× Judita Paužuolytė

Silueto judesys, išryškėjančios sausgyslės, prakaito lašai, pėdos, sutelktas žvilgsnis, muzika, balsai. Užuodi, regi, jauti, įsitempi. Tai kūno kalba, kuri šiuolaikinio cirko pasirodyme tampa simbolių visuma. Scenoje ji virsta tavo paties – žmogaus – veidrodžiu, galimybių ir ribų svarstymu. Tokios mintys aplankė po 2022 m. Menų spaustuvės surengto Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“. Daugiau apie cirko kuriamą scenos patirtį papasakojo tuometinė „Helium“ koordinatorė Ineta Pliekaitytė.

 

 

Ineta Pliekaitytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

 

 

Šiuolaikinis ir tradicinis cirkas – dvi skirtingos meno šakos? 

Šiuolaikinis cirkas yra tradicinio cirko tąsa. Jis, kaip ir visi menai, vystosi, ilgainiui įgauna savitų bruožų, yra veikiamas socialinių, kultūrinių ar politinių aplinkos veiksnių. Nors kūnas, žmogaus fizinės galimybės ir įvairios technikos išlieka, plečiasi sceninės kalbos žodynas, kuriuo stengiamasi pasiekti žiūrovą ir kalbėti visuomenei aktualiomis temomis. Nors galime įvardyti aiškius tradicinio ir šiuolaikinio cirko skirtumus, stengiamės to nedaryti. Reikia suprasti, kad be vieno nebūtų ir kito, todėl stengiamės gerinti šioje srityje dirbančių žmonių komunikaciją, statome tiltus, o ne sienas.

Gal tik reikia pripažinti, kad trūksta cirką kaip profesionalią meno sritį analizuojančių akademinių šaltinių lietuvių kalba. Trūksta terminų ir skirtingų perspektyvų, kaip žvelgti į cirko pasirodymą. Dažnai susimąstau, kokiu lietuvišku žodžiu geriau įvardyti skirtingas technikas, naudojamus įrenginius ar žmonių, prisidedančių prie cirko kūrybos, pareigas.

 

Regis, nemažai cirko pasirodymų, idėjų atkeliauja (ar bent atkeliaudavo) būtent iš Prancūzijos. Kodėl?

Prancūzijoje yra didžiausia cirko meno rinka. Rengiama daug festivalių, kurių biudžetai siekia milijonus, gausu labai stiprių šios meno srities atstovų, veikia mokyklos, skiriamas didelis finansavimas. Tokį pažangumą iš dalies lėmė nuoseklus cirko žanro vystymasis. Lietuvoje turėjome ir turime vadinamąjį tradicinį cirką, o šiuolaikinis atsirado staiga. Nebuvo nuosek­laus augimo, todėl daugeliui ši meno šaka vis dar yra nepažinta naujovė arba tai, ką jie matė prieš 20 metų. Todėl man įdomu stebėti, kai tradicinės cirko šeimos, tokios kaip „Circus Ronaldo“, išauginusios ne vieną atlikėjų kartą, atspindi tradicinio cirko dvasią, o pasirodymuose kalba apie dabar jiems aktualias temas ir apie pokyčių keliamus išbandymus. Kaip, pavyzdžiui, per pandemiją sukurtas pasirodymas apie cirko menininkų savijautą, kai nebelieka žiūrovų, arba naujausias jų darbas apie tėvą ir sūnų, kaip rasti bendrą kalbą tarp dviejų skirtingų kartų. Praeities ir dabarties vertybių konfliktas, kurį dažnai stengiamasi tiesiog paslėpti, tampa pasirodymo ašimi. Galiausiai juk nesvarbu ar tradicinis, ar šiuolaikinis cirkas, mes visais atvejais ieškome pasirodymo, kuriame menininkai su žiūrovu užmezga ryšį, priverčia jį ne tik aikčioti, bet ir sukuria jausmą, kuris lieka po spektaklio.

Beje, pamažu ryškėja kitų šalių bei regionų cirko tendencijos. Pavyzdžiui, turime sparčiai augantį cirko srities lauką Belgijoje, bendradarbiaujame su Skandinavijos šalimis, Latvija, Estija, taip formuojame bend­rą Baltijos šalių kontekstą.

 

Galima sakyti, kad atotrūkis mažėja?

Tam prireiks dar ne vieno dešimtmečio. Svarbiausia semiantis patirties iš kitų šalių ieškoti savitumo, leidžiančio mums būti atpažįstamiems bendrame cirko lauke. Dabar šiuolaikinio cirko atstovų Lietuvoje turime daugiau nei 10. Viena iš tokio mažo skaičiaus priežasčių – mokyklų, kurioje vaikai galėtų mokytis šiuolaikinio cirko, trūkumas. Mat cirkas – sritis, kuriai reikalingas pastovumas ir specifinė infrastruktūra, pavyzdžiui, gerai šildomos erdvės su aukštomis lubomis ir tvirtomis konstrukcijomis cirko įrangai pritaisyti. Reikia galimybių nuolat rengti treniruotes. Džiugu, kad Lietuvoje jis jau yra išskiriamas kaip scenos menų šaka finansavimo mechanizmuose, o kūrėjai pagaliau įtraukiami į nacionalinius apdovanojimus, tokius kaip Auksiniai scenos kryžiai. Taigi cirkas dar tik tvirtinasi profesionaliame meno lauke, poreikis kryptingai vystymo strategijai, vienijančiai čia dirbančius menininkus ir organizacijas, auga. 

Beje, visų trijų Baltijos šalių situacija yra panaši, tik turi skirtingas stiprybes. Pavyzdžiui, Estija turi ilgametę jaunimo mokyklą, Rygoje atnaujintas unikalus stacionarus cirko pastatas, tai, tikiu, bus didelis žingsnis į priekį ne tik Latvijai, bet ir visoms trims Baltijos šalims. 

 

O kokie cirko renginiai vyksta Baltijos šalyse?

Vieni didesnių renginių vyksta Latvijoje, čia rengiamas festivalis „Re Riga“, o Rygos cirkas per metus atveža tarptautinės cirko produkcijos. Estijoje vyksta EPICIRQ – Baltijos šalių profesionalaus šiuolaikinio cirko vitrina, kuri Taline organizuojama kas dvejus metus. Lietuvoje turime du festivalius – „Helium“ ir „Cirkuliaciją“.

 

Ar galima sakyti, kad dėl susiklosčiusios situacijos, gal net stereotipų, nuomonę apie cirką tenka formuoti iš naujo?

Nemanau, kad mūsų, kaip organizatorių, tikslas yra formuoti bendrą nuomonę apie cirką. Gal diskusijų Lietuvos ar Baltijos šalyse kaip tik yra per mažai. Siekiame atskleisti cirko galimybes, žiūrovams suteikti naujų patirčių. Pastebėjome, jog pakanka vieno apsilankymo cirko spektaklyje, kad stereotipai prarastų reikšmę. Svarbu skatinti domėjimąsi šiuo meno lauku ir parodyti, kokias idėjas jis geba perduoti. 

 

Turbūt išvydęs šiuolaikinio cirko spektaklį dažnas susimąsto apie cirko daugiadalykiškumą, jam būdingus įvairių menų bruožus?

Būtina suvokti, kad cirkas daug dalykų apimantis scenos menas. Čia svarbus ne tik treniravimasis, fizinio kūno parengimas, triukų atlikimas, bet ir dramaturgija, muzika, šokis, kostiumai, dažnai itin svarbi inžinerija. Studijuojant bet kokioje tarptautinėje mokykloje ar akademijoje menininkai ruošiami ne tik fiziškai, bet ir mokomasi, kaip kūno kalba ir scenoje manipuliuojamais objektais perteikti pasirodymo pagrindinę mintį ar emociją. Pastebiu, kad cirko scenoje dažna gyva muzika. Ryšys tarp muzikantų ir cirko kūrėjų scenoje tampa labai svarbia pasirodymo dalimi. Muzika yra lygiavertė spektaklio dalis ir įkvėpimo šaltinis.

 

Lietuvoje yra galimybė mokytis cirko dramaturgijos? 

Kai tik turime galimybę, kviečiame į Menų spaustuvę ilgametę patirtį turinčius kūrėjus ir jie mielai dalijasi žiniomis. Pastaraisiais metais Kaune dažnas svečias yra cirko srityje gerai žinomas režisierius Roberto Magro. Su juo dirbti susirinkę menininkai atstovauja skirtingoms cirko disciplinoms, ieško individualios sceninės kalbos ir būdų, kaip juos sujungti. 

Kita vertus, jei teatre labai aiškūs aktoriaus, dramaturgo, režisieriaus vaidmenys, cirke dažnai tas pats žmogus kuria dramaturgiją, režisuoja ir atlieka pasirodymą. Tačiau kūrybos užkulisiuose menininkai yra ne vieni. Dažnai kliaujamasi keliais žmonėmis iš šalies (angl. outside eye), kurie pasidalija pastebėjimais, užduoda klausimus, padedančius pasirodymo kūrėjams priimti tinkamiausią dramaturginį ar režisūrinį sprendimą. Nors pasirinkus mokytis vieną ar kitą cirko discipliną pagrindai perduodami tie patys, fizinis ir techninis pasirengimas yra labai individualus. Dažnai juos jungiant su asmeninėmis menininko patirtimis ir išgyvenimais gimsta pasirodymo turinys. 

 

Svarsčiau, ar cirko pasirodymuose galima papasakoti kažkieno kito, o ne žmogaus istoriją. Tai tarsi egzistencines užuomazgas turintis reginys, jame visada yra kažkas artima Homo sapiens prigimčiai.

Manau, nors pasirodymuose iškeliama kieno nors kito istorija, galiausiai centre vis tiek yra žmogus. Bendraudama su rezidentais ar festivaliuose dalyvaujančiais atlikėjais susidariau įspūdį, kad ant scenos jie yra tokie pat kaip ir gyvenime arba šiek tiek hiperbolizuotos savo pačių versijos. Todėl atlikdami sunkiai suvokiamus triukus, kurie atrodo toli nuo mūsų fizinių galimybių ribų, menininkai geba užmegzti ryšį su publika, pasakoti istoriją iš labai žmogiškos, asmeninės perspektyvos. Net ir klaidos, tarkim, žongliruojant iškritęs kamuoliukas ar iš pirmo karto nepavykęs triukas, tampa pasirodymo dalimi, nes tobulas variantas pasiekiamas tik daug kartų suklydus, apie tai kasdieniame gyvenime dar esame linkę nutylėti. 

Labai įdomus pavyzdys – 2022 m. „Helium“ festivalyje rodytas akrobatinis Belgų spektaklis „Carrying my father“, kuriame pasirodo sūnūs (cirko profesionalai) ir jų tėčiai (neturintys nieko bendra su scenos menais). Tėvų amžius – 50–70 metų, nė nereikia sakyti, kad fizinės galimybės kardinaliai skiriasi. Pasirodymo metu toks skirtumas ir (ne)tobulumas dramaturgine prasme tapo ne slepiamybe, o atspirties tašku. 

 

Kiekvienas turi laisvę suprasti savaip?

Manau, cirkas yra nuostabus dėl itin plataus kalbos diapazono. Kiekvienas žiūrovas yra laisvas interpretuoti pasirodyme perteikiamą ir neįpareigojančią informaciją – gali likti sužavėtas neįtikėtinais triukais, o jei nori – gilintis į dramaturginę liniją, ieškoti prasmių, paslėptų simbolių ar susikurti savo istoriją. Po rezidencijų dažnai vyksta pasirodymų eskizų pristatymai, kai rodomi dar nebaigti kūriniai. Menininkai gali pasikalbėti su žiūrovu ir sužinoti kilusias asociacijas ar klausimus. Kūrybos procesą lydi ne vienas susitikimas su auditorija, jis kūrėjams – labai vertingas. 

 

Kokia cirko reikšmė už scenos ribų?

Cirkas turi labai svarbų socialinį poveikį. Užsienio šalyse rengiami cirko festivaliai, susibūrimai karo zonose, vietose, kur daug trauminių patirčių, reikia paramos ir pagalbos. Pavyzdžiui, JAV populiarios cirko asociacijos dirba su vaikais iš skirtingų socialinių sluoksnių. Cirko užduotys, užsiėmimai – labai įtraukūs, tinka bet kokių gebėjimų žmonėms, ugdo pasitikėjimą. Tokioje bendruomenėje susiformuoja saugi, draugiška, atvira, supratinga vieta išreikšti save. Cirko elementai tinka ir įvairių negalių turintiems asmenims, nes naudojamos priemonės vysto smegenų veiklą, refleksus. Be to, formuojama tam tikra kultūrinė aplinka, kurioje ne teisiama ar kritikuojama, o patariama, nes kiekvienas yra savitas ir unikalus, tobulėja savo ritmu. 

 

Regis, ši meno sritis gali lavinti daugelį žmogaus aspektų, bet turbūt aktualiausias – holistinis kūno suvokimas?..

Gretinant mūsų požiūrį į kūną su cirko menininko požiūriu susidaro įspūdis, kad nesame savo kūnų savininkai. Cirko žmonės ir šio meno principai suteikia galimybę pamatyti, kaip ugdoma kūno kalba, kaip galime plėsti jos žodyną užsiimdami cirko veikla. Be to, užsienio mokyklose kartu su skirtingomis technikomis mokoma, kaip rūpintis savo kūnu. Kaip ir kiekvienoje fizinėje disciplinoje, tai nemažas išbandymas, kurį turi įveikti kiekvienas profesionalas. Bet žinojimas, jėgų įvertinimas, pasirengimas, gebėjimas padėti organizmui atsistatyti po sudėtingų spektaklių ir triukų yra būtinybė. Juk cirko menininkams kūnas – svarbiausias instrumentas. Arba mūsų visų svarbiausias įrankis, tik cirko kūrėjai – pavyzdys, ką gali pasiekti žmogus ir kaip gali kalbėti mūsų kūnai.

 

 

Judita Paužuolytė – kūrybinių tekstų kūrėja, literatūrologė, klausytoja, kuriai įdomi kito istorija.