Vis kartoju aplinkiniams: patraukit nuo manęs tą savo realybę, nenoriu būti čia ir dabar nei žinoti, kas vyksta iš tikrųjų (visas menas apie mus, visas teatras apie mus, kiekvienoje scenoje mūsų pačių istorijos, kai galima kalbėti apie tai, kas niekuomet nenutiks, nes ir negalėtų)! Tačiau eidamas Arklių gatve pakeliu galvą ir matau afišą, anonsuojančią, jog Adomas Juška pastatė Jorge’s Luiso Borgeso fikcijas. Kas kitas, jei ne J. L. B., priglobtų tikrovės išvargintą dūšelę, tad skubos tvarka rikiuojuosi eilėn prie bilietų.

Afišose ryškiai pabrėžiama, kad Adomas – Eimunto Nekrošiaus mokinys, taip sukeliant tam tikrus įsūnytos raiškos lūkesčius. Kai ieškai, tai ir randi. Žavų nesitaikstymą su scenos madomis, autentišką priėjimą prie kalbos tiek žodžiais, tiek kūno plastika. Mane visuomet domino E. Nekrošiaus dvišakis liežuvis: kūno simbolių žodynas, pasakojantis atskirą nuo paties kalbėjimo istoriją, atveriantis subtilius mito, simbolio, religijos ar psichologijos niuansus. Nepaliekantis teisės kūnui būti organiškam bei žmogiškam, atiduodantis jį visą idėjų pasauliui. Adomas taiko panašią strategiją, ir tai džiugina.

Spektaklio „Fikcijos“ (Valstybinis jaunimo teat­ras) atmosfera dvelkia retro futurizmu. Esu jaunas žiūrovas – sceną išvydau tik gerokai po 2000-ųjų, tačiau neapleidžia nuojauta, kad būtent taip turėjo atrodyti teat­ras prieš kokį trisdešimtmetį. Kostiumai, šviesos, choreografija bei dekoracijos rėkte rėkia tą retro. Kopėčios, veidrodis, peiliai, skrybėlės ir lazdos, knygos, vanduo ir durys. Tai perkelia į belaikę žemę, padaro spektaklį tobulai neaktualų, koks jis ir turėtų būti: veikti nepriklausomai nuo laikotarpio, politikos ar visuomenės ūpo.

Tačiau kaip scenoje vaidinti kūrinius, kuriuose nuotykiai ištinka ne personažus, o pačias idėjas? Galimumo ir negalimumo, paradoksų, vakuumo ir begalybės nuotykiai sunkiai pritaikomi žmonių pasauliui. Todėl šis spektaklis uždaresnis, nei galėtų būti. Vis svarsčiau: jei iki tol nebūčiau klaidžiojęs begalinėje borgesiškoje bibliotekoje, ar dabar suprasčiau, kas kalbama? Greičiausiai ne itin.

 

„Fikcijos“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Vis dėlto leiskim teatrui išgyventi paradoksą (poeziją?). Taip, kaip leidžiam tai daryti fizikams bei kvantinio lauko teoretikams, matematikams. Nebijantiems klibinti prarajų, žiojinčių tarp skaičių, ar dėžėje įstrigusio nei gyvo, nei mirusio katuko.

Atlikti šį posūkį skatina ir vis garsėjančios šnekos apie dirbtinį intelektą. Kurį siūlyčiau vadinti ne dirbtiniu, o skaitmeniniu, nes bet kada gali priartėti akimirka, kuomet jis nustos būti dirbtinis, ims ir susikurs pats iš savęs. Pastaruoju metu persekioja mintis apie jo pranašumą: skaitmeniniame intelekte mąstymo eiga įgauna tūrį bei apimtį, nepriklausomai nuo to, ar rezultatas pasiektas, ar ne. Išvada prieita ar ne. Kieno nors bandymas parašyti eilėraštį jau yra eilėraštis, nes įgavęs tūrį duomenų pavidalu. Arba vaikystės matematikos uždavinys, kuriame iš miško eina žmogus ir šuo, tačiau šuo kelis kartus greitesnis, ir kol žmogus nueina kelio dalį, šuo spėja sulakstyti iki namų ir grįžti pas žmogų. Ir taip be galo, nes iki namų likus kad ir vienam milimetrui, šuo spėja dar ir dar sulakstyti. Namo ir pas žmogų. Abudu jie niekada negrįš.

Tad ką daryti su „Fikcijomis“? Žiūrėti. Viena vertus, spektaklis per mažas uždaryti ir išspręsti J. L. Borgesą. Kita vertus, jis laisvas, netikėtas, autentiškas, meistriškai suvaidintas. Apsakymai „Smėlio knyga“ ir „Fikcijos“ dailiai sujungti į vieną scenovaizdį, rastos briaunos, kuriomis jie geriausiai vienas kitą plėstų. Mažumėlę glumina vaizduojamos kančios kiekis, rodos, galima prieiti prie tų pačių idėjų labiau per dekadansą, per žaismę nei per kančią, nepersismelkiant pelėsių kvapu. Esti vienas kitas klišinis etiudas (rašymo procesas kaip didelė terba su raidėmis ant pečių).

Daugelį jaunų teatro kūrėjų norisi traukti per dantį už nedrąsią raišką, neįsiskaitymą, užsidarymą kūrybinėse dirbtuvėse, nuošalyje palikus šiaip jau turinčius ką pasakyti kūrinius, pasidavimą performanso logikai, kuomet ieškoma efekto dėl efekto, o kokybė dingsta po miglotais konceptualiais aprašais. Adomas teikia vilčių.

Šios sceninės fikcijos leidžia teatrui būti teatru, netempia jo prie kino, performanso, buities, dokumentikos ar koučingo seminarų (kaip, atleiskite, A. Špilevojaus „Neišmoktos pamokos“ ar K. Glušajevo bei M. Nedzinsko „Nuostabūs dalykai“). Kas gi blogai su aktualiu teatru ? Nieko. Tačiau. J. O. y Gassetas štai sako, kad nuo pat ištakų teatras buvo apie kitybę, apie tai, kas šiek tiek daugiau nei tikrovė. Ir J. L. Borgesas taip pat.