Irmantas Jankaitis: „Ne garsas, o tyla padeda tave išgirsti“

× Milda Brukštutė

 

Nuo 1998 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ vaidinantis ir muziką spektakliams kuriantis Irmantas Jankaitis aktorinio meistriškumo (su muzikine pakraipa) mokėsi Jono Vaitkaus kurse. Aktorius, neapsiribojęs vienu teatru, vaidino (-a) ir Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Cezario Graužinio, Oskaro Koršunovo, Yanos Ross spektakliuose. Be to, I. Jankaitis, kaip vokalistas, atliko Algirdo Martinaičio, Antano Kučinsko, Antano Jasenkos, Giedriaus Puskunigio kūrinius. Su šiuo plataus profilio kūrėju, vasarą atšventusiu 50-metį, susitikome pasikalbėti apie skirtingas jo patirtis scenoje ir laikui bėgant kintantį požiūrį į buvimą joje.

 

Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo

 

Prieš aktorystę dar grojot saksofonu ir studijavot operinį dainavimą... Kodėl metėt muziką ir perėjot į aktorinį?

Su aktoriais bendravau jau nuo pirmo vokalo kurso. Eidavau su jais parūkyti, lankiau jų paskaitas, žiūrėdavau etiudus... Supratau, kad šie žmonės daug atviresni, paprastesni nei mano kursiokai.
Džiugu, kad dabar vokalistai jau kiek kitokie. Mano laikais jie būdavo labai riboti, susireikšminę žmonės. Pavyzdžiui, pianistai nuo penkerių groja diena iš dienos, kad pasiektų kažką... O čia, ypač bernai, vieną dieną tiesiog atsibunda ir supranta turį balsą ir galį eit dainuot! Bet knygų jie neskaitę, intelekto neturi. Mažai su kuo būdavo galima pasišnekėti. Be to, buvo labai svarbu, kaip tu atrodai. Net ir į paprastą atsiskaitymą derėdavo eiti su kostiumu. Pamenu, kai atėjau kartą su megztiniu, nieks net nesiklausė, ką dainuoju... O juk nebuvo už ką nusipirkt tų kostiumų!
Aišku, balsą ir dabar panaudoju, retkarčiais esu pakviečiamas atlikti kokį nors kūrinį. Ir čia, „Lėlėje“, daineles padainuot malonu... Tik jau sunku stovėti muzikinėje scenoje: yra taktų, visuomet reikia laiku įstoti, viskas tiksliau. O teatre gali tekstą kiek anksčiau ar vėliau pasakyti, didelio skirtumo nėra...

 

Turbūt dėl tokios nuomonės teatre ir esate pagarsėjęs kaip nepailstantis improvizatorius...

Nesuvokiu teatro be improvizacijos! Turėjau garbės būti vienoje scenoje su Vytautu Šapranausku. Jis sugebėdavo ne tik ketvirtą sieną nugriauti. Jam būtinai reikėjo kontakto su publika ir tai jam visada pavykdavo – nesvarbu, kokiais būdais. Prisimenu, Škotijoje vaidinome Koršunovo „Labas, Sonia, Nauji Metai“, o scenoj – daugiau žmonių nei žiūrovų salėj. Nebuvo jokių titrų, jokio vertimo, ir Šapranausko nieks nesuprato. Tad jis pradėjo skaldyti bajerius mums, aktoriams. Jam buvo reikalingas adresatas, kažkas, kas rea­guotų. Aišku, tai galima dvejopai suprasti... Kad tai neprofesio­nalu, kad būtina nutiesti personažo liniją...

 

Tad ir jums reikalingas kontaktas?

Be jokios abejonės! Man – tai fizika: veiksmas lygus atoveiksmiui. Ir to atoveiksmio reikia. Gal dėl to, kad tiek metų bendravau su muzika. Juk grodamas visgi groji klausytojui ir klausaisi, ar jis girdi. Labai nejaukiai jaučiausi, kai Olga Lapina „Lėlėj“ pastatė „Garararą“. Ten esi atitvertas nuo publikos ir nieko nematai, nesupranti, ar tavo tekstas veikia žiūrovą – kokiu tempu, kaip ir ką tau kalbėti. Kai žiūrovų negirdi, aktoriai pradeda labai rėkti, tad ir išėjo užrėktas spektaklis... Visi tą sieną nori pramušti balsu. Nors vizualiai, kaip suprantu, visai neblogas pastatymas.
Tuo metu ginčijomės, kokiai auditorijai šis spektak­lis skirtas. Bet, man regis, gerą produktą gali žiūrėti tiek vaikas, tiek ir suaugęs. Vaikai gali teksto, prasmės nesuprasti, bet vis tiek likti užburti. Teatras juk turi tą sugebėjimą imti ir įtraukti... Tarkim, jei pamatytume autentiškas pagonių apeigas, kur viskas neaišku, poveikis vis tiek būtų.
Žmogus, tiksliai žinantis, ką daro, savo veiksmu gali užburti. O kai ne itin tiksliai žinai, ką veiki scenoje, spektaklis suyra, pabyra, nesusibėga į bendrą visumą... Žiūrovas tai jaučia ir jam pačiam pasidaro nejauku. Pirmiausia scenoje turi būti užtikrintas. O improvizacija yra spektaklio gyvastis ir geriausias būdas pasitikrinti, kas vienoje ar kitoje scenoje labiausiai tinka. Jauti, ar žiūrovai klausosi. Jei ne – tempą greitini arba pradedi kalbėti tyliau. Būna, ne garsas, o tyla padeda tave išgirsti...

 

Dirbate skirtinguose teatruose su įvairiais, labai skirtingais režisieriais... Ir dabar jus galima pamatyti Operos ir baleto, Jaunimo, „Lėlės“, Nacionaliniame dramos teat­ruose... Kokie režisieriai jums patys artimiausi?

Režisierius visą laiką aktoriams atrodo blogas – jis juk verčia repetuot visą laiką... Iš to ginčo galų gale kažkas ir gimsta. Aišku, įdomiausi tie režisieriai, kurie galiausiai pasiekia gerą rezultatą. Mistiškiausias, žinoma, buvo Eimuntas Nekrošius. Teko dirbti su juo tik viename spektaklyje – „Meilė ir mirtis Veronoje“, bet jo pasiruošimas, tai, kaip jis ateidavo į darbą... Ir kaip drąsiai pasakydavo, kad tas, tas ir tas netinka, kad jam reikia dar pagalvoti. Ir, aišku, tos pastabos, kurių niekaip nepavykdavo suprasti: „Spektaklis pasirodė toks per gražus. Gal šiandien paieškokim daugiau destrukcijos... Tokios sąmoningos.“ Ir ką tu tada?
Labai smagu buvo dirbti su Yana Ross – ji gimusi visai kitoj kultūroj. Mūsų režisieriai pripratę, kad aktoriai tiesiog turi vykdyti visas jų užgaidas. Jie garsiai, drąsiai gali pasakyti ką tik panorėję! Gali tave pažeminti... Ir tai vadinsis kūrybiniu procesu. O Yana nustebino! Buvo labai malonu dirbti. Ir kiek daug sužinojau! Buvo pakviesti istorikai, medžiagą analizavę iš šalies. Be to, kai tavimi scenoje pasitiki, automatiškai ir pats pradedi pasitikėti.
Kažkuriuo metu mano požiūris į darbą pasikeitė. Anksčiau stengdavausi labai tiksliai išpildyti režisieriaus sumanymus, o tai sukeldavo vidinę įtampą. Vėliau, susilaukus vaikų su dabartine žmona, supratau, kad ne ten dėlioju akcentus. Į darbą reikia ateiti uždirbti pinigų ir tiesiog malonumą pajausti. O svarbiausia gyvenime yra šeima. Tik pamanyk: ne taip frazę pasakysi, ne ten pasisuksi? Bet jeigu tai darysi energingai, pasitikėdamas savimi – neturės didelės reikšmės.

 

„Vienos miško pasakos“. Lauros Vansevičienės nuotraukos
„Vienos miško pasakos“. Lauros Vansevičienės nuotraukos

 

Iš kur to pasitikėjimo atsiranda?

50 metų nugyvenau ir jau tiek savo bendraamžių palaidojęs esu... Paskui ima atrodyti, kad geriau mažiau pasiekti, bet nebijoti gyventi. Na, suklydai šiandien, suklysi rytoj, poryt... Bet ateis diena, kai kažkas iš viršaus pavedžios tave po sceną ir viskas pavyks.
Žinoma, labai padeda darna, pasitikėjimas šeimoje, tada ir į darbą eini kitaip. Pasitikėjimo scenoje daug suteikė ir „Bunkeris“ (Rūtos Vanagaitės projektas apie sovietmetį, – red. past.), kuriame vaidinu jau 13 metų... Čia turi įtraukti žiūrovą, paversti jį veikėju, nuolat improvizuoji ir nežinai, kokios tikėtis reakcijos... Skaitant spaudą įdomiai skamba, jog Koršunovo „Dugne“ – interaktyvus spektaklis vien todėl, kad žiūrovams siūloma išgerti. „Bunkeryje“ interaktyvumas betarpiškesnis...

 

Kokie žiūrovai dažniausiai ateina į „Bunkerį“?

Nuo pat pradžių, sakyčiau, daugiausiai čia eina 30–35 metų žmonės... Kai pradėjom šią veiklą, 30-mečiai dar puikiai atsiminė sovietmetį ir mokėjo rusiškai. Jie ateidavo atšviežinti atminties. Dabar rusiškai jau nebekalbam – nebeliko suprantančių. Dabartiniai 30-mečiai jau gimė nepriklausomybėje...
Būna ir taip, kad vaikai tėvams padovanoja šią patirtį. Gaila tokių žiūrovų – iš karto siunčiam juos į eilės galą: jie jau prisivaikščiojo, prisibėgiojo, prisiklausė... Aišku, būna ir nepatenkintų, sakančių, kad taip nebuvo. Keistai žmonės kartais istoriją supranta...
Dar moksleiviai su istorijos mokytojais atvažiuoja. Ir užsieniečių būna, be abejo. Taip jau 13 metų. Kai pradėjom, netikėjau, kad tarp sveiko proto žmonių atsiras norinčių. Vis dėlto šis projektas atkreipia dėmesį į svarbius filosofinius klausimus. Kiek baimės žmogus savy nešioja, kiek jos dar likę? Juk tebebijome viršininkui pasakyti, kad jis neteisus, bijome parodyti iniciatyvą...

 

Kai kurie žmonės teatre jus vadina „amžinu laimėtoju“. Kaip jums pačiam atrodo – kodėl?

Keistai skamba, juk jokių valstybinių apdovanojimų nesu gavęs, tik vieną auksinio scenos kryžiaus nominaciją... O gyvenime, man regis, kiekvienas atsiduria ten, kur ir turi atsidurti. Trūko labai nedaug ir būčiau atsidūręs sąšlavyne. Turėjau baisių problemų su alkoholiu. Po antrų skyrybų gyvenau teatro grimerinėje. Gavęs algą eidavau per kavines skolų atiduoti ir toliau gerti. Esu atmetęs daugybę gerų pasiūlymų, nes nebemačiau prasmės. Susimąsčiau tik tada, kai buvau sumuštas, sulaužyta nosimi ir žandikauliais... Jeigu nustoji kabintis į gyvenimą, galiausiai jis tave ir įtraukia... Tačiau turiu šešis vaikus, jie – mano didysis laimėjimas. Ir jie neišvykę iš Lietuvos, galiu juos matyti, bendrauti.
O šiaip keliauju po užsienį ir matau, kaip tie tikri „laimėtojai“ atrodo. Jie vis tiek šypsosi daugiau nei mes. Mūsų veidai dar užspausti rūpesčių... Regis, sovietmetis mums kalė į galvą, kad turime būti laimėtojų (šiaip šio žodžio negaliu pakęsti!) tauta. Tarkime, jeigu dalyvauji konkurse, būtinai turi nugalėti, nes pralaimėjusių niekas nemėgsta. Klaidos? Iš jų atsiranda dideli dalykai! Dar ir dabar mes pernelyg jautriai reaguojame į nesėkmes.
Teatras apskritai per daug sureikšminamas. Mane vis stebina, jog tarp Nacionalinės premijos laureatų būtinai būna bent vienas teatralas. O kur restauratoriai, bibliotekų darbuotojai ar menotyrininkai?

 

Regis, tiek profesinis, tiek ir asmeninis jūsų gyvenimas labai turiningas. Turbūt visą laiką būnate tarp žmonių?

Na taip. Vis leki leki, dirbi dirbi... Dar gerai, kad gyvenu Vievy. Kol važiuoju, jokios muzikos nesiklausau, nieko... Ir labai mėgstu žolę pjauti – išsivalai per tą laiką.

 

O kokius žmones, žiūrovus, kad jau taip retai pavyksta jų išvengti, labiausiai vertinate?

Buvo Kelpšoj toks pučiamųjų skyriaus vedėjas. Vis šaukdavo, rėkdavo, ir visi jo labai bijojome. Po kurio laiko vėl pasiėmiau saksofoną ir prisiminiau visas jo pastabas. Jos visos teisingos – tik pasakydavo jas rėkdamas, nes buvo emocionalus žmogus. Negalėjo pakęsti, kad žmogus klysta, jam reikėjo, kad viskas būtų tobula... Kartą sutikau jį kavinėje, išgėrėm alaus ir paklausiau: „Dėstytojau, bet kodėl jūs visą laiką taip rėkėt?“ O jis man: „Irmantai, nebijok tų, kurie rėkia, jie yra atviri. Bijok tų, kurie tau šypsosi, – velnias žino, ką jie mąsto ir ką užanty laiko...“
Bet smagu, kad „Lėlės“ teatre vaidinam vaikams. Jeigu jiems patinka, tai ir matai šypsenas, jeigu ne – iškart užsiima savo reikalais. Beje, labai panašiai spektaklius žiūri ir kaliniai. Pamenu, viename kalėjime vaidinom C. Graužinio režisuotą G. Büchnerio „Voiceką“. Marijos nužudymo scena: Voicekas beda peilį, pasigirsta Beethoveno muzika, Marija lėtai miršta... Mes, ta visuomenė, kuriai į viską nusispjaut, sustingę stovim, stebim, o iš salės pasigirsta toks susigraudinęs balsas: „Dešimt metų tau, bachūras!“ Jis mat apskaičiavo, kad sunkinančiomis aplinkybėmis... Tiek Marija, tiek visi kiti pradėjo nevalingai krutėti... Aišku, daug komiškų istorijų būta!

 

Draugai