Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre kovo 15 d. įvyko naujos Gabrielės Labanauskaitės pjesės „L. yra S.“ premjera (režisierė Greta Štiormer). Tai Williamo Shakespeare’o „Karaliaus Lyro“ interpretacija, kurioje pagrindiniam veikėjui dar tik aštuoniolika. Pjesėje ir spektaklyje spėjama, kodėl Lyras tapo toks, kokį mes jį pažįstame.

Spausdiname ištrauką iš I veiksmo. Neronė – Karalienė, Lyro motina, Konas – Karalius, Lyro tėvas, Lukrecijus – patarėjas, Liza – būsima žmona, Sagas – Lyro draugas ir kt.

 

Gretos Skaraitienės nuotrauka

 

Vakarienė

Neronė, Konas, Liza, Lukrecijus ir damos sėdi prie vakarienės stalo, Seržas juos saugo.

Pasirodo Lyras ir Sagas.

KONAS. O, kokia garbė!

LYRAS. Tikrai garbė. Čia – Sagas. Jis irgi prisijungs.

LUKRECIJUS. Puiku – jums, prince, vieta paruošta prie sužadėtinės hercogaitės Elizabetos.

LYRAS. Gerai, tik noriu sėdėti kartu su Sagu. Ar ten bus vietos dviem?

LUKRECIJUS. Hm...

LYRAS. Tai pasislinkite visi per vieną vietą.

KONAS. Tegul princas sėda į savo vietą ir...

NERONĖ. Viskas gerai, judėti sveika. Pasislinksim. Sūneli, kaip jautiesi?

LYRAS. Aš? Nieko. Ausyse tik ūžia.

NERONĖ. Ūžia? Kaip garsiai?

LYRAS. Visaip būna.

LUKRECIJUS. Štai, Lyrai, salotos su baklažanais.

LYRAS. Mes valgysime žuvį.

LUKRECIJUS. Žuvį? Gerai, ką nors surasiu...

SAGAS. Jūs neturite tarnų?

LYRAS. Lukrecijus mano, kad reikia taupyti biudžetą. O mama mano, kad dabar – demokratija, tarnų nereikia.

KONAS. Gero apetito!

SAGAS ir LYRAS. Ačiū.

Visi valgo.

NERONĖ. Kaip sekasi mokytis, sūneli?

LYRAS. Paklauskim Sago – kaip manai?

SAGAS. Studijuojame muzikos teoriją.

LYRAS. Taip, terminus įvairiausius.

NERONĖ. Oho, kaip įdomu...

KONAS. Princas tiek barškino pianinu, kad jau visi rūmai mintinai žino tas jo melodijas.

SAGAS. Įdomus ansamblis jūsų rūmų. Tik nesuprantu, kas kuo groja ir kaip čia viskas skamba.

KONAS. Paduokite man dar mėsytės...

LYRAS. Na, damos, pasakykit Sagui, kas jūs būsit!

DAMA III. Smuiko raktas.

DAMA I. Nustatom aplinką, kurioje esi.

DAMA II. Ir paduodam toną.

LYRAS. Sagai, ar tinka?

SAGAS. Puikiai atsakyta!

KONAS. Nesutinku – kur jau damos duoda toną!

DAMA I (tyliai, DAMAI II). Senas seksistas!

KONAS. Karalius duoda toną.

NERONĖ. Konai, tu kaip staccato, užstrigęs vieną tik kartoji. Karalius, karūna, kova.

KONAS. Netiesa. Aš – boso raktas, o jos, jos... kaip ten?

LUKRECIJUS. Šešioliktinės?

KONAS. Ačiū, Lukrecijau, taip. Jos tik laksto sau po rūmus – kar, kar, kar, – kaip kokios varnos trupinius lesioja.

LYRAS. Gerai, dabar žinosim, kur ieškoti boso rakto.

KONAS. O kas tu pats būsi, Lukrecijau?

LUKRECIJUS. Aš? Gal jūs geriau apibūdinsite.

KONAS. Ne, ne, taigi demokratija – pats ir sakyki.

LUKRECIJUS. Na, tada con motto – su tempu, palaikant tempą.

SAGAS. O man tai Lukrecijus labiau pedalas.

LYRAS. Hm, gera mintis. Jis viską gali. Seržai, kas tu?

SERŽAS. Ketvirtinė pauzė.

KONAS. Cha, ką tai reiškia?

SAGAS (Lyrui). Labai teisinga pauzė.

LYRAS. Arčiausiai žmogaus.

LIZA. Aš irgi esu arčiausiai žmogaus ir todėl galėčiau būti dinamika.

LYRAS. O, tada jau forte – garsiai.

SAGAS. Arba dar contralto, bet tai esmės nekeičia.

LIZA. Taip, garsiai man patinka.

LYRAS. Net neabejojam.

LIZA. O tu kas būsi, Lyrai?

LYRAS. Nežinau. Gal netobulas crescendo. O Sagas – con anima, su siela.

LIZA. Kodėl netobulas?

LYRAS. Sprogstu, ir garsas plačiai pasklinda. Bet tik tiek.

KONAS. Koks pokštininkas! Bet argi nepataikė?

LIZA. O, kaip įdomiai.

KONAS. Taigi, mieloji, tavo eilė – kas tu būsi?

NERONĖ. Užteks, aš jau pavargau.

LYRAS. O aš galvoju, mama, kad tu sveikoji nata – ilgiausia iš visų.

NERONĖ. Aš – sveikoji?

LUKRECIJUS. Didenybe, leiskit įsiterpti – jūs – ir tema, ir kompozicija. Ir turinys, ir forma. Jūs – visa sudėtinga partitūra.

NERONĖ. Na, partitūra – tai karalystė, Lukrecijau. Bet ačiū. O aš... galėčiau būti arfa.

KONAS. O ar prie arfos tinka boso raktas?

LYRAS. Tiktų, jeigu būtų balalaika.

KONAS. Ką sakei?

NERONĖ. Abu jie styginiai, mielasis.

KONAS. Na, man irgi šiandien jau užteks. Vakarienę skelbiu baigtą.

Drugelis, įkliuvęs batų raišteliuose

Liza šukuoja Neronei plaukus. Abi kalba viena per kitą, nelabai viena kitą girdėdamos.

NERONĖ. Esu tik mažas drugelis pasaulio pievoje. Aplinkui tiek daug gėlių – ramunių, pienių ir rugiagėlių. Visas kalbina vėjas... Dar neišaušus ant kiekvienos jų nutupia rasos lašai, bet aš matau tik kalijas, kalijas, kalijas...

LIZA. Tetute, kaip manote – ar princas mane myli? Juk jeigu mylėtų, taip su manimi nesielgtų?

NERONĖ. Rūmuose pilna musių. Ir uodų pilna. Ir vabalų visokių, panašių į mėšlavabalius. Kartais pagalvoju, kad smagiau būtų kur kaime gyventi, ar ne? Juokauju... Juokauju, aš juk gimiau rūmuose ir į tuos pačius rūmus atsivestas buvo Konas. Geras žodis „atsivestas“, ar ne? Visai kaip tu.

LIZA. Princo užgaidos kasdien vis keistesnės... O dar ta pažintis tokia neįprasta – kam jam mane pamačius kristi nuo uolos? Kam jam tas Sagas? Nejau jam buvo sunku atsisėsti šalia manęs?

NERONĖ. Ach, norėčiau būti mažesnė, lengvesnė, kad pasaulis apglėbtų mane savo žiedadulkėmis ir užmigdytų nektaro karstelyje. O kai pabusčiau, viskas būtų aprimę, jokio skausmo. Viskas būtų gerai... tiesiog tobula.

LIZA. Aš pasikarsiu, nusipinsiu storą virvę ir... Ne, pasiimsiu ploną virvę, dar geriau – siūlą arba ne – batų raištelį. Taip, batų raištelį, – išsimuiluosiu ir pasikarsiu. Aš nebeiškęsiu, tikrai nebeiškęsiu šitų patyčių. Kai atsivedėte mane į šiuos rūmus, baltą tarsi iš pieno plaukusią, visa nekalta buvau ir nė piršteliu nebuvau palietusi nė vieno vyro.

NERONĖ. Pasakysiu paslaptį. Man rodos, kad ir mano mamai, ir mano senelei šiuose rūmuose buvo taip pat tvanku. Kartais sapnuoju jas kaip bites motinėles. Ne, jos neneša medaus, jos pačios yra medus. Per geros šitiems tranams.

LIZA. Nebegaliu! Ką jis iš manęs padarė? Žmogystą, nevertą net pasigailėjimo. Prostitutės bent jau žino, kas jos tokios, kaip ir šių rūmų damos, – vaikšto prasižiojusios ir laukia, kada nukris kąsnelis. Aukštesnis luomas, kelionės, papildomas trupinėlis ir žiedelis ant kojos.

NERONĖ. Esu tik mažas drugelis pasaulio pievoje. Aplinkui tiek daug gėlių – ramunių, pienių ir rugiagėlių. Visos jos uždarytos nektaro karsteliuose...

LIZA. Aš nieko nelaukiau, mane čia atvedė. Atvedė ir paliko likimo valiai, neperspėję, kad uždaro mane į narvą. Dieve, ar šiuose rūmuose yra batų raištelių?

NERONĖ. Yra.

Šešėlis

LIZA. Aš pati susiradau tavo kambarį. Netyčia – ieškojau batų raištelių. Smalsumas mane atvedė, traukė paskui save stipriau nei šunį pavadėlis.

SAGAS. Ne vietoj ir ne laiku.

LIZA. Aš kantri. Būsiu tavo šešėlis. Slinksiu tau iš paskos siena arba grindiniu ir tu manęs nepastebėsi.

SAGAS. Jau turiu šešėlį.

LIZA. Saulė pasisuko iš kitos pusės. Li...

SAGAS. Aš ne Lyras. Lyras kliedi lovoje ir seselę jis jau turi.

LIZA. Li, tau maišosi protas. Tu kliedėjai prieš savaitę. Dabar tu pasveikęs. Bent jau... tavo kūnas.

Aš esu tu

LYRAS. Ar tam tave priėmiau į savo namus, globojau kaip brolį, bučiavau kaip mylimąjį? Juk sakei, kad esame vienas.

SAGAS. Ir esame.

LYRAS. Tai kodėl mane išdavei?

SAGAS. Aš tavęs neišdaviau, Li.

LYRAS. Tai kaip tai pavadinti?

SAGAS. Niekaip. Tavyje matau save.

LYRAS. Aš – ne veidrodis.

SAGAS. Tačiau aš – atspindys. Aš esu tu. O ji tavęs norėjo.

LYRAS. Sumautas atsakymas. Tai šlykštu! Dulkintis su ta idiote, Sagai, po velniais, Sagai!..

SAGAS. Li, išmok nesisavinti.

LYRAS. Tavo kūnas yra mano turtas.

SAGAS. Ką gi...

LYRAS. Tik tiek tegali pasakyti?

SAGAS. Tu nepažįsti gyvenimo.

LYRAS. Tu nori mane išmokyti pažinti jo skonį? Ačiū, esu sotus.

SAGAS. Nieko taip ir neišmokai, Li.

LYRAS. Ką gi, esu nevykėlis. Ir tas nevykėlis tau sako: „Jei dabar išeisi, Sagai, kelio atgal nebus.“

SAGAS. Visada yra kelias. Ir jeigu tu sektumei savuoju, manęs tau nereikėtų.

LYRAS. Ką tu kalbi?

SAGAS. Negali bėgti nuo savo prigimties, Lyrai. Kaip ir aš – nuo savosios.

LYRAS. Nejaugi? Ir kokia ji, ta mano prigimtis?

SAGAS. Valdyti šalį. Neiškristi iš programos.

LYRAS. Mano programa – laisvė.

SAGAS. Ne, Lyrai, tavo likimas – kitas.

LYRAS. Aš noriu būti laisvas kūrėjas, kaip tu.

SAGAS. Dėl to susižadėjai?

LYRAS. Norėjau būti su tavimi niekieno netrukdomas. Nori, kad nesutikčiau? Aš viską atšauksiu.

SAGAS. Ne. Taip bus tik blogiau.

LYRAS. Tada nesuprantu, ko tu nori?

SAGAS. Kodėl šokai nuo uolos, vos tik pakviečiau?

LYRAS. Nes tu kvietei.

SAGAS. Ne, Lyrai, tu – būsimas karalius. Tu turėsi vesti kitus. O kol neturi savo kelio, seksi paskui kitus kaip kokia avelė. Ir jau geriau liūtas, kuris valdo avis, nei liūtai, valdomi avino.

LYRAS. Užteks šitų nesąmonių! Šitų protingų frazių! Šitų sušiktų pamokslų man jau iki soties.

SAGAS. O, štai jau lenda tikroji prigimtis. Tik tavo oda per plona.

LYRAS. O po tavo oda aš nematau žmogaus.

SAGAS. Nematai žmogaus? Tad ir nematysi.

LYRAS. Ir išeik. Išeik, sakau, dabar! Ir pustyk padus, kiek nori. Tik žinok, kad jeigu išeisi, tau kelio atgal nebus.

Sagas išeina. Lyras, tampomas traukulių, parkrenta ant žemės.

Vardan tautos

LIZA. Karaliau Konai, ar gražiai atrodau? Ar tinka man šita balta vestuvinė suknelė? Taip ilgai laukiau šito momento, taip ilgai... Gulbė... plaukti vandeniu kaip gulbė... Laukiau ir laukiau, kada, kada, kada... Altorius, karūna...

KONAS. Giminės pratęsimas, šeima...

LIZA. Viskas, apie ką svajojau. Viskas.

KONAS. Liza, brangioji, tai juk karalienės karūna!

LIZA. Aš tik pasimatuosiu, juk nieko čia tokio, aš tik...

KONAS. Padėk, kol niekas nepastebėjo! Kažkas ateina!

LIZA. O tu pasislėpk greičiau!

Liza toliau gražinasi priešais veidrodį. Įeina Lyras.

LIZA. Oi!

LYRAS. Oi!

LIZA. Tau negalima žiūrėti.

LYRAS. Kad nėra į ką žiūrėti.

LIZA. Li, kas per nevykę juokeliai? Aš apie suknelę – negali manęs pamatyti su ja iki vestuvių.

LYRAS. Tu išteki? Sveikinu.

LIZA. Mes tuokiamės, Li.

LYRAS. Nejaugi?

LIZA. Li, nevarinėk šiurpulio mano oda – nejaugi nepameni?

LYRAS. Ne.

LIZA. Parodysiu tau sutartį, priminsiu, katinėli mano... Juodu ant balto tavo parašas įspaustas ir dar...

LYRAS. Kai sirgau?

LIZA. Pats rašeisi...

LYRAS. Čia ne mano (suplėšo).

LIZA. Koks vaikiškas gestas. Tai tik kopija, katinėli. Kita tavo kopija – manyje. Po devynių mėnesių ji išlįs tarsi fakso lapelis ir šį laiškelį visi perskaitys. Matai, aš už tave šimtąkart geriau ginkluota.

LYRAS. Aš leopardas ir kalnų erelis.

LIZA. Mano nelaisvėje.

LYRAS. Užsičiaupk.

LIZA. Mano, mano, mano!..

Lyras parbloškia Lizą ant žemės.

KONAS. Lyrai, ar išprotėjai?!

LYRAS. Nudėti reiktų šitą gyvatę.

Žuvis skraiduolė

NERONĖ. Man pinasi kojos ir sunksta liežuvis. Nebesuvokiu, kas darosi, nors... gal nesuvokdavau ir anksčiau...

Arba kažkas kasdien kantriai po lašą pila nuodų į mano taurę... Arba...

Jei žmogus turi dvi puses, tai dabar tamsioji mano pusė ima viršų ir...

Konai, ar tai tu? Ar tai tu? Konai!..

Kodėl, kai jau reikia, nė vieno nėra šalia?

Aš klystu? Ak, Liza, vaikeli, kaip gerai, kad atėjai. Kas nutiko tavo burnytei? Ji kruvina, Liza, ar čia kraujas? Tu ne Liza, ne, ne!
Konai, Konai!..

Lyrai!..

Jau kylu nuo žemės, atsispiriu, aš paukštis, Lyrai, aš žuvis skraiduolė. Aš tyli žuvis skraiduolė,

žuvis

žuvus

žuvis...

Gabrielė Labanauskaitė – rašytoja.