Kamerinė Kauno mažojo teatro salė skendi 5 dešimtmečio atmosferoje – čia pristatoma prancūzų rašytojo, absurdo teatro atstovo Jeano Genet pjesė „Tarnaitės“. Genet – maištininkas, pjesėmis kovojęs su primestomis normomis, prievarta ir pažeminimu. Jo kūrinių veikėjai – dažniausiai pažeminimo aukos, siekiančios bet kokiu būdu rasti savo vietą. Pjesė „Tarnaitės“ – jokia išimtis. Dvi seserys nuo neapykantos despotiškai šeimininkei geba išsilaisvinti tik vaidindamos tarnaites ir jų ponią. Spektakliukai tokie dažni, įsijautimas toks karštas, jog ateina diena, kai realybės ir fiktyvaus pasaulio sankirtos išsitrina. O režisierė Raimonda Kimbraitė šią pjesę į teatro erdvę perkelia ne tik tiesiogiai, bet dar ir antrąja dimensija – seserys, vaidinančios šį spektaklį, jame figūruoja dar ir kaip aktorės, kurių ponia – pagrindinio vaidmens atlikėja. Toks užmojis verčia režisierę kurti dinamišką reginį, kuriame glumina ne sparti veiksmo vietos, o beveik šizofreniškų veikėjų būsenų kaita.

Scenos erdvė – pilka, minimalistinė, kasdienė, niekuo neišsiskirianti. Pasieniais išrikiuoti veidrodžiai, tarnaujantys ir grimerinės iliuzijai, ir kaip simboliška tuštybės mizanscena. Tačiau spektaklyje veidrodžiai prabils ir kaip kartotės, begalinės, ir kartu sekliadugnės tikrovės kopijos. Kuri iš jų yra ta tikroji? Atsakymas neaktualizuojamas, realybės ir iliuzijos takoskyra nesurandama, realybės pajauta spektaklyje lieka itin trapi. Užtat žiūrovas pasmerkiamas aklai klaidžioti po kreivų veidrodžių kambarius su trimis pagrindinėmis veikėjomis: Klere (akt. Marcelė Zikaraitė), Solanža (akt. Goda Simonaitytė) ir Ponia (akt. Viktorija Narvydaitė). Taigi spektaklis išskirtinai moteriškas. Toks moteriškas, jog kai kurie žiūrovai vyrai, tikėtina, protarpiais gali pasijausti nejaukiai. Čia bus ir koketavimo, ir aistringų, bet tik moteriškai auditorijai suprantamų pavydo scenų.

Tai teatras teatre – režisierei rūpi kalbėti apie teatriškąją prigimtį, ją atskleisti, ar, kaip sako ji pati, demaskuoti. Tačiau naivu tikėtis, jog tai, kas vyksta teatre, ir bus išimtinai tik apie teatrą. Scenoje vykstanti drama tik paantrina garsiųjų dramaturgų žodžiams, jog teatras – tai gyvenimo veidrodis, o Mažojo teatro scenoje mus ir pasitinka toji nešlifuota, karti gyvenimiška realybė. Pagrindinės veikėjos yra tarsi vartotojiškos visuomenės ikonos. Drabužiai, gražūs daiktai – tai, dėl ko lengvai galima visko atsisakyti. Gražesnis, prabangesnis drabužis idealizuojamas, jam suteikiamos iliuzinės viltys, daiktas tampa tarsi naujo gyvenimo, išsilaisvinimo pažadu. Veikėjos taip priartėja prie šiuolaikinio žmogaus, kuris sukasi imitacijų orbitoje. Imituoti, vadinasi, funkcionuoti, išgyventi, kažkuo tapti. „Dažykis, dažykis, būk graži“, – pritariamai postringauja Ponia, pastebėjusi, kad Klerės veidas padailintas. Išorė spektaklyje dažnai įgauna galią nulemti tolesnius naratyvo posūkius, pakeisti veikėjų tarpusavio santykius, nes išorė suteikia galios būti kuo tik nori, sukurtasis įvaizdis čia ir reprezentuoja tavąjį aš. Daiktams, grožiui, sėkmei suteikiama milžiniška, destruktyvi galia, tačiau vienodai pasmerkiamos abi pusės – ir valdančioji, ir engiamoji. Nors spektaklis nemoralizuoja, jis konstatuoja moralinę, vertybinę mirtį.

Dramaturgo tekstas kupiūruojamas: išsamiai vystoma meilės istorija spektaklyje tampa mažiau aktuali, įžangoje tarsi „apšildymui“ pasirenkamos buitinio komizmo scenos. Kaip tik šita buitis, šiandienės civilizacijos simboliai (pavyzdžiui, skambutis ir pokalbis skaipu) keistai kontrastuoja su poetinėmis Genet frazėmis („Grįžtu į virtuvę. Ten mano pirštinaitės ir mano dantų dvokas. Tylus kriauklės raugulys. Jums pridera gėlės, o man kriauklė.“). Vis dėlto šiame keistame, kiek trikdančiame kokteilyje juntama sklandi spektaklio tėkmė.

Dėmesio nusipelno ir kiti neįprasti sprendimai: kai aktorė Narvydaitė uždainuoja operiniu balsu, kai įjungiamos vaizdo projekcijos, kuriose pasirodo groteskiška raudonplaukė mergaitė. Vykęs bandymas priartėti prie dramaturgo Genet „magiškojo“ teatro? Galbūt. Tačiau toji projekcijų mergaitė ne tik užpildo tarpus tarp veiksmų – ji ironiškai primena apie kiekvienos iš pagiežingų veikėjų viduje tūnančią mažą būtybę.

Ypač Zikaraitė stebina branda, santūrumu, vaidybiniu lankstumu, ji suteikia spektakliui subtilios estetizmo auros. O tai, kad jos ir Simonaitytės personažai grįsti ryškiais kontrastais, palaiko spektaklio ugnelę.

Tačiau žiūrovui nerekomenduojama apsigauti – tai nėra spektaklis apie moteris scenoje ir jų intrigas užkulisiuose. Čia šis tas daugiau: švelni komizmo gaidelė su kriminalinėmis peripetijomis, kerinčiai irrealus ritualas, subtili, tarp ištariamų žodžių pakibusi žlungančio žmogaus drama, šiurpios kolizijos tarp to, kas tikra, ir to, kas tik atspindėta. Bet, svarbiausia, tai spektaklis apie žmogų, kasdien lipantį į menamą sceną, sugrįžtantį į savuosius užkulisius ir tęsiantį nesibaigiančias repeticijas prieš veidrodį. Spektaklis ir gyvenimas asimiliuojasi į vieną, o paskui rafinuotai apsikeičia vaidmenimis.