Parduodu pasakas!.. Parduodu pasakas!.. Papasakosiu jums pasaką!..

Kartą gyveno... kartą gyveno labai vargingas batsiuvys, labai vargingas, neįtikėtinai vargingas!..

(Iš Federico Garcíos Lorcos pjesės „Mergaitė, laistanti baziliką, ir princas kodėlčius“, 1922)

 

„Paklausykite, ponai, šitos vaikų šventės programos, kurią skelbiu pasauliui iš šios lėlių scenos...“ – taip publiką, kurią sudarė daugiausia vaikai, prieš šimtą metų savo namuose Trijų Karalių išvakarėse sveikino garsusis ispanų poetas Federico García Lorca. Bet apie viską nuo pradžių.

Kai F. G. Lorca buvo maždaug šešerių, į Fuente Vakeros kaimą, iš kurio poetas kilęs, atvyko keliaujantis marionečių teatras. Tada jis pirmą kartą turėjo progą pamatyti spektaklį, kuriame vaidino... lėlės. Grįždamas su mama iš bažnyčios, berniukas pastebėjo artistus, įrenginėjančius sceną kaimelio aikštėje, ir nuo tos akimirkos nebegalėjo iš ten išeiti, praleido vakarienę ir primygtinai prašėsi į spektaklį. O į jį eidamas išvis nebenustygo vietoje. Vaidinimas Federico taip patiko, kad po kiek laiko, grįždama iš Granados, mama Vicenta Lorca Romero parvežė sūnui nedidelį lėlių teatriuką, su kuriuo vaikas niekada nesiskirdavo. Rašytojas vaikystėje turėjo dvi didžiausias aistras – marionečių teatrą ir muziką, kurios neišblėso ir jam suaugus, kaip matysime toliau šioje istorijoje.

Trijų Karalių šventė Lorcų namuose

1922 m. gruodį rašytame laiške, kuriame F. G. Lorca kviečia literatūros kritiką ir istoriką Melchorą Fernándezą Almagro į Trijų Karalių šventę, poetas praneša, kad vyks „spektakliukas“, kurį jis su kompozitoriumi bei geru draugu Manueliu de Falla ruošia Lorcų šeimos namuose. „Scenarijus bus nepaprastas, rodysime gryną meną, kurio mums taip trūksta. Marionetėmis perteiksime kūrinį, kupiną švelnumo ir groteskiškų vingių, kurį sukūriau su instrumentine Fallos muzika. [...] Tas kūrinys vadinasi „Mergaitė, laistanti baziliką, ir princas kodėlčius“. [...] Be to, scenoje pasitelkę lėles taip pat parodysime Cervanteso „Du šnekovus“ su Stravinskio muzika ir galiausiai, jau pasitelkę plokščiąjį teatrą (iš kartono iškirptas lėles), pristatysime senąją „Trijų karalių pjesę“[1] su XV a. muzika ir dekoracijomis, nukopijuotomis iš Alberto Didžiojo rankraščio, saugomo mūsų universitete...“ – gan smulkmeniškai nupasakojo vakaro programą žymusis ispanas.

1923 m. sausio 6 d. išvakarėse F. G. Lorca parengė pačią geriausią dovaną savo dvylikos metų sesutei Isabel ir kitiems Granados vaikams, kaimynams, draugams – lėlių teatro spektaklį su kompozitoriaus M. de Fallos muzika. Žinoma, čia juk viso labo kaimas ir lėlės, menas, skirtas vaikams, bet rašytojas manė, kad jie nusipelnė geriausio, todėl lėles sukurti įpareigojo menininką Hermenegildo Lanzą Gonzálezą, o muziką – kompozitorių M. de Fallą. Pats rašytojas buvo pjesės autorius, meno vadovas ir lėlininkas, M. de Falla – dirigentas ir atlikėjas, o dailininkas H. L. Gonzálezas rūpinosi scenografija ir lėlėmis.

Lėles, be F. G. Lorcos, valdė ir jo vyresnė sesuo Concha, o jaunesnė Isabel giedojo šventines giesmes kartu su kita mergaite Laura – socialistų partijos nario Fernando de los Ríoso, kuris buvo rašytojo ir M. de Fallos draugas, dukra. Grojo nedidelis ansamblis, sudarytas iš smuiko (griežė muzikas José Gómezas), klarneto (jį pūtė kitas žinomas muzikas Alfredo Baldrésas), liutnios (ja skambino geras rašytojo draugas José Molina) ir fortepijono, prie kurio klavišų sėdo pats M. de Falla. Skambėjo Debussy, Albénizo, Ravelio ir Pedrellio kūriniai. Šis spektakliukas buvo tarsi įžanga M. de Fallos operai „El retablo de Maese Pedro“, vėliau pastatytai Paryžiuje ir finansuotai Winnarettos Singer, muzikos gerbėjos ir mecenatės iš garsios Singerių šeimos, kuriai priklausė siuvimo mašinų verslas.

Kad muzikos garsai labiau atspindėtų viduramžių lėlių spektaklius miestų aikštėse, M. de Falla fortepijono stygas pridengė servetėlėmis: skambesys priminė klavesiną, seno instrumento muziką. F. G. Lorca viename interviu yra sakęs, kad „nieko taip negerbia kaip Fallos“, ir kalbėjo apie jį tarsi apie burtininką. Likus trims dienoms iki Trijų Karalių šventės, rašytojas nuėjo pas kompozitorių ir išgirdo skambant fortepijoną. Pabeldė. Niekas neatidarė. Pabeldė dar kartą garsiau ir galiausiai įėjo. Jų pokalbis skambėjo maždaug taip:

F. G. Lorca:

– Ką veikiate, maestro?

M. de Falla:

– Taigi ruošiuosi jūsų spektaklio koncertui.

Net rengdamasis linksminti vaikus namų spektaklyje, muzikas vis repetuodavo ir bandydavo pasiruošti kuo tobuliau. O per Miguelio de Cervanteso „Du šnekovus“ sugrojo Igorio Stravinskio operą „Kareivio istorija“, – tai buvo pirmas kartas, kai šis garsus kūrinys nuskambėjo Ispanijoje. Tik 1930 m. poetas Rafaelis Alberti „Kareivio istoriją“ išvertė į ispanų kalbą ir opera buvo pristatyta ispanų publikai didžiojoje scenoje. F. G. Lorca savo spektakliui parūpino net programėles, ten buvo galima rasti dedikaciją pačiam I. Stravinskiui: „Nuostabiajam Igoriui Stravinskiui, prisiminus mūsų seną draugystę ir nepaisant jūsų užsispyrusios tylos... Manuelis de Falla. Granada, 2023“.

 

Mergaitė kaip pagrindinė veikėja ir vidiniai vyrų berniukai

Scenoje lėlės perteikė F. G. Lorcos adaptuotą tradicinę andalūzų pasaką „Mergaitė, laistanti baziliką, ir princas kodėlčius“ („La niña que riega la albahaca y el príncipe preguntón“). Tais laikais nebuvo madinga statyti spektaklius, kurių pagrindinė veikėja yra moteriškosios lyties, bet rašytojas visada palaikė moteris ir jų teises. Be to, jam atrodė, kad tikras avangardas įvyksta tada, kai apverčiama tai, kas tuo metu yra populiaru ir nusistovėję.

Pasakos siužetas gana paprastas: mergaitė Irena, vargingai gyvenančio batsiuvio dukra, laisto augalus, iš savo rūmų ją ima stebėti princas ir įsimyli. Taip prasideda žaidimai ir juokingi nesusipratimai, nors galiausiai viskas baigiasi laimingai. F. G. Lorca spektaklį paįvairino įtraukdamas papildomą lėlę – don Kristobalį, kurį valdė pats ir kuris pasirodydavo tarp veiksmų kalbindamas žiūrovus. Po Trijų Karalių šventės šis personažas išgarsėjo Ispanijoje, 1930 m. F. G. Lorca būtent jam parašė atskirą pjesę „Don Kristobalio lėlių teatras“ („Retablillo de Don Cristóbal“).

Nors tai buvo tik namų teatras kaime netoli Granados, galiausiai net Madrido spaudoje pasirodė spektaklio recenzijos. Vaidinimas liko įamžintas straipsniuose ir fotografijose, žurnalas „La Esfera de Madrid“ išspausdino straipsnį „Granadoje atgimsta lėlių teatras“, kuriame F. G. Lorcai ir M. de Fallai buvo dėkojama už klasikos prikėlimą ir šitaip raginama nutolti nuo spektaklių karo tema, nes „ir taip jau yra karo siaubai“. „Vaikai nebesijuokia [...]. O mums reikia jų juoko lyg prieglobsčio, lyg balzamo“, – buvo rašoma leidinyje. Tekste prašoma atkreipti dėmesį į vyrus, kuriuos pažįstame kaip itin vyriškus, bet jie kartais sustoja tam, kad „nei jų žingsniai, nei mintys neišgąsdintų viduje prabudusios vaikystės“.

Savo lėlių teatru F. G. Lorca tarsi kviečia įsileisti į sielą lakią, laisvą vaizduotę kaip vaikystėje ir taip sugrįžti į tikrąjį save. O mažiesiems žiūrovams Trijų Karalių išvakarėse jis skyrė trijų karalių[2] dovaną, kuri buvo ne materiali, bet avangardinė. Pamoką, kad esminiai dalykai gyvenime nėra apčiuopiami.

 

[1] XII a. Tolede parašyta pjesė.

[2] Ispanakalbėse šalyse trys karaliai atneša dovanas sausio 6-osios rytą.