Odeta Odilija. Mano likimo draugė, įšalusi „Gulbių ežere“

Klastingo rudens burtininko Autumno suvedžiota, aš, kvaiša, likau žiemoti gimtuosiuose vandenyse, tingėdama pakelti sparnus į šiltuosius kraštus. Bet spustelėjo speigas, užtraukė ledais Nerį ir kaip dabar ilgiuos aš savojo Egipto! Visa paguoda, kad pralaužusi mane sukausčiusius vandenis ir atsivertusi į žmogišką pavidalą, vieną kitą vakarą prasmunku į čia pat stūksantį Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, tikėdamasi ten sutikti savo tikrąjį Zygfridą. Ir koks likimo pirštas: šių metų sausio 29 d. lyg veidrodyje išvydau savo pačios istoriją P. Čaikovskio „Gulbių ežere".

„Gulbių ežeras“. Martyno Aleksos nuotrauka

Iš anksto buvo planuota, kad mane šoks iš Olandijos namo trumpam parskridusi Jurgita Dronina, palikusi gerą įspūdį rudenį parodytoje A. Adamo „Žizel". Bet, matyt, ją atgrasė lietuviškas speigas, ir bijodama nušalti sparnus ji pasiliko saugiame tulpių rojuje. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Atsirado proga išvysti, kokia nauja gulbių karalienė subrendo vietiniame ežere. Šio vakaro spektaklyje mane pirmą kartą įkūnijo Greta Gilytė, o Zygfridą šoko amerikietis Casey's Herdas iš Olandijos.

Uvertiūroje nuvylė orkestro (dirigentas – R. Šervenikas) skambesys: garsas mano ausims pasirodė kažkoks sausas, išdžiūvęs, be jokios gyvybės. Gal orkestrantų instrumentai tebebuvo sušalę į ragą, o gal salė godžiai siurbė garsą ir nieko nerezonavo? Nežinau. Vėliau klausa tarsi apsiprato su tuo, kas girdėti, ir visas dėmesys nukrypo į sceną.

O scenoje – amžina istorija apie tikrąją meilę ir išbandymus, kurie jos laukia. Kad ir kiek kartų žiūrėtum, ji vis kitokia, atverianti naujų spalvų, nelygu žiūrovo emocinė būsena, gyvenimiška patirtis ir amžius. Ar ji sujaudins žiūrovą, priklauso, be abejo, nuo pagrindinių vaidmenų – princo ir gulbių karalienės – atlikėjų.

Nevidono Autumno prigauta, bent scenoje tikėjausi išvysti savo įsivaizduojamą idealų princą. Bet svečias iš Olandijos, vos pasirodęs scenoje, mane nuvylė. Taip, aukštas, taip, iš stuomens ir liemens, bet netašytame jo veide nebuvo jokios gilesnės emocijos, jis man atrodė it koks savim patenkintas kaimo Jurgis. Mano žalios jaunystės laikais tai bent princas įskriedavo į sceną – geltonos garbanos švytėjo lyg aureolė, ilgesingų akių žvilgsnis perverdavo net paskutinėse eilėse sėdinčių mergaičių širdis, o kiek kilnumo sklido iš visos povyzos! Bet keičiasi laikai ir princai keičiasi. Juk ne viską lemia išvaizda. Deja, svečiui iš Olandijos pristigo ne tik emocijų, bet ir kojų miklumo bei mostų grakštumo.

Įkūnyti mane pirmą kartą ir dar su nepažįstamu užsienio princu – tikrai didelis išbandymas. Premjerinis jaudulys neabejotinai veikė išoriškai šiam vaidmeniui apskritai labai tikusią ir man patikusią debiutantę, nors po daugelio metų triūso ir nemenkos patirties scenoje tai, regis, neturėtų būti didelė kliūtis. Techninius jos pasirodymo aspektus – visus tuos gana medinius pas de bourrée couru, iki galo gerai nesusuktus 32 fouettés – ir kitus elementus paliksime jai aptarinėti su savo mokytojais ir korepetitoriais. Mane labiau domino emocinės išraiškos turinys ir branda.

Vaidmuo reikalauja gerų vaidybinių sugebėjimų, plačios emocijų gamos. Pirmoje dalyje šokant Odetą –­ nuo baimės, pirmą kartą išvydus princą, švelnumo ir nedrąsios gimstančios meilės iki nusivylimo, širdgėlos ir vilties, kad nelaimės pagaliau baigėsi; antroje dalyje šokant Odiliją –­ nuo flirto ir vilionių iki piktdžiugos ir paniekos. Kad ir kaip stengiausi, visų šių emocijų savo likimo draugės veide nepavyko įžvelgti net per gerai pritraukiančius žiūronus. Jos veido išraišką, ypač pirmojoje dalyje, kaustė akmeninis amžinasis įšalas ir vienintelė mintis apie sekantį atlikti žingsnį. Antrojoje dalyje gelbėjo tradiciškai ryškesnis makiažas, tačiau grimas, deja, negali atstoti vidinių emocijų, kurios prikausto žiūrovų dėmesį, stygiaus. Pagrindinių veikėjų duetuose pasigedau darnos ir supratimo, partneriai dažniau žiūrėjo kur tik nori, bet tik ne vienas į kitą. Užuot puoselėjus prancūzišką manikiūrą, kuriuo sublizgėjo pagrindinio vaidmens atlikėja, ateityje vertėtų labiau susitelkti į tarpusavio santykių scenoje puoselėjimą. Bet tam reikia laiko, pastovaus partnerio ir praktikos. O iš kur jai rastis, jei spektaklis rodomas du tris kartus per sezoną?

Kadangi princas iš tolimosios Olandijos nei išvaizda, nei meistriškumu manęs anaiptol nesužavėjo, nejučia ėmiau ieškoti, į ką paganius akis. Ir radau. Ir ne vieną. Pirmiausia –­ Andrių Žužžalkiną, kuris tiesiog mėgavosi juokdario vaidmeniu. Paskui pas de trois lengvai ir grakščiai šokusį Romą Ceizarį. Bet labiausiai mane sužavėjo (ar veikiau apžavėjo) piktasis burtininkas Rotbartas ir jį įkūnijęs Gediminas Bubelis. Savo nelaimės draugės vietoje aš neabejodama būčiau pasirinkusi ne princą, o jį. Kad ir ką šis darė – ar gulbes baudė, ar dvarui savo dukrą pristatė, ar su princu kovėsi – viskuo tikėjau, net man pačiai šoną suskaudo, kai tas nevykėlis princas jam nuplėšė sparną: jokios melagingos veido išraiškos, dirbtinės vaidybos. Žodžiu, neišsipildęs mano princo idealas ir dar vienas žavus apgavikas. Ir nesiseka gi man. O teatro vadovybei, ypač dabartiniam baleto pastoriui iš Lenkijos, derėtų pamąstyti, ar tikrai mums verta vežtis iš už jūrų marių kvailų avelių, jei savame ežere daug geresni ir stipresni gulbinai sparnais mojuoja.

Kad ir kaip būtų, šis spektaklis vis tiek lieka vienas gražiausių Vilniaus scenoje. Linkiu, kad jo neištiktų toks pat likimas kaip amžiną atilsį „Don Kichotą", „Romeo ir Džuljetą" ar „Graiką Zorbą". Kol kas ir repertuare, ir mano širdyje neatsirado nieko, kas juos pakeistų, didžiulė tuštuma tebežioji. Kažin ar kitais metais neteks žiemojimui rinktis kitų vietų.

Draugai