Pradedant dviem vyrais su šarvais, kailiais ir ne itin „vyriškais“, spindinčiais aksesuarais vizualinėje komunikacijoje, tęsiant išnaša ties programėlėje užrašytu pavadinimu „ne opera, o vienos dalies performansas“, naujausias Meno ir mokslo laboratorijos lopšyje gimęs kūrinys „Pilėnai“ kaipmat išsiskiria iš kasdienio feisbuko teatrinių renginių srauto kaip išskirtinai politizuotas manifestas, hipsteriška ambicija, akibrokštas, mestas protėvių istorijai.

Nedideliame stačiakampyje plėtojamas performatyvus vyksmas – aiškiai struktūruotas, nesudėtingas sekti. Jis susideda iš kelių kertinių sekų-scenų: rago pūtimo, kolektyvinio Molotovo kokteilio maišymo ir sulėtinto šokio, jo fone girdėti balso žinučių nuotrupos, šitaip už teatro ribų bendravo atlikėjai. Scenoje – du vyrai (akt. Matas Dirginčius ir Naubertas Jasinskas), apsirengę skirtingais – melsvu ir pilkšvu – darbiniais kombinezonais. Neįpareigojantys, kasdieniški Martinos Kryževičiūtės kurti kostiumai, viena vertus, nuasmenina performanso atlikėjus paryškindami kolektyvinės patirties motyvą. Kita vertus, pastarųjų metų kino pasaulio kontekstą išmanančiam žiūrovui šis įvaizdis turėtų stipriai priminti Wimo Wenderso filme „Puikios dienos“ (2023) japonų aktoriaus Kōji Yakusho įkūnyto Hirayamos mėlyną darbo uniformą, taip pat Jonathano Glazerio filmo „Interesų zona“ (2023) Aušvico muziejaus scenoje apčiuopiamą istorinio konteksto kaip nejaukumą puoselėjančio vakuumo metaforą. Pasitelkiant šiuos paralelinius kontekstus, lengviau įminti sterilumo, mechaniškumo slėpinį, scenoje matomus veikėjus netiesiogiai suvokti kaip archyvarus, bandančius priskirti kategoriją atrastam senoviniam artefaktui. Juo tampa paviršutiniška, imperialistinė vyriškumo samprata.

 

„Pilėnai“. Martyno Norvaišo nuotrauka

 

Sakoma, kad menininkai visą gyvenimą iš esmės kuria tą patį kūrinį, kuris vėliau (neretai po autoriaus mirties) tampa kūrėjo viso gyvenimo šedevru. Nors šiais laikais tai pasitaiko vis rečiau, meno kritikams nagrinėti nuoseklią menininko kūrybos kelionę ir mėginti nuspėti, kuris kūrinys bus jau visiškai nušlifuota brangakmenio versija, kokios idėjos pasiliko ar pradingo kuriant, tampa žavingu profesijos aspektu. „Pilėnuose“ neabejotinai ryškus skirtingų kūrybos laikotarpių atspaudas, leidžiantis atsitraukti ir tarsi detektyvui rasti praeities užuominas, vedusias link įmantraus minčių rezginio. Sąsajų apstu: performanso kompozitorės Agnės Matulevičiūtės ankstesniame spektaklyje „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) pradėti eksperimentai su jūros kriauklėmis išgaunamais garsais „Pilėnuose“ adaptuojami pučiant ragą, choreografiniuose peizažuose atpažįstama sušvelninta marionetiškų judesių plastika matyta N. Jasinsko spektaklyje „bowel“, galiausiai kito jo spektaklio „Pelikanas“ pradžioje maloniai nosį kutenantis smilkalų kvapas (režisieriui pirmą kartą pradėjus tyrinėti kvapo efektą teatro scenos erdvėje) „Pilėnuose“ transformuojasi į erdvėje akimirksniu išplintančią aitriai sodrią benzino smarvę, – ir ties čia sąryšiai nesibaigia.

Ne tik tolygus idėjinis tęstinumas neleidžia „Pilėnų“ priimti vien kaip provokuojančio dviejų pasaulio realybe nusivylusių menininkų išsišokimo. Kuriamas pagarbus ir abipusiu pasitikėjimu grįstas santykis su žiūrovais – dar vienas elementas, svariai prisidedantis prie atlikėjų tono paveikumo. Žiūrovai susodinami tarsi žiūrėtų krepšinio varžybas, scena iš visų pusių apsupta žvilgsnių. Atlikėjai įtraukia į savotišką kolektyvinės Pilėnų savižudybės atkūrimo aktą: keliolikai žiūrovų išdalinami tušti buteliai, kuriuos prašoma prikimšti putplasčiu. Publikos įsitraukimas – šimtaprocentinis; priežastis paaiškėja atidžiau stebint, su kokiu nebyliu rūpesčiu ir atvirumu atlikėjai kreipiasi į auditoriją, prie kiekvieno prieidami atskirai, skirdami pakankamai laiko akių kontaktui užmegzti ir nuskenuoti sėdinčiojo kūno kalbą. Užmaišomi kokteiliai. Tačiau ugnis taip ir neįžiebiama. O kolektyvinis sąmoningos savižudybės aktas apmąstomas šiuo bendru veiksmu, atliekamu tyloje, vienintelis akimirkos santūrumą pertraukiantis elementas – rankomis smulkinamo putplasčio spigus čežėjimas.

 

„Pilėnai“. Martyno Norvaišo nuotrauka

 

Išsamioje pasirodymo programėlėje taip pat minima neseniai apibrėžta muzikos semiotikos sąvoka – užgarsis, ji svarbi plačiau suvokiant „Pilėnuose“ pasitelkiamą ženklų sistemą. Užgarsis – viskas, ko nėra pačiame pasirodyme, tačiau tai tiesiogiai ar netiesiogiai su pasirodymu susiję, pvz., audiovizualiniai ženklai, kūrinį įkvėpę tekstai, nepatekę į galutinę dramaturgiją ir pan. Į tai įeina ir pradžioje minėtos kategorijos – vizualinė komunikacija, pretenzingas žanro pasirinkimas. Auditorijai į rankas duodamas metodinis įrankis, leidžiantis pasirodymą suprasti. Antra vertus, suprasti ganėtinai vienareikšmiškai. Įvardytas užgarsio terminas turėtų pateisinti pasirodyme skambančią „Ūdrio ariją“, nepriklausomybės šauklio Vytauto Landsbergio kalbos ir Sausio 13-osios reportažo iš televizijos bokšto panaudojimą kaip nuorodas, vedančias prie kitų žiūrovams neatskleidžiamų įkvėpimo šaltinių, kuriuos kūrėjai įvardina kaip užgarsį. Bet nepateisina: rodos, ši sąvoka pačiam pasirodymui naudinga tik tiek, kad kūrėjams pavyktų sudaryti „Pilėnų“ performanso kaip rimto meninio tyrimo įspūdį.

„Pilėnuose“ nėra gilių refleksijų apie istorinį lietuvišką identitetą ar protėvių patriarchato nuvainikavimą. Tačiau atlikėjams pasiseka įkūnyti mąstymo proceso trukdį, prarają tarp žinojimo ir suvokimo. Būtent šiuo aspektu viena įdomiausių pasirodymo akimirkų tampa dueto gestas, kai po tariamos kolektyvinės savižudybės jie sustingę stovi scenos kampuose, prie pat žiūrovų, ir žvelgia į tuščią erdvę, kurioje vos atsiradusios refleksijos sudegė kartu su įsivaizduojamais Pilėnais.