Martyna Jurkevičiūtė. Gegužės mėnuo skruostuose, sausio šaltis širdyje

Balandžio 12 d. publikai pristatytą spektaklį „Fantazijus“, manau, galima pavadinti bandymu išgelbėti varganą 27-ąjį Mažojo teatro sezoną. Taip, atsinaujinęs „Maskaradas“, kuriame Ninos vaidmuo patikėtas Indrei Patkauskaitei, –­­ išties šventė. Tai vienas iš ryškiausiai mūsų teatro padangėje šviečiančių spektaklių, tad ačiū režisieriui, suteikusiam galimybę jį pamatyti ir jaunajai kartai. Tačiau projektas „Susitikimai Vilniaus mažajame teatre“, turėjęs kurti artimesnį santykį su žiūrovais, nutrūko vos po pirmojo renginio. O ankstesnė premjera –­ Pauliaus Ignatavičiaus režisuoti „Europiečiai“ – nesulaukė nei žiūrovų, nei kritikų malonės. Vienintelis dėmesio vertas aspektas šiame pastatyme – Godos Palekaitės scenografija.

„Fantazijus“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Kad ir kaip būtų, aš tikiu „Fantazijumi“, aš tikiu Mažojo teatro kūrybine komanda! Gabrielė Tuminaitė atgaivina 1834 m. Alfredo de Musset parašytą pjesę. Toks pasirinkimas džiugina. Dabar režisieriai saugiai renkasi vis tuos pačius autorius, kūrinius. Bando nuskinti saldžiausius vaisius nuo seniai nugenėtų medžių. Lietuvos teatro horizontuose dominuoja Čechovas, Dostojevskis, Ibsenas, antika. „Fantazijus“ mūsų sceną pasiekia pirmą kartą (vertė Akvilė Melkūnaitė).

Pusantros valandos dramą sudaro karaliaus juokdario laidotuvės, rūmai, princesė ir princas, jų vestuvės, Fantazijus, perukas. Tačiau iš viso to gimsta unikali istorija. Herojus pasiima pinigus ir išeina. Išeina net neatsigręždamas. Žmogus turi potencialo, bet, užspaustas visuomenės, prasmenga gyvenimo pilkumoje... Musset savo laikotarpio publiką baksnoja sarkastiškais kraštutinumais. Autorius tyčiojasi iš epochos klišių, jo kuriami personažai – Romantikai iš didžiosios raidės. Kiekvienam jų (išskyrus Fantazijų) Musset sukuria iš pažiūros tipišką charakterį. Kaip antai, labai įdomus Daumanto Ciunio kuriamas Mantujos princas. Naivus riteris iš pirmo žvilgsnio atrodo silpnas ir dvasiškai, ir fiziškai, bet po kurio laiko, griūvant jo šou, skleidžiasi ir kita pusė. Tuminaitė, paaštrinusi charakterius, paverčia spektak­lį teatrališku reginiu. Atsiveria savita teatrinė kalba, turinti mįslingumo, komizmo, poetiškumo, filosofinių fragmentų.

Perduoti visą nerimastingumo siautulį režisierė patikėjo Martyno Nedzinsko Fantazijui. Nuo pat trenksmingo įėjimo jis verčia žiūrovą klausytis kiekvieno jo žodžio ir galų gale prasiskverbia ligi tolimiausių sielos gelmių ir ten pasilieka. Pinasi du vienas kitam prieštaraujantys pasauliai. Šis herojus – lyg gegužės mėnuo skruostuose, lyg sausio šaltis širdyje.

Stebina niekuo netikintis, bet taip giliai pasaulį išjaučiantis cinikas. Dialogai su kitais personažais virsta monologais su savo paties karščiuojančia sąmone. Pavyzdžiui, pokalbis su Manto Vaitiekūno Sparku. Fantazijus kalbasi su juo, bet nesiklauso atsako. Nes keliami klausimai, skirti šalimais slampinėjantiems draugams, iš tiesų yra skirti tik sau pačiam. Herojus šitaip kreipiasi į žiūrovą bandydamas užmegzti kontaktą, pašalinti ketvirtąją sieną, ištrūkti iš spektaklio erdvės. Vieną akimirką spinduliuoja meile ir lyg vaikas, gavęs skanėstą, strikinėja po sceną, o jau po akimirkos – rūstus, viskuo nepatenkintas, viską niekinantis. Musset sukuria personažą, vargiai galintį išgyventi realiame pasaulyje.

Lyg pavasarinio vėjo dvelksmas skrajoja Agnės Šataitės princesė Elžbieta – Fantazijaus priešingybė. Dviejų pasaulių, egoisto ir altruistės, priešprieša kertasi ir pinasi per visą pastatymą. Šioji priešprieša – pagrindinė Musset pjesės tema, atsispindinti ir scenografijoje.

Dailininkų Marijos Olišaus­kaitės ir Jurgio Paškevičiaus scenovaizdis alsuoja prabanga. Bet blizgučiai sutelkiami į vieną scenos pusę: gyvas it olandiškas natiurmortas, nukrautas vaišių stalas, pasipuošę muzikantai, sietynai. Kita scenos dalis – kasdieniška, kiek apšepusi. Visur apstu veidrodžių, dalijančių spektaklį į du regos laukus. Pro keletą jų žiūrovas turi galimybę akies krašteliu pamatyti užkulisius. Nors sukuriamos dvi erdvės turėtų visus suskirstyti, herojai laisvai juda. Režisierė siekia parodyti, kad iš pažiūros vienas kitam prieštaraujantys pasauliai nėra tokie jau skirtingi. Porą kartų scenoje atsiranda Vogue šokio fragmentų, kuriuose ypač sužimba Tomas Kliukas.

Tuminaitė atveria duris į unikalių pojūčių pasaulį. Tai organiška, atviresnio kontakto su žiūrovu paieška. Ironiškai režisierės apibūdintas pjesės žanras – „komedija, kuri baigiasi blogai, arba drama su laiminga pabaiga“ – pamačius galutinį variantą nebeskamba taip šmaikščiai. Man tai drama, nors žiūrėdama spektaklį ne kartą nuoširdžiai nusijuokiau. Drama lyg viesulas: labai dinamiška, jud­ri, pulsuojanti. Tik pabaiga apgaubiama mistiška ramybe. Labai graži paskutinioji scena, kai Elžbieta su guvernante pasitraukia į scenos gilumą prie Žano kapo, po truputį gęsta šviesos, galiausiai dega tik keletas žvakių, užtraukiamas lengvutis audeklas, vos vos skiriantis du pasaulius. Elžbietos ir Fantazijaus, Fantazijaus ir jo paties sąmonės.