Goda Giedraitytė: „Juokaujame, kad esame tos galybės, banguojančios šalia mūsų, konkurentai“

× Judita Paužuolytė


Kalbuosi su Goda Giedraityte – Klaipėdoje gyvenančia menotyrininke ir kultūros vadybininke, kasmetinio tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ organizatore, menininkų grupės „Žuvies akis“ prodiusere.

 

Goda Giedraitytė. Donato Bielkausko nuotrauka

 

Koks dabar yra Klaipėdos scenos menų gyvenimas?

Gyvybingas – pastarieji metai mieste įdomūs ir aktyvūs. Džiaugiamės ambicingais, su tarptautiniais kūrėjais kuriančiais ir aktyviai save tarptautinėje rinkoje realizuojančiais menininkais. Kadangi esame labiausiai nuo Vilniaus ir Rygos nutolęs regionas, žiūrovams norime suteikti galimybę turėti tokią pačią kultūrinę pasiūlą, kaip ir kituose didmiesčiuose. Todėl turime noro ir energijos kurti, ko negalime atsivežti ar patys nuvykti pasižiūrėti. Tuo pat metu organizuojame žanriškai įvairius scenos menų festivalius, pradedant teatro ir baigiant tarpdisciplininiais reiškiniais.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad taip buvo ne visada. Esate tikra klaipėdietė, turbūt matėte, kaip viskas keitėsi?

Kai prieš dvidešimtmetį po studijų užsienyje grįžau į Klaipėdą, čia veikė tik Klaipėdos dramos ir Muzikinis teatrai. Nebuvo jokių šiuolaikinio meno reiškinių, tuo metu jau akivaizdžiai klestėjusių Europoje. Dauguma mūsų, kultūros atstovų, svarstė, kaip užpildyti atviras miesto ir meno erdves. Mieste nebuvo jokio didesnio scenos menų renginio, tad inicijavau tarptautinį menų festivalį „Plartforma“. Vėliau užgimė „Jauno teatro dienos“, Klaipėdos lėlių teatro organizuojamas festivalis „Materia Magica“, Klaipėdos dramos teatro rengiamas „TheATRIUM“. Paraleliai kūrėsi nepriklausomi Šeiko šokio, Klaipėdos jaunimo, „Taško“ teatrai. Šiandien visi jie – ir Lietuvoje, ir tarptautinėje rinkoje žinomi vardai.

Kaip manote, kokie reiškiniai stipriausiai išjudino šiuos įvykius?

Pokytį visada inicijuoja žmonės. Vienas tokių – į Klaipėdą dirbti atvykęs režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis. Jo dėka į dabartinį LMTA Klaipėdos fakultetą atvyko nemažas būrys talentingų jaunųjų kūrėjų. Nemažai jų, baigusių pirmąsias aktorinio kurso laidas, pasiliko ir įkūrė Klaipėdos jaunimo ir „Taško“ teatrus, tapo Klaipėdos dramos teatro bendruomenės ir viso regiono kultūros dalimi. Šiuolaikinio šokio raidai ir Šeiko šokio teatro atsiradimui lemtingas buvo choreo­grafės Agnijos Šeiko grįžimas po studijų, o Klaipėdos muzikinio teatro pokyčiams didelę įtaką turėjo čia dirbti iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro atvykusių Jono Sakalausko bei Laimos Vilimienės patirtys.
Taip pat norisi paminėti finansavimo ir infrastruktūros pokyčius. Viena priežasčių sėkmingai įsitvirtinti nepriklausomiems teatrams buvo prieš beveik dešimtmetį Klaipėdos miesto savivaldybės inicijuota trimetė finansavimo programa profesionaliems jauniems teatrams. Ji suteikė pamatinį garantą, leido susikūrusioms teatro bendruomenėms dirbti ir planuoti ateitį. Puikus finansavimo pavyzdys dabar taikomas ir sostinėje. Kalbant apie infrastruktūrą, nepriklausomam scenos menų sektoriui namais tapo inkubatorius „Kultūros fabrikas“, o restauruotas Klaipėdos dramos teatras ir ką tik duris atvėręs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra vienos moderniausių kultūros įstaigų Lietuvoje. Nors be žmonių pastatai – tik šaltos sienos, vis dėlto jie lemia kokybiškas sąlygas menininkams kurti, o žiūrovams – patirti.

Kaip apibūdintumėte pajūrio auditoriją?

Ji kitokia. Atvirai sakant, pajūrio žiūrovų skirtumus labiausiai pastebime kalbėdamiesi su kitų miestų kūrėjais, kurie, atvykdami gastrolių, stebisi, kaip, likus trims savaitėms iki renginio, parduoti vos keli bilietai. Mūsų auditorija, priešingai nei Vilniaus ir Kauno žiūrovai, niekada neperka bilietų iš anksto, neturi įpročio garantuoti sau vietos į kultūrinį renginį ir laukia iki paskutinės dienos, nes jos prioritetas – laisvalaikis gamtoje, prie jūros. Kartais su kolegomis juokaujame, kad esame tos galybės, banguojančios šalia mūsų, konkurentai.
Manau, mūsų auditorijos kitoniškumą gerokai lemia ir čia atvykstančių studijuoti įpročiai. Menų mokyklose besimokantis ir miesto kultūra besidomintis Klaipėdos jaunimas išvyksta studijuoti į sostinę ar užsienį. O čia studijuoti, vėliau dirbti ir kurti šeimas daugiausia atvyksta techninių ir jūrinės pakraipos specia­lybių studentai. Neretai jie yra iš aplinkinių Vakarų Lietuvos miestelių, kuriuose neturėjo įpročio lankytis kultūros renginiuose. Neužaugus su kultūra, paskui ją pažinti, pamėgti daug sunkiau. Tai lemia ir pakankamai ribotą žiūrovų auditoriją. Nors Klaipėda – trečias pagal dydį miestas, šis statusas neapibrėžia kultūros vartotojų skaičiaus. Turime labai stengtis, kad žiūrovas būtų su mumis.

Ar teisingai suprantu, kad viena jūsų užduočių – stengtis jį pakviesti, kurti ryšį?

Be abejonės. Domimės savo žiūrovu, kas jam patinka, kokie jo lūkesčiai, ir stengiamės į visa tai atsižvelgti. Pavyzdžiui, pernai festivalio „Plartforma“ trukmę pailginome nuo 15 dienų rugsėjo mėnesį iki viso rudens, nes žiūrovai dėl intensyvaus festivalio grafiko neturėjo galimybės apsilankyti visuose renginiuose. Taip pat sumanėme festivalį rengti ne tik Klaipėdoje, bet ir Šilutėje, Priekulėje, Kretingoje. Svarstome, kad galbūt tie, kurie nedrįsta dėl tokio renginio atvykti iki Klaipėdos, nuspręs jį aplankyti arčiau namų. Tikiu, poreikis artėti prie žiūrovo – scenos menų ateitis. Šiuolaikinis žmogus turi technologijas ir aibę galimybių, tad nebėra ko laukti – jei nori jį pasiekti, kelią turi atrasti pats.

O kaip yra su svečiais iš Vilniaus ar Kauno?

Vilniaus ir Kauno žiūrovai nevažiuoja pas mus net dėl tarptautinių festivalių, nes pakanka jų miestų pasiūlos. Mes, aišku, to norėtume, bet tokiu reiškiniu pasidžiaugti negalime. Be to, ir čia lydi gamtos fenomenas: klaipėdiečiai dažnai vyksta į Vilnių ir Kauną dėl kokio kultūrinio įvykio, o štai šių miestų gyventojai mieliau keliauja į Nidą. Tačiau, žinoma, unikalūs projektai, pavyzdžiui, Kruizinių laivų terminale vykstanti Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ ar po vandeniu grojančios grupės „Aquasonic“ koncertas, pritraukia svečius ne tik iš mūsų, bet ir iš Latvijos didmiesčių.
Panaši situacija ir su scenos menų kritikais, kurių mūsų regione labai trūksta. Didžiosios Klaipėdos dramos ar Muzikinio teatro premjeros dar sulaukia dėmesio, bet nepriklausomas sektorius lieka nuošalyje. Norėdami pasidalinti savo kūryba, spektaklius vežame į Vilnių, bet tokiu atveju kritikai nemato viso konteksto: konkrečios erdvės, kuriai buvo sukurtas kūrinys, Klaipėdos auditorijos ir jos reakcijos, visos mūsų kultūrinės atmosferos. Tad kartu su Scenos meno kritikų asociacija ieškome sprendimų ir šiam išbandymui įveikti.

Nepaisant išbandymų, jūsų kūrėjų gretos įspūdingos. Ką gražaus jie patiria kurdami pajūrio mieste?

Kūrėjai įprastai sako, kad Klaipėdoje gyvenimas teka lėčiau. Nesi taip stipriai įsuktas į lėkimo, dalyvavimo, nesibaigiančių susitikimų ratą. Atsiveria galimybė daugiau pabūti su savimi ir mintimis, vidiniais procesais, kuriamu vaidmeniu ar komanda.
Manau, viena mūsų scenos lauko ypatybių, kad visi turi savo nišą: Klaipėdos lėlių teatras vykdo misiją ugdyti jaunąjį žiūrovą; Šeiko šokio teatras rūpinasi šiuolaikinio šokio sklaida; kaip tam tikra alternatyva Dramos teatrui susibūrė Klaipėdos jaunimo teatras, kuriame jauni kūrėjai nori kalbėti sava kalba ir kviesti kurti nepriklausomus režisierius; „Taško“ teatras – vienas jauniausių, gvildena socialines temas; trupė CODA vienintelė Lietuvoje propaguoja vertikalųjį šokį. Norisi sakyti, kad esame sėkminga dėlionė miesto žemėlapyje, kuriame visiems yra pakankamai erd­vės kūrybiniams sumanymams įgyvendinti.