Žiūrėti spektaklius trukdantis Jonas Tertelis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

XXI amžiuje vaizdo projekcijos teatre ar net operoje žiūrovo nebestebina. Kino teatrų lankytojai jau seniai žino, kas yra 3D akiniai. Knygų mylėtojai vis labiau įpranta puslapius versti pelyte. Nuotolinio valdymo pultą į ją iškeičia ir negalintys gyventi be televizijos. Tačiau vis dažniau pasigirsta kalbų, kad apsiriboti ne tik viena, bet ir dviem „platformomis" – nešiuolaikiška. Audiovizualinėje industrijoje drauge su technologine pažanga lyg virusas plinta susikertančių medijų tendencija. Konkuruojantys dėl dėmesio interaktyvūs projektai tampa būtinybe. Tačiau gal dėl to nukenčia turinys, esmė?

Su kino režisieriumi ir teatro videorežisieriumi JONU TERTELIU kalbasi Dovilė Raustytė.


 

Apie ką labiau norėtumei kalbėtis – apie teatrą ar apie kiną?

Žiūrint kokiu aspektu kalbėsime. Dabar su teatru esu labiau susirišęs. Daugiau jo ir matau. Su kinu –­­ mažiau. Tačiau atsiriboti neišeina nei nuo vieno, nei nuo kito. Teatru gyvenu, o Akademijos nulipdytas esu labiau į kino pusę.

Esi sukūręs du trumpo metro filmus („Rudnosiuko nutikimai", „14:56"), dirbi reklamos srityje ir esi prisijungęs prie teatro judėjimo „No Theatre", kur, kaip operatorius, tiesiogiai transliuoji spektaklius. Ryškiausiai tai galėjo pajusti režisieriaus Vido Bareikio darbo „Nematomi monstrai" žiūrovai. Papasakok plačiau apie savo ir kameros vaidmenį jame.

„Nematomi monstrai" yra eksperimentas, kuris tęsiasi kaskart rodant spektaklį. Per premjerą „Teatro arenoje" didžiuliame ekrane tiesioginį kameros, su kuria aš judu scenoje, vaizdą galėjo matyti ne tik sėdintieji salėje, tačiau ir bet kuriame pasaulio krašte esantys žmonės, nes spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas internetu. Vaizdo projekcijas naudojame ir spektakliuose „Mr. Fluxus" bei „Kovos klubas", tačiau kur kas mažiau. Pradėję dirbti su „Kovos klubu", jau žinojome, kad kitas mūsų darbas bus su kitu to paties rašytojo Chucko Palahniuko‎ romanu „Nematomi monst­rai". Jo tu­rinys piršo mintį, kad čia vaizdas daug svarbesnis. Veikėjai, konkuravę knygoje dėl kameros, objektyvo ar padėties visuomenėje, spektaklyje taip pat stengiasi atsidurti dėmesio centre. Iš pradžių Vidas buvo užsidegęs, kad „darom kiną". Tačiau blaiviai mąstant buvo aišku, kad filmo kaštai tokiai trupei kaip „No Theatre" yra nepakeliami, ir iš viso neaišku, kaip tą kiną daryti – juk reikia papildomų žmonių, daug įvairiausios technikos ir pan. Taigi tai buvo utopija. Tačiau ėmus dirbti, kamera scenoje tapo subjektu, lygiu aktoriui.

Kaip vyksta tokio spektaklio repeticija? Ar su aktoriais repetuojamas kiekvienas žvilgtelėjimas į kamerą? Ir kas yra kameros režisierius – tu ar V. Bareikis?

Vidas statydavo mizanscenas, dirbdavo su aktoriais. Aš, taikydamasis prie jo, siūlydavau savo variantus. Žinoma, kai kuriais atvejais norėdami kažką akcentuoti, diskutuodavome. Aš „nestačiau" aktorių į konkrečias mizanscenas, tik prašiau, kad jie fiksuotų tai, ką daro. Ir man patiko toks principas, nes priešingu atveju būtume praradę daug spektaklio organikos. Repetuodavome Audiovizualinių menų inkubatoriuje su daug mažesniu ekranu nei „Teatro arenoje". Ir nors pagal sumanymą buvo aišku, kad žiūrovas turės galimybę rinktis –­ žiūrėti jam filmuojamą medžiagą ar ne, – realybėje sintetinis vaizdas vis tiek laimėtų jo dėmesį.

Po spektaklio premjeros vykusioje diskusijoje išgirdau, kad ne visus tiesioginis transliavimas paveikė teigiamai – kai ką jis vargino, trukdė mėgautis aktorių darbu scenoje...

Pradėję eksperimentuoti su tiesioginiu transliavimu, nesijautėme darą kažką ypatinga, juk ir koncertai yra rodomi ekranuose, ir daugybė spektaklių yra nufilmuotų. Ekrane rodant tą patį, kas vyksta scenoje, tik kitu kampu laužoma kasdienė matymo logika, atsiranda nepatogumo jausmas. Bet tas trukdžio faktorius man patinka. Mano galva, žmogus negali tiesiog sėdėti, žiūrėti, lengvai priimti ir lengvai vertinti to, ką mato. Jis turi būti aktyvus, o šiandien tai pas mus nepriimtina. Taip, žiūrovas, nepratęs prie panašių dalykų, turėtų pavargti. Bet tai, viliuosi, nėra blogai, nes gal tokiais atvejais jis savęs paklaus: kodėl man taip rodoma? Ir jei filmuojantysis atsako už savąjį papildomą vizualinį krūvį, atsakymai turėtų žiūrovą tenkinti.
Dažnai, žinoma, medijos teatre atitraukia žiūrovą nuo aktoriaus ir kreipia visą dėmesį į save.

Šiais metais, gegužės 30–31 d., ŠMC vykusioje konferencijoje „Cross Media Zen" pristatydami su V. Bareikiu drauge kuriamus spektaklius, užsiminėte, kad „medijos keičia kūną". Ar tai reiškia, kad jos teatre tampa svarbesnės už aktorių?

Aktorius yra labai svarbus tiek teatre, tiek kine. „Nematomuose monst­ruose" vaizdas įgauna didelį svorį dėl pačių aktorių, kurie stengiasi komunikuoti su kamera. Taip, būtent tokia forma vaizdas keičia kūną: kamera atsiranda labai arti aktoriaus ir jį modifikuoja – dėl rakurso, kompozicijos ir šviesų kadre jis atrodo kitaip. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mr. Fluxus" Ainis Storpirštis vizualiai yra daug panašesnis į vaidinamą Jurgį Mačiūną ekrane nei scenoje, na, bent jau man.

Atrodo, lyg videoprojekcija ir aktoriai tampa lygiaverčiai, nes jei transliacija „nulūžta", spektaklis byra lygiai taip pat kaip aktoriui nepasirodžius vaidinime, tik aktorių scenoje gali išteisinti kolegos, o su vaizdu – sunkiau. Toks medijų susikirtimas ir vaidinantiesiems yra geras iššūkis.

„Nematomi monst­rai“. Beno Ališausko nuotrauka

Tai gal ir nereiktų varginti aktorių, žiūrovų? Gal tikslingiau koncentruotis į gerą scenografiją? Ar artėjame prie to, kad videoprojekcijos pakeis scenografų darbą?

Žinoma, teatre geriau tiksli scenografija nei vaizdo projekcija, kuri nulemta tik pretenzijos ar praktinės formos – transliacijos, įrašo, 3D ar kt. Turinys yra tai, kas diktuoja vaizdo pasirinkimą ir ar iš viso ta videoprojekcija reikalinga. Vaizdo projekcija spektakliui turi būti lygiai tokia pat svarbi kaip šviesos, be kurių tu nieko nepastatysi. Kai supranti, kad neužteks vien scenografijos norimai minčiai perteikti, gali į pagalbą pasitelkti „judančius paveikslėlius".

Tačiau yra tekę matyti daugybę atvejų, kai jie naudojami be tikslo ir tik trukdo. Bet kartais geriau atrodo tuščia erdvė, kur net aktoriaus vietą uži­ma vaizdas... Dabar vyrauja nuomonė, kad spektaklis be vaizdo projekcijų yra nešiuolaikiškas. Tad režisieriai kiša jas, kur reikia ir kur nereikia.

Gal tuomet konfliktas tarp teatro ir vis tobulėjančių technologijų yra neišvengiamas, teatrui iš tikro jų nereikia?

Galima sakyti, teatras naujųjų medijų ir neįsileidžia. Ir tai nėra tik konservatyvumas. Kuriantieji spektaklius dažnai nežino, kaip kontroliuoti ir valdyti tas technologijas, kaip išnaudoti vizualiąją plotmę, tad tiesiog naudoja ją kaip iliustraciją ar dekoraciją. O tai, kaip jau minėjau, neveikia. Viskas priklauso nuo režisieriaus.

Vidas labai atviras. Jis apsvarsto kiekvieną pasiūlytą idėją, kad ir kokia „šyzova" ji būtų. Ir, svarbiausia, ją įgyvendinant dirba kartu. Dažniausiai teatro režisieriai tik užsako vaizdo projekcijas, tačiau nei patys, nei aktoriai neprisideda prie jų kūrimo. Jiems dažnai tiesiog trūksta žinių, o nežinant galimybių, neatsiranda ir idėjų. Man yra tekę dirbti su tokiais „užsakymais", tačiau su „No Theatre" kūrybinis procesas visai kitoks.

Ar teatrui reikia technologijų? Geras klausimas. Manau, kad reikia, bet turi būti išlaikytas balansas. Mes labai daug laiko praleidžiame virtualiame pasaulyje, esame priklausomi nuo technologijų, tad natūralu, jog jų atsiranda ir teatre. Tiesa, jomis žiūrovo labai nenustebinsi. Jeigu važiuojantį į jį traukinį angažuosi kaip kokį žaisliuką, tada gali išeiti nesąmonė, tačiau jei tuo traukiniu pasinaudosi subtiliai ir švariai lyg įrankiu, tuomet gal papildysi bendrą tūrį, iliuziją, atversi žiūrovams kažką naujo.

Tuomet peršasi kita prielaida – palaipsniui audiovizualinis raštingumas didės. Kartu ir tas vaizdo projekcijų teatre bumas nuslūgs?

Bijau, kad visi „ant bangos" esantys reikalai su vaizdu gali labai greitai išblėsti. Visur jį be tikslo kišant anksčiau ar vėliau paaiškės, kad tų projekcijų visai nereikia. Tuomet visi puls prie kitos medijos, pamažu prasidės kitas bumas. Labai norisi, kad kūrėjų galimybės augtų drauge su mokėjimu tomis galimybėmis naudotis, tačiau, regis, kol kas tai nevyksta, arba vyksta labai nenuosekliai.

Kad ir kaip būtų su teatru, vis tiek save jame realizuoji, nors esi kino režisierius. Kodėl?

Taip, tai paradoksas. Mano režisūriniai santykiai su teatru ir kinu išties įdomūs. Kine pasiruošimas filmavimams kartais būna juodžiausias etapas, nes viską turi labai gerai apgalvoti. Kinas – labai disciplinuotas dalykas. Ypač lyginant su teatru. Pastarajame –­ daugiau laisvės. Pats darbas su aktoriais priklauso ir nuo to, kiek jie yra disciplinuoti. Kine, pradėjęs dirbti, išeini iš pasaulio, gyveni gamybos ritmu. Čia nėra tiek lankstumo, nes esi stipriai suvaržytas pasiruošimo, pinigų, ne taip lanksčiai gali reaguoti į turimą situaciją ar aplinkybes. Teatre turi išeities poziciją, pasiruošimas daug mažesnis, o visas procesas organiškas, auga kartu. Ir nenustoja to daręs po premjeros: filmą paruoši ir jis iškeliauja, o su spektakliu turi visą laiką dirbti. Manau, svarbiausia teatre išsiaiškinti, kodėl čia esi.

Perpratus vaizdo projekcijų specifiką, darosi nebeįdomu su jomis dirbti ar atvirkščiai – norisi dar kartą visa tai įtvirtinti? Jei taip, kokios nusimato perspektyvos?

Ruošiuosi kaip režisierius statyti spektaklį „YesMoonCan". Jame vaizdą naudosiu mažiau ir per man artimesnę kino pasiruošimo prizmę traktuosiu patį teatrą. Supratęs, kad atėjo laikas „išlipti iš ekrano", dalyvavau debiutuojantiems menininkams skirtame „Menų spaustuvės" projekte „Atvira erdvė". Na, ir patekau tarp žmonių, kuriais buvo patikėta. Spektaklio premjera planuojama lapkritį. Taip pat laukia dar vienas spektaklis, kuriame dirbsiu su videoprojekcijomis, tačiau statomas jis ne Lietuvoje. O idėjų kurti tiek teatre, tiek teatrą „kryžminti" su kinu yra daug.

Liūdna, kad neturime tokiems projektams sąlygų, pavyzdžiui, techninį aprūpinimą turinčių erdvių, į kurias būtų realu patekti, – vos kelios. „Kokia kultūros politika, tokia ir projekcijos kokybė", – pamenu, pagalvojau „Teatro arenoje" prieš „Nematomus monstrus" įjungęs projektorių ir pamatęs jo galimybes. O juk norisi, kad estetinis lygis būtų aukštesnis. Ir nereikia milijonų kiekvienam projektui, tiesiog užtektų turėti techninę bazę.

Gal susikertančios medijos dar labiau išsigrynintų išleidus filmuotą „Nematomų monstrų" medžiagą – na, tokį vienu kadru teatre nufilmuotą filmą?

Ne vienas manęs to klausė. Negaliu tos medžiagos laikyti filmu. Tačiau, kita vertus, jei serialai rodomi kino teatruose ir ramia sąžine traktuojami kaip kinas, tai kodėl gi ne?