Ricardo Abad: „Noriu, kad Filipinų teatras taptų profesionalus“

× Agnė Muralytė

 

Filipinietis Ricardo Abadas (g. 1946) – sociologijos daktaras, režisierius ir teatro pedagogas, garsaus Filipinų rašytojo ir teatro revoliucionieriaus Rolando Tinio (1937–1997) mokinys. R. Abado biografijoje daugiau kaip šimtas spektaklių, kuriuose Vakarų ir Rytų kultūros susilieja į bendrą visumą. Vienas didžiausių jo nuopelnų yra pirmosios vaidybos studijų programos Filipinuose sukūrimas. Su Ricardo susitikome Manilos Ateneo universitete, kuriame, be humanitarinių ir socialinių mokslų, dėstomi menai. Tai prestižinė mokslo įstaiga, įkurta jėzuitų vienuolių, joje mokomasi anglų kalba. Čia studijuoja pasiturinčių filipiniečių vaikai ir keli stipendijas gavę laimingieji. Universiteto aplinka vakarietiška, išsiskirianti iš vargingo Manilos priemiesčių konteksto. Magėjo sužinoti, kokią vietą 24 mln. gyventojų metropolijos realybėje užima teatras.

 

Ricardo Abad: „Noriu, kad Filipinų teatras taptų profesionalus“
Ricardo Abadas. Chriso Cancio nuotrauka.

 

Ar galėtumėte papasakoti apie savo kelią į teatrą?

Vaikystėje man labai patiko vaidinti, lankiau dramos būrelį. Bet su scena nesiejau savo ateities, nes tai buvo laikoma laisvalaikio užsiėmimu. Tuo metu Filipinuose veikė vos keli profesionalūs teatrai. Neįsivaizduodamas, kur realizuosiu save, kaip aktorių, pasirinkau studijuoti sociologiją. Gavęs stipendiją mokslus tęsiau Niujorke, kur įnikau į meno pasaulį. Rytus leidau universitete, o vakarus – teatro salėse. Mačiau daugybę pasirodymų – nuo Brodvėjaus miuziklų iki Šekspyro pjesių pastatymų, skirtų vos 20 žiūrovų. Grįžęs į Filipinus dirbau profesoriumi Manilos Ateneo universiteto Sociologijos katedroje, kai iš savo buvusio dramos mokytojo Rolando Tinio sulaukiau pasiūlymo vaidinti spektaklyje „Hamletas“ filipiniečių ir anglų kalbomis. Vėliau studentų teatro trupė paprašė tapti jų vadovu. Taip vaidinantis profesorius tapo pradedančiu režisieriumi. Pats ėmiausi tyrinėti naują amatą – dirbdamas, eksperimentuodamas ir gilindamasis į Azijos teatro tradicijas. Režisūrai esu skyręs 36  metus, bet vis dar mokausi.

 

Kaip atsitiko, kad dabar esate ne tik sociologijos profesorius, bet ir scenos meno dėstytojas?

Visi mano kartos tėvynainiai režisieriai yra savamoksliai. Kurti spektaklius pradėjome ne akademijose, o teatro būreliuose. Anksčiau režisuoti imdavosi buvę aktoriai, dramaturgai, muzikai. Šalyje, kurioje gyvena 100 mln. žmonių, viso labo turime 3 ar 4 oficialias teatro mokyklas, beveik visos – Maniloje. Susidomėjimas scenos menais yra didelis, tačiau tik nedaugelis pasirenka sceną savo profesija. Mano atvejis nėra išskirtinis – neturiu režisieriaus diplomo, bet turiu jo patirtį. Prieš 20 metų sulaukiau galimybės įsteigti teatro departamentą universitete, kuriame dirbau, ir sukurti vaidybos studijų programą. Lankydamasis Europos studentų teatro festivaliuose pastebėjau, kad nuoseklios vaidybos studijos ir nuolatinis aktorinis trenažas duoda vaisių. Norėjau, kad Filipinų teat­ras būtų profesionalesnis, todėl pradėjau dėstyti.

 

Kokie Filipinų tradicinio ir šiuolaikinio teatro bruožai?

Reikėtų nepamiršti, kad Šiaurės Filipinai yra krikščioniški, o Pietų – musulmoniški. Tradicinės teatro formos paveiktos šių dviejų religijų. Tris amžius buvome okupuoti ispanų, kurie teatralizavo krikščioniškas procesijas, atvežė sarsuelą, muzikinį vaidinimą su dainavimu ir šokiais. JAV okupacijos laikotarpiu (1901–1946) suklestėjo miuziklo žanras. Musulmoniškoje šalies dalyje gyvuoja senos šokio tradicijos. O šiuolaikinis teatras renkasi filipiniečių, amerikiečių ar britų autorių pjeses, nes vaidiname tagalų arba anglų kalbomis. Retai režisuojame kitų Azijos šalių pjeses, nes sunku gauti jų vertimus.

 

Kaip galėtumėte apibūdinti Filipinų teatrą jo nemačiusiam žiūrovui?

Jam būdingas rokoko stilius, įspūdinga scenografija ir ekspresyvi vaidyba. Manau, kultūra esame artimi ispanams. Mūsų aktoriai padarys viską, kad išsiskirtų, emocijas jie išdidins, nevengs koketuoti. Filipinų teat­re pasigendu noro eksperimentuoti, kuriuo alsuoja Europa. Išmokstame vaidinti bendruomenių teatruose, kuriuose nemokoma analizuoti. Profesionalios kritikos ir tiriamųjų procesų trūkumas lemia, kad rezultato siekis dažnai užgožia kūrybinius ieškojimus. Be to, Filipinuose nepamatysite lėlių teatro ar šiuolaikinio cirko pasirodymų, nes šių sričių specialistų trūksta.

 

Ricardo Abad: „Noriu, kad Filipinų teatras taptų profesionalus“
„Lysistrata ng Bakwit“ („Lysistrata evakuotoji“) pagal antikinę Aristofano komediją „Lysistrata“. Kersten Loo nuotrauka.

 

Kokios temos vyrauja jūsų spektakliuose?

Dabar režisuoju Šekspyro „Ričardą III“, kuriame kalbėsiu apie politinę situaciją Filipinuose. Daugelis nepalaiko mūsų prezidento vykdomos politikos. Ketiname pasisakyti prieš neteismines bausmes. Sąmoningai, kaip priedanga naudojuosi Šekspyru kalbėdamas apie vadovą, kuris yra sociopatas – žudo ir nėra baudžiamas. Kitas mano spektaklis bus kuriamas pagal Aristofano komediją „Lysist­rata“. Kūrinys bus sugretinamas su skaudžiais 2017 m. teroristiniais įvykiais Pietų Filipinuose. Maravio mieste vyko karas tarp šalies vyriausybės ir džihadistų grupuočių. 5 mėnesius trukę susirėmimai pareikalavo daug aukų. Tačiau Manilos gyventojai mažai žino apie terorizmo problemą šalies pietuose. Mano tikslas pakeisti vyraujančią nuomonę. Šie įvykiai turi būti svarbūs visiems, ne tik aukų šeimoms.

 

Ar teatras jūsų šalyje kenčia nuo cenzūros?

Jeigu palygintume Filipinus su kitomis Azijos šalimis, cenzūros čia kaip ir nėra. Prieš man vykstant į teatro festivalius Vietname ar Malaizijoje, pjesę turiu įteikti vietinei vyriausybei, kad ją patvirtintų. Manau, Filipinuose cenzūruojame patys save. Užaugau šalyje, kuri ilgai vadavosi iš JAV okupacijos. Tvyrojo karinė padėtis, aplinkui knibždėjo šnipų. Ši situacija paveikė teatrą – jis virto alegorišku, slaptu protestu. Statėme pjeses, kurios priešinosi kolonijiniam režimui, tačiau maištingas žinutes pridengdavome miuziklo žanru. Režisieriai vis dar laikosi svarbios taisyklės – nesmūgiuoti iš priekio. Galbūt todėl dabartinė valdžia nedaro įtakos teatrų repertuarams manydama, kad tai jiems smulkus mailius. „Ričarde III“ kritikuoju dabartinį prezidentą Rodrigo Duarte, nors jo vardas spektaklyje nenuskamba.

 

Kas galėtų šokiruoti Filipinų teatro žiūrovą?

Nuogas kūnas teatre vis dar yra tabu. Intymios scenos spektaklyje turi būti labai gerai apgalvotos ir pateiktos estetiškai, metaforiškai. Bažnyčia, įsitvirtinusi Ispanijos kolonizacijos laikais, stipriai veikia filipiniečių visuomenę. Anksčiau mokyklose mergaitės ir berniukai turėjo lipti skirtingais laiptais. Taip pat nebuvo galima vaidinti kartu vienoje scenoje. Pamenu, man pačiam yra tekę mokykloje įkūnyti moteriškus Šekspyro pjesių personažus. Musulmoniškos Azijos šalys į nuogą kūną scenoje reaguoja dar priešiškiau.

 

Kokiais metodais vadovaujatės dirbdamas su aktoriais?

Tikiu bendros kūrybos principu labiau nei autoriniu teatru. Todėl aktoriams suteikiu daug kūrybinės laisvės. Skiriu nemažai laiko improvizacijoms, temoms tyrinėti, pokalbiams apie pjesę, nes tai padeda geriau pažinti trupę. Labai vėlai jai įteikiu galutinį scenarijų. Daug dirbu su aktorių plastika. Dabar su choreografu iš Malaizijos kuriame judesius spektakliui pagal „Lysistratą“, kurioje moterys paskelbia sekso streiką savo vyrams, kad šie baigtų kariauti. Pjesės veiksmą nukeliu į musulmonų regioną Filipinuose, todėl seksualūs aktorių judesiai turi būti užkoduoti taip, kad neįžeistų musulmonų bendruomenės.

 

Ar aktoriaus profesija yra vertinama?

Vis dar labai sunku išgyventi iš šios profesijos. Repeticijos trunka ilgai, uždarbis nepastovus, vaidmenų nedaug. Aktoriai dažnai dirba kitus darbus. Aš esu dėstytojas ir iš to gyvenu. Filipinuose klesti teatrai, kurie sukuria 2 ar 3 miuziklus per metus ir juos vežioja po visas šalies mokyklas.

Man patinka teatrą lyginti su krepšiniu, kuris labai populiarus Filipinuose. Mūsų tauta žemaūgė, bet mums tai nesvarbu. Daug filipiniečių žaidžia krepšinį, nes tuo mėgaujasi. Jei teatras būtų prieinamesnis didesniam skaičiui žmonių, tai nebūtų taip uždara ir elitiška, atsirastų kitoks supratimas apie aktoriaus profesiją. Juk šokis nėra vien tik gražiems kūnams – mes visi galime šokti. Krepšinis nėra vien tik aukštiems vyrams – mes Filipinuose jį irgi žaidžiame. Todėl ir aktoriumi gali būti kiekvienas, kuris tikrai to trokšta.

 

Kodėl susidaro įspūdis, kad Filipinuose mėgautis teatru gali tik elitas?

Tradiciškai taip ir yra. Jeigu gyveni toli nuo Manilos ir nori vaidinti, vienintelė išeitis – prisijungti prie vietinės bendruomenės teatro, jei toks yra. Profesionalios aktorių trupės retai užsuka į tolimas gyvenvietes. Filipinų teatro edukacijos asociacija PETA yra atsakinga už tai, kad teatro užsiėmimai būtų organizuojami visoje šalyje. Deja, neturime edukacinės sistemos kaip Indijoje, kur baigęs dramos mokyklą turi grįžti į savo kaimą ir tam tikrą laiką kurti teatrą su vietine bendruomene. Norėčiau, kad Filipinuose vyktų kažkas panašaus.

 

Ar Filipinuose yra režisierių moterų?

Niekada nesusimąsčiau apie tai. Jų yra, bet dominuoja vyrai... Kaip minėjau, dažnai režisieriais tampa buvę aktoriai. Manau, vyrai turi daugiau galimybių mokytis teatro, nes klasikinėse ir politinėse pjesėse daugiau vyriškų vaidmenų.

 

Kokius režisierius laikote savo autoritetais?

Mane teatru užkrėtė dramos mokytojas R. Tinio. Jis buvo režisierius, aktorius ir poetas. Iš jo išmokau, kad režisūra – tai būti įžūliam, bebaimiam. Rolando man įdiegė supratimą apie teatrą, jautrumą, estetikos pajautimą, intelektualumą, norą nebūti pigiam. Kiti autoritetai yra tokie teatro mohikanai kaip Peteris Brookas, Ariane Mnouchkine, Robertas Wilsonas.

 

Ricardo Abad: „Noriu, kad Filipinų teatras taptų profesionalus“
„Sintang Dalisay“ („Tyra meilė“) pagal Šekspyro „Romeo ir Džuljetą“. Noelio Sano Andreso nuotrauka.

 

Ar domitės šiuolaikiniu Europos teatru?

Mane pasiekia labai nedideli atgarsiai, kas vyksta Europos teatruose, ir iš to bandau susidaryti bendrą vaizdą. Tarptautinė universitetų teatrų asociacija IUTA kartą mane su studentais pakvietė į pasaulinį kongresą Minske. Radome rėmėjų ir išvykome. Ten pirmą kartą sutikau baltarusių, lietuvių, bulgarų, ukrainiečių, rusų aktorius. Lietuviai už spektaklį „Vakaras su Čechovu“ (rež. Eglė Gabrėnaitė ir Ramūnas Cicėnas) gavo daugiausiai žiūrovų balsų, o mes užėmėme antrą vietą. Buvau pakviestas atvykti į teatro festivalį Lietuvoje, bet tai niekada neįvyko dėl finansinių ir politinių sunkumų. Pamenu, keliaudami į Minską skridome per Maskvą, ten buvome sulaikyti. Paaiškėjo, kad dėl mūsų kelionių agentūros klaidos neturėjome tranzitinės vizos. Grįždami vėl turėjome panašių problemų, kelionė užtruko, o atmintyje išliko karčiai saldūs prisiminimai apie Minską. Vietiniai žmonės mumis labai rūpinosi, apnakvyndino savo namuose, buvo itin svetingi. Iki šiol palaikome ryšį. Prisimenu įkvepiantį baltarusių jaunimą, kuris rodė mums uždraustas Baltarusijos vėliavas.

Draugai