikri. O štai teatre tikri yra žmonės. Būtent dėl jų tikrumo – gyvumo, buvimo arti, galimybės užmegzti ryšį – teatras vis dar gali sudominti vaikus. Būsiu drąsi daryti tiesiog akivaizdžią išvadą: šiandien didžiausias vaikų simpatijas pelno ne aktorius, kuris geriausiai suvaidina Muškietininką, bet tas, kuris vaikui duoda suprasti, kad yra aktorius, gyvas, pavargęs, liūdnas, linksmas, drąsus ar įsimylėjęs, šią akimirką vaidinantis Muškietininką ir tuo Muškietininko vaidmeniu tyrinėjantis tiek save, tiek auditoriją, tiek žmogų ir pasaulį.
Šia prasme aktorius nužengia nuo pjedestalo ir tampa žmogumi, su kuriuo įmanoma tapatintis. Net jei jis – neįtikėtinus triukus ant lyno atlikinėjantis akrobatas. Užsienio vaikų teatro praktikoje aktorius nebėra magas – jis kažkas tokio paprasto kaip tėtis, o karstytis ant lyno yra jo profesija. Ir tai ne nuvainikuojanti, o apdovanojanti žinia teatro kūrėjams: nebereikia mėginti aplenkti kitų medijų. Užtenka išgryninti esmines teatro materijas – žmogiškumą ir laiką, kai vieni kitiems skiriame 100 proc. gyvo dėmesio. Juk čia negalima naudotis telefonais, nėra kur nusukti akių, nėra kaip išeiti. Yra tik proga pabūti krūvoj ir kartu pajusti pasaulį. Ar neskamba neįtikėtinai prabangiai?