Gytis PADEGIMAS: žmonių atmintyje palikti švytėjimą

Spalio 12, 13 d. LNDT Mažojoje salėje premjera – šiuolaikinio islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę „Nuošaly" pastatė Gytis Padegimas. Su režisieriumi kalbasi Daiva Šabasevičienė.

Gytis Padegimas. Nuotrauka iš LNDT archyvoKaip Jūs atradote šią medžiagą? Kuo ji ypatinga, lyginant su kitomis šiuolaikinėmis pjesėmis?
Visą laiką stengiuosi išlaikyti balansą. Mane domina įvairi dramaturgija – esu daug pastatęs ir Vakarų autorių, ir klasikos, ir šiuolaikinių pjesių. Visada įdomu atrasti naujus autorius. Manau, kad festivalių organizatoriams daugiau įdomūs klasikinių kūrinių interpretavimo variantai, o žiūrovams ir visai teatrinio kraujo apytakai būtini nauji autoriai, naujos injekcijos. Pálssono „Nuošaly" atradau per savo buvusią studentę Loretą Vaskovą. Iš pradžių teatrui siūliau airių dramaturgo pjesę dviem vyrams, bet, derinant teatro interesus (paprastai spektakliuose labiau užimti vyrai nei moterys), pasirinkau šią medžiagą. Juolab kad teatras turi Šiaurės šalių akcentą.
Pjesė „Nuošaly" yra nutolusi nuo tradicinės aristoteliškosios dramaturgijos, bet ją pavadinti postmodernia taip pat negalime. Autorius yra poetas, bet šiame kūrinyje išlaiko giluminį psichologinį kodą. Jis pats sako, kad ieškojo ne įvykių grandinės, o atmosferos, aplinkos, situacijos, teksto erdvės. Pálssonas siejasi ir su Antonu Čechovu, ir net su klasicistine dramaturgija. Pati teminė erdvė labai smulkiai preparuoja tai, ką kadaise įvardijo Fredericas García Lorca: „Du –­ ne skaičius, ir skaičiumi niekada netaps." Šia temą vyro ir moters santykių aspektu labai įdomiai nagrinėja ir Augustas Strindbergas. Ten, kur atsiranda dvi žmogiškos būtybės, visada užeina noras susiderinti, surasti bendrą kalbą su „kitu", bet tai visada vyksta, bandant tą „kitą" pavergti, „pataisyti" jį pagal savo standartus, sugrūsti į tam tikrą Prokrusto lovą. Deja, kad ir kaip būtų liūdna, kova yra mūsų prigimty. Ego, kylantis iš mūsų instinktų, iš mūsų prigimties, iš mūsų genetinio fondo, noras palenkti kitą – šioje medžiagoje matome būtent tokį modelį. Visada, kai susitinka du, bandomas surasti Achilo kulnas. Mes tai darome ir pasąmoningai. Tai yra ta mažoji molekulė, iš kurios išauga visi visuomeniniai nesutarimai, iš kurios išauga tie amžini karai. Taip yra nuo Adomo ir Ievos, nuo Kaino ir Abelio. Pjesėje kalbama apie porą, kuri yra kartu, negali atsiskirti, bet negali tapti ir vieniu. Tarp jų visada yra tam tikra kovos įtampa. Beje, dialektiškai mąstant, ši kova ir skatina judėti į priekį. Pálssonas nekelia milžiniškų temų, jis tą mechanizmą dėlioja iš nuotrupų, nuobirų, mažų atpažįstamų situacijų. O aš dar pabandžiau pridėti santykius dvie­jų aktorių, dviejų kurso draugių Dianos Anevičiūtės ir Neringos Bulotaitės. Labai įdomu stebėti, kaip šioje medžiagoje aktorės tvarkosi su savo nuosavu kraičiu ir neišsipildžiusiomis viltimis, su savo draugyste ir konkurencija. Atsiranda antrasis planas. Ši medžiaga kartais tampa panaši ir į simbolistinę Maeterlincko dramą.

Ar iki šiol buvote susidūręs su islandiškais tekstais? Ar Pálssono kūrinyje yra subtilių islandiškų niuansų, kurie būtų svarbūs, analizuojant personažų charakteristikas?
Visada su dideliu malonumu žiūriu islandiškus filmus. Jų įdomus mentalitetas. Šiuo atveju jaučiuosi panašiai kaip tas „pasimetęs vertime". Jau vien pavadinimas „Utan gátta" verčiamas „Už taikinio" / „Pagairėje" / „Nuošaly". Bet specifiškų islandiškų dalykų čia nėra. Mes turim išverstus aštuonis šio autoriaus eilėraščius. Tai europietiška poezija. Gal yra šiek tiek šiaurietiško akcento – santūrumo, lėtesnio temperamento.

Pastaraisiais metais nemažai dirbau su solistais, stačiau ir miuziklus, ir operas –­ man įdomu išsisakyti per žmogaus balsą, per vokalinį skambėjimą, nes mūsų teatras dabar yra labai vizualus. Mes ir scenos kalbą paskutiniu metu esame apleidę, pamiršę, kad balsas, jo tembras yra labai galinga išraiškos priemonė. „Nuošaly" noriu pabandyt „pažaist" su balsu. Įdomūs yra aktorių, esančių vienoje mizanscenoje, balsų garso „klajojimai" po erdvę.
Grįžtant prie pavadinimo – man atrodo, kad aš jau keturiasdešimt metų esu nuošaly Lietuvos režisūros „meinstrymų". Kai šviesaus atminimo kritikas Egmontas Jansonas, buvęs mano didelis oponentas, tuo metu, kai vadovavo Nacionaliniam dramos teatrui, apie vieną iš mano ten pastatytų spektaklių pasakė: „Geras spektaklis, bet nemadingas." Man tai nuskambėjo kaip komplimentas. Niekada nesiekiau lygiuotis į didžiuosius meistrus, į įvairiausius festivalius. Kuriu tarytum nuošaly, per aktorių, per atmosferą, per nuodugnų darbą su dramaturgija. Būna, kad pralaimiu, bet būna, kad ir laimiu. Atsitinka, kad tokie, lyg ir „nuošaly" pastatyti spektakliai net po dešimt-penkiolika metų išsilaiko teatrų repertuaruose, o tų garsių „hitų" nelieka. Toks yra mano teatrinis likimas. Ir aš visai jo nesibodžiu. Šiuo metu Vilniuje statau septintą spektaklį. Esu dirbęs ir Norvegijoj, ir Austrijoj. Bet man lygiai taip pat patinka dirbti ir Šiauliuose, ir Klaipėdoj. Ten, kur tik yra kūrybingų žmonių. Kaip Juozas Miltinis sakė: „Tai ne dešrą kimšti", o paieškoti, kas vis dėlto yra tas menas teatre.
Kai studijavau, niekada per daug nemėgau stanislavskiškos mokyklos, ir dabar nesu jos šalininkas, bet man labai įstrigo viena Konstantino Stanislavskio frazė: „Pripažįstu kūrybos žanrus, visus stilius, bet man svarbu tik viena, kad aktorius ir režisierius kiekvieną minutę būtų tikri ir autentiški." O įprasta atvirkščiai: jauni režisieriai iš karto siekia spektaklį įvilkti į kažkokį rūbą: ryškų, madingą, bet ne savo. Kritika mano spektaklius tai priima, tai nepriima, bet aš visada turiu savo žiūrovą.

Labai įdomus Jūsų pasiūlymas pirmuoju repeticijų periodu važiuoti į sodybą – kuriant kamerinį spektaklį ypač svarbus aktorių ryšys. Drauge tai – tam tikra provokacija.
Per prasidėjusias repeticijas Vilniuje kone kiekvieną savaitgalį buvo mugės. O repeticijų salės langai – tiesiai į Gedimino prospektą... Tai mes ir išvažiavom į nuošalę – į mano sodybą, kaimą Dzūkijoje. Kam? Tam, kad išgirstume vienas kitą, kad galėtume susikalbėti be žodžių: kartu gamindami valgyti, vaikščiodami po mišką, laužą kūrendami, į atlaidus važinėdami, žmones stebėdami. Toks buvo pirmas „inkubacinis" laikotarpis. Su mumis buvo ir dailininkė, ir kompozitorius. Ir tai buvo labai naudinga. Kai Vilniuje tęsėme repeticijas, jutiminis susikalbėjimas jau buvo įvykęs. Mūsų ir repeticijų studija tarytum teatro nuošaly. Bet man tai tik padeda, nes taip lengviau atrasti autentiškus teatro dalykus.
Kai gyvenam mieste, mūsų gyvenimas tampa gana racionalus, struktūrizuotas. O pjesė „Nuošaly" – poeto pjesė, bandanti apčiuopti jutimus. Kad tie jutimai būtų sukabinti, reikia įvairių potyrių. Aišku, galima tai ir suvaidinti, bet dabar jau mes tą atmintį savyje turim, todėl mums daug lengviau.

Apie ką šis kūrinys? Apie ką ketinate kurti spektaklį?
Apie žmogų ir laiką. Laiko dar nieks nenugalėjo... Kokia yra jo tėkmė? Gerai yra pasakęs mano mėgstamas autorius Thorntonas Wilderis: „Mums tik atrodo, kad mes nugyvenom gyvenimą – laikas mus nugyveno."
Kita vertus, Pálssonas sako: „Veikėjų esmė – tai, kas vadinama žmogaus likimu: laimės stygius, skausmas, konfliktai. O jeigu taip – argi nekeista: žmogus PASMERKTAS nelaimei, skausmui, konfliktams?.." Nepaisant šito determinizmo, mes gyvename bandydami žvėries nagus nusikarpyti ar nusidildyti. Visi esame pasmerkti, bet mus svarbu iš tos kovos išeiti šiek tiek šviesesniais, žmonių atminty paliekant nors kokį švytėjimą. Aš nekalbu apie rožinį optimizmą, kalbu apie tiesos akimirką. Žmogus privalo sekti savo nuolatinį santykį su gyvenimu, darbe ir visur. Svarbu, kad žmogaus „pavojingumas" netaptų agresija, netaptų užkrėsta ląstele, kuri sėja neigiamas vibracijas. Nuolat sakau savo studentams: didžiausia nuodėmė yra atimti viltį.

Kaip pasirinkote aktores? Kokiu metodu ketinate su jomis dirbti? Ar pritaikote Michailo Čechovo metodą savo spektakliuose?
Kai studijavau, M. Čechovo metodas buvo draudžiamas, nes jis buvo emigrantas, mistikas. O uždraustas vaisius visada saldus. Todėl mes slapta, skaitydami „samizdato" išleistą egzempliorių, pagal jį bandėm daryt įvairiausius etiudus. Taip išeina, kad jau keturiasdešimt metų aš gilinuosi į šį metodą. Jis užsiiminėjo antroposofija, o tai yra visa išgyvenimo mokykla. Pasaulyje Čechovo metodas naudojamas ne siaurai teatre, o daug plačiau: žmogaus kūrybiškumui vystyti. Dėl šitos priežasties šis metodas komplikuotai taikomas teatre, nes nėra nukreiptas į griežtą rezultato pasiekimą. Tai yra daugiau darbas su savimi, su savo intelektu, savo galimybėm. Šiuo metu spektaklių statymo laikas yra labai sutrumpintas, visada apibrėžtas, todėl gali pritaikyti tik dalį, pavyzdžiui atmosferinius Čechovo dalykus, bendravimo ypatybes. Esu pakviestas šį metodą pristatyti ir Muzikos ir teatro akademijos studentams, mano straipsnis yra spausdintas Prancūzijoje, netrukus Londono „Routledge" leidykla išleis straipsnių rinkinį, kuriame yra ir mano publikacija. Lietuvoje mes kol kas deramai šio metodo neįvertinom, nors kai kas jį laiko netgi pranašesniu už K. Stanislavskio, B. Brechto ar A. Artaud. Šis metodas pradėtas fiksuoti būtent Lietuvoje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai Čechovas vaidino Kaune, statė „Hamletą", „Dvyliktąją naktį" ir „Revizorių". Jis iš čia pradėjo rašyti laiškus į Paryžių Georgette'ai Bonner, ne taip seniai mirusiai jo pasekėjai. Ji buvo pirmoji, kuri pradėjo fiksuoti Čechovo patirtį. Bonner mirė Šveicarijoje, ir manau, kad jos archyve dar yra likusių neištyrinėtų laiškų, kuriuose turėtų atsispindėti Kauno tuometis kultūrinis gyvenimas. Šie laiškai dar nepaviešinti. Gal atsiras galimybė tuo užsiimti.

Abi aktores pažįstate iš ankstesnių savo pastatymų. Ketinate remtis jų tam tikrais amplua ar sieksite naujumo?
Kai kurie iš ankstesnių jų vaidmenų bus netgi pacituoti tiesiogiai. Visos sąsajos yra. Ir Diana Anevičiūtė, ir Neringa Bulotaitė gyvena įdomų kūrybinį gyvenimą. Abiejų įdomi teatrinė patirtis. Kartais būna, kad aktoriai net nelabai nori vaidinti, o jos nori, nebijo keistis. Manau, kad „Nuošaly" bus lydinys – ir jau praėjusios, ir visai naujos sceninės egzistencijos. Autorius tiesiai šviesiai sako: „Čia nėra išbaigtų personažų." Aktorės „įeina" ir „išeina" iš savo charakterių – riba labai neryški.

Pastaruoju metu daug dirbate su dailininke Birute Ukrinaite. Kuo ypatingas Jūsų tandemas?
Esu dirbęs su daugeliu Lietuvos scenografų. Bet Ukrinaitė vis sugeba mane nustebinti. Niekada tiksliai nežinai, ką ji pasiūlys. Ji kiekvieną kartą sugeba įsiskaityti į skirtingus autorius ir visada pagauna mano kryptį. Kita vertus, su ja dirbant jautiesi saugus. Yra gerų dailininkų, bet jie padaro savo ir lieka ramūs. O Birutė viską patikrins daugybę kartų, jeigu kas ne taip, tai pati prisiūs sagą paskutinę naktį... Kiekvienas spektaklis –­ iššūkis su daug nežinomųjų, todėl labai svarbu dailininko atsakomybė. Pasitikėjimo būsenos yra būtinos, antraip labai sunku.

Kiek Jūsų spektaklius veikia erdvė?
Dirbu su labai skirtingom erdvėm: kamerinėm („Pamišėlio užrašai", „Kasand­ra", „Kalėdų vakarienė") ir tokiom, kaip Tūkstantmečio dainų šventė Sereikiškių parke. Erdvė teatre, kaip ir gyvenime, – veikiantis dalykas. Visada spektaklių kūrimą pradedu nuo erdvės sprendimo. Apgyvendinti erdvę, padaryti ją veiksmingą ne tik aktoriams, bet ir žiūrovui – visada labai svarbu.

Kokią vietą šiame spektaklyje užims muzika?
Muzika įdomi tada, kai nėra iliustruojanti. Garsą įsivaizduoju kaip atskirą veikėją. Juolab kad šiame spektaklyje yra trečiasis veikėjas CM – ceremonmeisteris, kuris niekada nepasirodo. Jis „mėto" šviesą ir veikia garsu, jis lyg bokso varžybų teisėjas aikštelėje stabdo veiksmą ar rodo prielankumą. Aktorės taip pat šiame spektaklyje dainuos. Su Gintaru Kizevičiumi dirbu daugybę metų. Šis kompozitorius kažkada dainavo su Gintare Jautakaite ansamblyje „Argo". Bet spektaklyje reikšmingesnė už garsus gali būti ir tyla. Visada sakau, kad labai blogai, jei spektaklis trunka tris valandas, o muzika skamba pusketvirtos.

Ką tik grįžote iš Maskvos. Ten važiavote kaip Michailo Čechovo palikimo tyrinėtojas?
Taip, treti metai dėstau kursą Rusijos teatro draugijos vasaros mokykloje, į kurią suvažiuoja apie devyniasdešimt jaunų aktorių iš viso pasaulio – nuo Kinijos iki Amerikos. Labai džiaugiuosi, kad ten būna ir lietuvių. Ten šeši režisieriai stato labai skirtingus spektaklius: šokio, lėlių, gatvės... Ir visada kviečiami keli meistrai, kurie užsiima mokymais. Be to, buvau pakviestas ir į kasmetį tarptautinį Stanislavskio seminarą. Šių metų tema –­ „Stanislavskis ir M. Čechovas šiandien", o viskas vyko kaimo sodyboje Latvijos gilumoj. Dalyvavo brazilai, danai, britai, ukrainiečiai, lietuviai... Taip pat neseniai dalyvavau mažųjų Rusijos miestų teatro festivalyje Pochvistneve, Samaros srityje. Man teko nemažai keliauti po įvairias šalis, bet apsilankymas Rusijos gilumoje, susitikimas su ten gyvenančiais žmonėmis nustebino – aktoriai čia visiškai neprovincialūs, labai išprusę. Gal jie turi daugiau laiko įsigilinti, daugiau knygų perskaityti, be to, jie tiesiog pasišventę savo profesijai. Čechovo metodas – neformalus, jis mezga tamprius ryšius tarp žmonių – ir mokytojai, ir mokiniai lieka susiję vienas su kitu visam gyvenimui.

 

Draugai