Zarastras. Tragiškas farsas laikinojoje sostinėje

Kauno valstybinis muzikinis teatras nuo 2011 m. spalio mėnesio savo repertuare turi spektaklį, dėl kurio visiems negausiems gražiojo dainavimo gerbėjams, laimei, dar likusiems Lietuvoje, verta nukakti į laikinąją sostinę. Tai G. Donizetti opera „Liučija di Lamermur" (Lucia di Lammermoor). Nuo kauniškės premjeros prabėgo jau daugiau nei dveji metai, tad, regis, kokia prasmė apie jį rašyti dabar? Pirmiausia per tuos dvejus metus kažin ar įvyko daugiau nei tuzinas šio šedevro „seansų", todėl kiekvienas spektaklis vis dar savotiška naujiena. Kita vertus, tai pakankamas laikas pastatymui susigulėti ir įgauti pastovių bruožų.

Dėl įvairių priežasčių iki šiol niekaip nepavykdavo nukakti į Kauną, kai jame buvo rodoma ši G. Donizetti opera. Tokia proga pasitaikė tik šių metų sausio 12 d. Nėra ko slėpti, kad paskata buvo ir paskutiniame prabėgusių metų „Literatūros ir meno" numeryje neaiškios orientacijos Alfonso paskelbtas pagiriamasis žodis šio teatro artistei R. Vaicekauskaitei, 2013 m. gruodį Vilniuje atlikusiai Violetos partiją G. Verdi „Traviatoje" (žr. 47 žurnalo numerį). Tad ir man buvo labai smalsu įsitikinti, kaip išgirtoji dainininkė susidoros su vokališkai skirtinga medžiaga. Taip pat magėjo išsiaiškinti, ką gero iš savęs išspaus iš Vilniaus importuotas vaisius – Edgardo partijos atlikėjas E. Seilius.

Sausio 12 d. vakarą Muzikinio teatro pastatas pasitiko klausytojus dar nuo Kalėdų švenčių plieskiančiomis iliuminacijomis, kurios tinka ne valstybiniam teatrui, o – nors nesinori garsiai sakyti, bet reikia – privačiam bordeliui ar varjetė. Negi už teatro išorę atsakingi asmenys tokie daltonikai, kad neskiria spalvų, juoba kad čia pat, Laisvės alėjoje, yra skoningo pastatų apšvietimo pavyzdžių. Ar operečių stilistika atrofuoja regėjimą? Keista, bet ši išorės smulkmena tapo tragiško farso, tąvakar įvykusio scenoje, preliudija.

Viskas iš pažiūros prasidėjo gerai. Scenografija (autorius – rumunas A. Dumitrescu) moderni, sąlyginė, minimalistinė, bet iš esmės atliepia veikalo dvasią, nors prie kai kurių smulkmenų ir būtų galima prisikabinti. Pavyzdžiui, kam tie stikliniai suolai 1 veiksmo 2 paveiksle „prie fontano", kuris buvo pavaizduotas vaizdo projekcija scenos gilumoje? Scenografą taip pat reikia pagirti už šviesas: esant moderniam scenovaizdžiui, jos parinktos tokios, kad atlieptų originaliame S. Cammarano librete nutapytą niūrios pilies ir jos bokštų-griuvėsių vaizdą.

Iki šiol teatre parduodamame šios operos buklete nurodyta, kad spektaklio pastatymo meno vadovė yra D. Ibelhauptaitė, o režisierius –­ G. Šeduikis. Kaži koks režisūrinis kentauras, dievaži. Jei režisavo G. Šeduikis, kokiam menui vadovavo D. Ibelhauptaitė? Režisūriniai spektaklio sprendimai sukėlė dvejopą jausmą. Pirmiausia pasakytina, kad bel canto operų pastatymuose režisierius yra tik antraeilė figūra ir jam čia nėra kas daug veikti. Svarbiausia jo užduotis – nesugadinti veikalo esmės ir nepiršti savo „matymo". Šiame „Liučijos di Lamermur" pastatyme tai pavyko tik iš dalies. Pagrindinė operos linija režisieriaus ar režisierių perteikta teisingai (vis dėlto nėra kur dėtis), bet kaip dažnai nutinka lietuviams kaimiečiams pseudomiestiečiams, nie­kaip neišsivaduojantiems iš savo nepilnavertiškumo komplekso ir baimės, kad bus blogai, jei, neduokdie, nebus „naujai", į šalutines siužeto vagas sodriai prikaišiota aitriųjų pipirų režisūriniam „originalumui" įrodyti. Pirmiausia tai pasakytina apie tas kvailas, vulgarias ir operos vidinę logiką iškraipančias scenas, kuriose mėginama duoti aliuzijų į kraujomaišiškus Liučijos ir jos brolio Enriko santykius ar tokių santykių galimybę. Suprantama, netrūko pasivoliojimų ant grindų, pagrabaliojimų per krūtinę, žemiau talijos ar po sijonu ir panašių soft porno stilistikos elementų. Vis dėlto kokia skurdi režisieriaus ar režisierių vaizduotė, kiek mažai jie teperėmė šių dienų Europos vertybių! Reikėjo eiti iki pergalingo galo ir savo originalumui ir europietiškumui įrodyti būtų buvę geriausia paversti Edgardą ir Enriką gėjais, kurie kovoja dėl savo žmogiškųjų teisių ir tik dėl žiaurios epochos yra priversti prisidengti vargše Liučija teisėtiems lūkesčiams nuslėpti. Štai kas šiandien būtų žymiai plačiau ir aktualiau nuskambėję visoje Europoje! Bet ką aš čia už dyką barstau auksines idėjas.

„Liučija di Lamermur“. Nuotrauka iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo

Pereikime prie šios apžvalgos pradžioje minėtų dviejų operos personažų, kuriems iš esmės ir parašyta ši opera, Liučijos ir Edgardo, dainavimo. Apibendrindamas drįsčiau teigti, kad R. Vaicekauskaitės sukurta Liučijos versija, man regis, yra pervaidinta. Įžvalgesni operų statytojai, ypač turintys patirties kitose meno srityse (pvz., kine), savo kailiu greitai perpranta pagrindinę gyvų operos pastatymų specifiką: juose ne vieta pernelyg gausioms, itin niuansuotoms mizanscenoms, čia reikalingi platesni ir labiau apibendrinantys mostai. Tai gana paradoksalu, nes reikia pripažinti, kad artistė tikrai pasižymi gana retu operos solistams vaidybiniu talentu, bet šiame pastatyme draminės vaidybos smulkmenų gausa jai pačiai pakišo koją. Tai ypač išryškėjo garsiojoje pamišimo scenoje: artistė pasirodė scenos gilumoje afekto būsenoje neva mėšlungio sutraukta ranka, kuri tarsi mėgina nubraukti ant fantasmagoriškai išdidintos suknios užtiškusį kraują, bet šis gestikuliavimas trunka per ilgai ir netrukus vis dėlto išryškėja jo dirbtinumas, vėliau ji nuolat laksto po sceną, sugriebia Raimondą, palaikiusi jį Edgardu, ir pan. Visa tai atima iš dainininkės daug dėmesio, koncentracijos, o pats dainavimas lieka tarsi antrame plane, garsas, blaškomas į visas puses, niekaip nesusikoncentruoja į vientisą sopulį. To padarinys: legendinėje kadencijoje su fleita jai nepavyko pasiekti balsų susiliejimo. Tai nereiškia, kad jos dainavime nebuvo puikių momentų, jų buvo užtektinai, ir kaip tik tada, kai panašios perdėtos vaidybos buvo mažiau. Taip pat galima palinkėti, kad galingas jos balsas kai kuriose šios operos arijų ir duetų pasažuose, užuot drebinęs teatrą savo pirmapra­de jėga, nuskambėtų subtilesne ir tyresne frazuote.
Nors Liučijos išprotėjimas iš esmės baigia siužetą, bet kompozitorius, taikydamasis prie savo meto operos pastatymų konvencijų, buvo priverstas prirašyti papildomą pabaigą tenorui, kuris iki pat trečiojo veiksmo neturėjo savo „parodomųjų" arijų. Taip Liučijos ir Edgardo personažai įgyja savotišką pusiausvyrą –­ tiek juos suvienijusios mirties, tiek jiems skirtos muzikinės medžiagos atžvilgiu.

Tiesiai pripažinsiu, kad niekada nebuvau E. Seiliaus gerbėjas, bet operos, kuri rodoma du ar tris kartus per sezoną, praleisti negalėjau ir kito pasirinkimo neturėjau. Vis dėlto to, kas sausio 12 d. įvyko Kaune, kitaip nei šio dainininko tragedija ir katastrofa pavadinti negalima. Vos jam pasirodžius pirmo veiksmo penktoje scenoje pasigirdo perspaustas ar veikiau išstenėtas garsas, kurio buvo neįmanoma klausyti. Netrukus aukštesnėse natose pasigirdo švokštimas, kuris liudijo, kad popieriai visai prasti. Buvo neaišku, kas atsitiko: ar netikėtai užkimo balsas, ar kas nors rimtesnio. Buvo baisu spėti, kas laukia trečio veiksmo finale, į kurį nukelti visi „parodomieji" numeriai. Antrame veiksme vienu metu atrodė, kad blogiausi įtarimai nepasitvirtins, nes pridengtas kitų solistų jis daugiau mažiau išsikapstė. Bet trečiasis veiksmas buvo žiaurus. To, kas vyko jo finale, kitaip nei agonija pavadinti negalima, ir nežinia kas kankinosi daugiau: artistas ar klausytojai. Bent kiek jautresnės klausos žiūrovai sėdėjo kaip ant adatų, laukdami, kad tik greičiau viskas baigtųsi.

Visiškai pritrenkė Kauno teatro valdžios ar jo atstovų reakcija įvykus tokiam incidentui. Tiesą pasakius, jokios reakcijos iš viso nebuvo, todėl net neaišku, kaip reikėtų interpretuoti šį atvejį. Tikėjausi, kad kas nors iš teatro administracijos, o jei jos nebuvo, bent pats orkestro dirigentas po pertraukos prieš antrąją spektaklio dalį viešai pareikš, kad yra taip ir taip, todėl prašom būti supratingiems, atlaidiems ir pan. Nieko panašaus nebuvo, tarsi nieko neįvyko. Galima daryti dvi liūdnas išvadas: arba E. Seilius savo iniciatyva paro­dė niekam nereikalingą didvyriškumą, vargais negalais ištempdamas iki spektaklio, sugadinto jau pirmame veiksme, pabaigos, arba buvo verčiamas tai daryti susiklosčiusių aplinkybių ar kokių kitų sumetimų. Bet kuriuo atveju pagarbos žiūrovams beviltiškai pritrūko, nors būtų užtekę vieno paprasto sakinio šiai neskaniai situacijai išrišti. Nustebino ir pati Kauno publika, stovėdama ovacijomis baigusi šį vakarą. Negi ir ji neturi nė kiek savigarbos, o gal savo elgesiu ir nusipelnė tokio fiasko?

Draugai