Jūratė Visockaitė. Iš mano užrašų (birželis, I)

Rimo Tumino spektaklis „Ana Karenina“ (birželio 8 d. Klaipėdos dramos teatras, Tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“) prasideda, kaip ir pridera, nelaiminguose Oblonskių namuose: žmona, sužinojusi apie vyro neištikimybę, ryžtingai liepia jam nešdintis. Vis pakartojamas juokingas rankos su ištiestu pirštu gestas išduoda kiek lengvabūdišką, melodramišką režisieriaus požiūrį į Levo Tolstojaus romaną; vėliau operetiškai ant grindų susmukusi moteris irgi ne dramai nuteikia.

Ak, atpažįsti režisieriaus tragikomišką braižą... Betgi palaukit: čia bus ne anas genialusis vachtangoviškas R. Tumino „Oneginas“ (buvo atvežtas į Vilnių), ne šelmis Aleksandras Puškinas, ne ironiškas Antonas Čechovas, o moralistas L. Tolstojus, kuriam humoro jausmas lyg ir svetimas. Regis, ir režisierius, išsitraukęs iš dvitomio savo adaptacijai tris šeimų poras, atsitokėja ir toliau ima lakoniškai ir niūriai scenoje raižyti grafinius laimingų ir nelaimingų šeimų vaizdus.

 

Justo Stonkaus nuotrauka

 

Taip, tokie minimalūs ofortai būtų ir originalūs, ir tolstojiški, tačiau autorius neįstengia... atsisakyti teksto – jis liejasi iš aktorių lūpų ir subtitruose pašėlusiu greičiu. Paradoksalu, bet šis plūstantis stebuklingas, gundantis tolstojiškas tekstas, mano galva, ir sužlugdo spektaklį, neleidžia išsiskleisti minčiai apie meilės neįmanomybę.

Puikiai atsimenu keliskart skaitytą romaną ir atpažįstu kruopščiai iš įvairių skyrių į vieną krūvelę R. Tumino sušluotus dialogus ir vidinius monologus. Jie įsuka trilerio tempą ir naikina subtilaus pojūčio galimybę, preparuojamo meilės proceso eigą, atmosferą. Tuo labiau kad nuo tų sudėtingų atmosferinių mizanscenų (kokios – pagal internetines ištraukas sprendžiant – buvo sukurtos „Karui ir taikai“) čia atsisakyta dėl režisieriaus režisūros iš ligos patalo. Paliktas tiktai darbas su aktoriais, tiktai psichologinis ir nedidelis plastinis ažūras tarp personažų. Kurį turime užčiuopti ir perprasti aštria hebrajų kalba (ir akies krašteliu skaitomais subtitrais).

Mano požiūriu, tarp 56-erių aktorės Efrat Ben-Tzur vaidinamos Anos ir Vronskio bei Karenino sukuriama tik paviršinė įtampa – taip pat, kaip ir tarp kitų dviejų porų. Žinoma, Vronskis žirgų lenktynėse aistringai įsuka balną, bet ši scena atskira ir negauna lygiavertės atsvaros. Kareninas, sužinojęs tiesą, nepamatuotai ilgai pasakoja apie savo gyvenimą; Oblonskio žmona Doli kažkodėl didžiuojasi savo nauju nėštumu; jos sesuo Kiti panaši į pasiklydusią tarp vyrų Natašą Rostovą.

Publika, net ir neskaičiusi romano, yra patyrusi daugybę panašių šeiminių istorijų – taigi ji viską supras ir iš kelių žodžių, ir iš lavinos žodžių ar mostų. Ką supras? Ak, meilės šeimoje  nėra ir negali būti! Ar tai norėjo darsyk ištarti romantikas R. Tuminas iš paskos L. Tolstojui? Nemanau.

Tikras teatras yra rizika. R. Tuminas, kaip ir Eimuntas Nekrošius, gyvenimo pabaigoje imdamasis ne pjesių, o sudėtingų literatūros kūrinių, žinojo, kad gali neįveikti tų aukštų kalnų, bet vis tiek ėjo ir dirbo, kiek įstengė. Rodė mums dangų.

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, sugebėjęs į festivalio „TheATRIUM“ programą įtraukti ir atsivežti politiškai rizikingą spektaklį, taip pat parodė lyderio valią. Sakyčiau, išgelbėjo Lietuvos teatralų garbę „Tumino byloje“ – visi iš visų gildijų, asociacijų, sąjungų sėdėjo suglaudę ausis, nerašė memorandumų, sugebėjo tik post factum pompastiškai prospektu palydėti mirusio vedlio urną.

Galgi mūsų ne provincialaus, europietiško Vilniaus teatrai išsijudins iš letargo ir taip pat atsiveš dar nenumirusį izraeliečių Gesher theatre (Tilto teatro) spektaklį, kuris sukels daugiau skirtingų nuomonių.