Žiemą sužinojusi, kad Klaipėdos dramos teatre statomas latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo spektaklis pagal Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“, pajutau tokį džiaugsmą, kokį retai sukelia dar tik laukiami kultūros įvykiai. Gyvenu tarp Lietuvos ir Latvijos, tad kiekvienas lietuvių ir latvių bendradarbiavimo atvejis man itin brangus. Ypač dabar, kai viena mėgstamiausių knygų iš „pirmųjų namų“ įsikūrė „antrųjų“ scenoje.

Spektaklis, kaip ir romanas, prasideda ir baigiasi Oskaru – vaikinu, kuris daug vaikšto, mažai kalba ir mintinai žino kalendorių. Kūrinys grindžiamas jo dienoraščiu: kiekvieną savaitę Oskaras apmąsto po vieną žodį: „mama“, „ilgesys“, „ABBA“ ir kt. Scenoje tai tampa audiovizualine patirtimi – rašymą pakeičia kalbėjimas kaip saviieškos ir savigydos būdas.

 

„Mane vadina Kalendorium“. Martyno Norvaišo nuotr.

 

Iš to gimsta keturių su puse valandos trukmės kūrinys apie buvimą su savimi ir su kitais, pasakojamas per be galo skaidrų ir paprastą Oskaro žvilgsnį. Tokį paprastumą scenoje įkūnija Džiugas Grinys. Veikėjas, kuris knygoje save išrašo žodžiais, čia mąsto garsiai – per savitai trapią kalbėjimo manierą ir ryškią kūno kalbą. Atrodo, Dž. Grinys iš scenos nė neišeina – jo Oskaras visą laiką čia, nuolat kelyje.

Kelio motyvas tęsiasi ir Reinio Suhanovo scenografijoje. Judančios, susijungiančios ir išsiskiriančios automobilių priekabos kuria miestą – Oskaro būsenų, prisiminimų ir žmonių žemėlapį. Jos tampa apčiuopiama buvimo kelyje metafora – spektaklio leitmotyvu, apibrėžiančiu tiek Oskarą, tiek visą kūrinį.

Spektaklio pasaulį papildo dar vienas sluoksnis – bendra lietuvių ir latvių kūrybinė veikla. Latvių komanda į spektaklį įterpė daugybę subtilių, bet svarbių ženklų: nuo Latvijos vėliavos kaspino ant Oskaro švarko ir latviškų užrašų ant policijos pareigūnų liemenių iki pavienių latviškų žodžių lietuvių aktorių lūpose (galvoje vis dar skamba kai kurie iš jų, tariami su gražiu lietuvišku akcentu).

Latviškumas ryškus ir Edgaro Mākeno muzikos takelyje – nuo Latvijos himno iki grupės „Tranzīts“ hito „Es nevaru būt balts“, kuris, nori nenori, įaugęs į daugelio latvių kraujotaką. Sunku įsivaizduoti situaciją, kai greta valstybės himno skamba ir lengvai absurdiškas dešimto dešimtmečio elektroninis kūrinys, tačiau spektaklyje tai tampa savaime suprantama Oskaro pasaulio dalimi.

O lietuviškumas ryškėja per aktorių improvizacijas, kupinas žaidimų su kalba, šnekta, kultūrinėmis nuorodomis. Spektaklyje rodomi titrai latvių ir anglų kalbomis leidžia pastebėti, kiek daug tokių akimirkų lieka neišversta, – pavyzdžiui, Oskaro ir Janinos kelionės į parduotuvę scenoje titruose tiesiog rašoma: „Vyksta improvizacija.“ Tokiose scenose svarbus ne vien žodinis turinys, bet ir tai, kas atpažįstama tik lietuvių žiūrovui.

Ši abipusė kūrybinė dermė kuria erdvę, kur būti tarp kalbų ir kultūrų nereiškia būti paraštėje. Priešingai, toks buvimas leidžia pastebėti tai, kas dažnai praslysta pro akis: neįprastai ištartą žodį, fragmentišką užrašą, pažįstamą dainą kitoje kalboje. Tikriausiai tiems, kurie atpažįsta save ir per latviškas, ir lietuviškas kultūrines nuorodas, šis spektaklis yra išskirtinis, nes tokia tarpinė būsena jame ne slopinama, o pripažįstama kaip vertė.

Ir tikriausiai tik gyvenant tarp abiejų kalbų įmanoma iki galo pajusti, ką reiškia latviškas kūrinio pavadinimas „Kalendārs mani sauc“. Jį galima išversti kaip „Mane vadina Kalendorium“, tačiau latvių kalbos žodžių tvarka leidžia nujausti kitą, gal net pirminę reikšmę: „Kalendorius mane šaukia“. Tai nėra tik semantinis niuansas – tai raktas į kūrinio prasmę. Tarp visų vardų, kuriuos Oskaras įsimena iš kalendoriaus, slypi ir tas, kurio jis dar nežino, – gražiosios merginos. Šitaip pats kalendorius, įsikūnijantis per meilę, tampa tuo, kas jį šaukia: veda, kviečia, skatina eiti.

Šis prasminis laukas dar praplatėja žinant, kad lat­viškas žodis vārds reiškia ir „vardą“, ir „žodį“. Todėl tiek romano, tiek spektaklio pabaigoje, kai sakoma, kad reikia eiti, nes „šaukia žodis“, galima tai išgirsti ir kaip „šaukia vardas“. Nežinomas, bet labai trokštamas. Būtent ši šauksmo kryptis – į tikėjimą, viltį ir meilę – tampa spektaklio šerdimi.

Kultūrinė latvių ir lietuvių simbiozė natūraliai perauga į dar vieną – galbūt svarbiausią – spektaklio dėmenį: bendruomenės pojūtį. Kaip ir romane, kuriame Oskaro meilė žmonėms tampa kūrinio varomąja jėga, taip ir spektaklyje ši meilė virsta veiksmažodžiu – per gyvą buvimą salėje, per dalijimąsi laiku. Knygoje Oskaras aplink save buria nedidelę bendruomenę – teat­re šis procesas išauga į kolektyvinį išgyvenimą, kur žiūrovas tampa ne stebėtoju, o bendrakeleiviu.