Seniai Lietuvos teatro scenoje nebuvo tokio drąsaus, su visuotine perdėto korektiškumo banga nesitaikstančio, pagavaus plačiosioms masėms ir ne tik joms spektaklio kaip Jaunimo teatro naujametė premjera „Ūbas Caras“. Susikirtus dviejų iškilių praėjusio meto politinės satyros kūrėjų – studentų „Šėpos“ teatro įkūrėjo – režisieriaus Gintaro Varno ir maištingojo, provokuojančio spektaklio „P. S. Byla O. K.“ dramaturgo Sigito Parulskio (jis su „trispalviu snargliu“ šiame spektaklyje ne ką mažiau originalus ir paveikus nei kokia nors Oskaro Koršunovo režisūra) – keliams, gimė brandus pusketvirtos valandos trukmės spektaklis, siekiantis aprėpti Rusijos agresijos panoramą, nevengiantis teatrališkumo ir gatvinės leksikos. Alfredo Jarry pjesė kūrėjams tampa pretekstu pašiepti vieną baisiausių šių dienų tironų – Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. 

 

„Ūbas Caras“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Spektaklis sukurtas Lietuvos publikai, tad Rusija pateikiama būtent tokia, kokią ją įsivaizduojame – stilizuotai apgailėtina. Su pripučiamais Kremliaus bokštais, kurie bet kada gali subliūkšti, kaip ir caro Ūbo autoritetas, su kartoniniais televizoriais, iš kurių išlindę žodžio kišenėje neieškantys žurnalistai išpurtusiais veidais drožia neadekvačias propagandines tiradas, jie praradę gėdos jausmą nuo publikos slėpti butelaičius su permatomu skysčiu – Rusijos siela tiesos eliksyru. Gintaro Makarevičiaus scenografija palieka užtektinai erdvės prasminiams akcentams sudėlioti: biurokratijos pagrindas – pilkšvas, medinis caro stalas nuolatos stumdomas po sceną; valdovui sėdint už jo įvykstantys pasitarimai dažniausiai smurtinio pobūdžio; nuo stalo nepriklausoma biuro kėdė ant ratukų ilgainiui įkalina Putiną amžinai likti sulipusį su ja. Pigaus provincialumo kupina caro įšventinimo scena: ant raudonu kilimu iškloto paaukštinimo stūksantis sostas, žieminė kailio kepurė vietoj karūnos; siautulingas vakarėlis, užsibaigiantis geltonkase Vasilisa, kurią dulkina meškos kostiume prakaituojantis anonimas.  

G. Varno spektaklyje patiekiamas išdarinėtas rusų politikos mechanizmas, kad būtų gardžiau apibarstytas mistiškomis spalvomis, elegancijos suteikiančiomis rusiškų pasakų, tuminiško maskarado dulkėmis. Bied­niokui Ūbui spektaklio pradžioje pasirodo rusiškas moirų atitikmuo – trys matrioškos. Ne vien skaičius simbolinis, matrioškų įvaizdis (stambios, aptakios, į sceną įsvirduliuojančios tamsios figūros gėlėmis išpieštais pilvais, sustingusiomis kaukolėmis ar plėšrūniškais nasrais vietoj veidų ir su kraujo raudonio pirštinaitėmis) beatodairiškai suponuoja antikinį chorą, išpranašausiantį Ūbui galią ir pinigus. Deja: atsitokėjus, paaiškėja, kad tai dar nepažintos hibridinės būtybės, netikėtai panašios į Meksikoje švenčiamos mirties dienos kostiumus, jų margus raštus. Tokiomis paslaptingomis aplinkybėmis įvyksta apreiškimas, kuriuo skurdžius patikės tik po kito mistinio susitikimo su Stalinu, Ūbą lydėsiančiu visą jo politinę karjerą ir įtaigumu atstosiančiu Ūbienę, o nuožmumu ledi Makbet. Dominuojanti ir pražūtinga Ūbo charakterio savybė – jo naivus tikėjimas archajiška imperialistine dvasia. Aktoriaus Vytauto Anužio veikėjas, visą spektaklį neišrankus susidorojimo su liaudimi ar oponentais strategijoms, kalba tais pačiais žodžiais ir iš esmės nepasikeičia. Tylutėliai atsirandančiomis ir dingstančiomis foninėmis figūromis režisierius materializuoja vidinius Ūbo demonus, jam pačiam sunkiai apčiuopiamas būsenas, apninkančias vienatvės akimirkomis. Aktoriaus sukurtas Ūbas – ne valdovas: jis gali apsirengti prabangų kostiumą, sėdėti ant savo žaislinio sosto, bet, kad ir kiek kartų jį taisys patarėjas, sufleruodamas „užpakalis“, Ūbas grubiai leptels „žopa“. 

Mažyčiai choro dariniai (dažniausiai trys aktoriai) spektaklyje atlieka labai svarbų vaidmenį. Režisierius per šiuos personažus atskleidžia Rusijos visuomenės sluoksnius, tampančius potencialiais tokių ūbų rinkėjais: jaunais, patraukliais politikais susižavėjusios bobutės, kaip varlės po sceną šokčiojantys, treningais pasidabinę rajono marozai, žodžio laisvę ir smegenis pragėrę žurnalistai. Nepastebimai slenkama prie finalo ištarmės, išduodamas kūrėjų požiūris – ne naujo tirono reikėtų baimintis, o jį suformuojančios, išugdančios, skatinančios socialinės terpės.

Šviesoms pritemus, į sceną įvežama senovinė spinta, kurią atveria ne kas kitas, o nuolat Ūbui iš paskos sekiojanti Giltinė. Ją atvėrus, į sceną sugrįžta legendinio „Šėpos“ teatro personažas – lėlė Landsbergis. Dabar jis susigūžęs drebantis senelis, vis dar bylojantis tiesą, tačiau nebe toks svarbus. Apie jo iškilią praeitį kalba vien buvimas greta šiuolaikinio pasaulio didžiųjų politikų. Iškraipytais, jų kalbėjimo manierą ironizuojančiais balseliais spintoje klega susirūpinę Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos, Amerikos valstybių galvos. Atskira lėlytė melsvu, nuo soties net ištinusiu pilvu simbolizuoja NATO. Kaip seni geri pažįstami, susiglaudę šonais, visi jie sprendžia pasaulio likimą iš antro spintos aukšto. Vienišiai Landsbergis ir Zelenskis neįleidžiami į šį elito klubą: Ukrainos prezidentas vos spėja įsiterpti tarp aukštuomenės apkalbų prašydamas „Ginklų!“, o Landsbergis kaip Teiresijas porina savas tiesas, užsirioglinęs ant spintos krašto, tačiau jo niekas nevertina rimtai. Visam šiam orkestrui diriguoja šalia stovintis Rusijos caras. Smulkutės, spigios lėlytės atrodo neįtikėtinai menkos greta V. Anužio personažo. G. Varnas, kaip ir anos „Šėpos“ laikais, mums primena: politika – didelis marionečių vaidinimas. Visas pasaulis yra šioje spintoje, po padu, tik caras – realus, išdidus, kvailai išsiviepęs tvarkdarys. Spektaklio kūrėjai rėžia: politkorektiškumas, demokratija visus prezidentus sukišo į spintą, tikrasis blogis liko už jos durų – nesutramdytas, nepraustaburnis, baisesnis nei bet kada.

Nors į pirmą planą spektaklio kūrėjai iškelia atžarią, tikrovę sutirštinančią parodiją, negali spektaklio kaltinti perdėtu vulgarumu. „Ūbu Caru“ nebandoma sukurti visuomenę toliau skaldysiančių pokštų, apsimesti intelektualaus teatro kūrėjais, spręsti gyvybės ir mirties lygtis. Dinamiška pusiausvyra tarp politinės tematikos ir kalambūrų, juokelių apie antrą galą yra tik patrauklus viršelis, spektaklį paverčiantis atviresniu plačiajai visuomenei. Tiesa, sutalpinti pusantrų karo metų į 3,5 valandos – nelengvas siekis. Lakoniškai pristatomas tam tikras politinis kontekstas. Tačiau jis kiek nuvilia – matyt, spektaklio kūrėjų drąsa ir šlovės valandos jau praeityje.

Finale Ūbas pavirsta moterimi, vėliau stebime, kaip aplink narve uždarytą Ūbą ratus suka už rankų susikibę likę spektaklio veikėjai. Kremlius subliūkšta, iškrinta sniegas. Salę užpildo groteskiškas valso skambesys. Atrodo, siekiama pabrėžti, kad tironą sustabdyti geba tik tie ir tai, kas jį pagimdė. Tačiau esminė pabaiga neįvyksta, ji pritempta, netikra, kiek pretenzinga ir pernelyg šviesi. Prieš tai tarp eilučių ištransliuotos sukrečiančios tiesos neišrišamos, tik palaidojamos po balta laukimo pūga. Čia pasibaigia caro Ūbo imperijos miražas ir tęsiasi mūsų kasdienio gyvenimo nežinomybė, kurios finalui vieta ne teatre, o už jo ribų.

 

 

 

Greta Vilnelė – scenos menų ir kino entuziastė, kritikė.