Julijus Lozoraitis. Proceso dalyvio samprotavimai (IV)

Mantra Nr. 6: Apie teatro vietos genijų (genius loci*). Žinau tai ne iš nuogirdų. Pastaruosius penketą metų dirbau teatre, kuris turi itin ryškų, apčiuopiamą vietos genijų. Ypatingame senos Pohuliankos gatvės rūme, kuris tarsi branduolinis reaktorius saugo galingą energetinį užtaisą ir gimdo vieną teatrinį reiškinį po kito. Čia dabar laimi tik tas, kas su vietos genijumi sugeba sutarti. Kas jo nepaiso arba negerbia, tas būna išstumtas. Užtat 2018–2019 m. teatro sezoną į Pohulianką sugužėjo geriausi spektakliai. Buvo rodyti ryškiausi Lietuvos nacionalinio, Jaunimo teatro, OKT, „Meno forto“ vaidinimai. Sezoną efektingai vainikavo fantastiška klaipėdiečių opera „Don Žuanas“, stebuk­lingu Mozarto muzikos skambesiu suvirpinusi unikalią salės akustiką. Per skaudžiausias sezono netektis ir negandas mūsų teatrai urmu puolė ieškoti prieglobsčio pas galingą Pohuliankos vietos genijų ir jį čia rado. Beveik niekieno nepastebėtas ir niekur oficialiai neužfiksuotas čia įvyko spontaniškas, unikalus Lietuvos teatrų šedev­rų festivalis. Įkvėpimas scenoje griebė aktoriams už gerklės, žiūrovų minios gužėjo iki pat trečio balkonų lygio ir karšto publikos alsavimo tvankuma veržėsi pro liukus į lauką (kaip tai atsitikdavo ir prieš šimtą metų, kai trečias balkonas prisikimšdavo kareivių ir studentų)... Šis iškalbingas, nepamirštamas vaizdas tarsi bylojo, kad kiekvienam mūsų teatrui lemta būti gyvam ir reikalingam publikai tiek, kiek jis sugebės susišnekėti su savuoju vietos genijumi, pelnyti šio prielankumą ir palaiminimą. (Iš būsimo metodinių patarimų teatrinių pastatų architektams rinkinio.)

 

Eimuntas Nekrošius. Arnoldo Baryso nuotrauka iš LM archyvo
Eimuntas Nekrošius. Arnoldo Baryso nuotrauka iš LM archyvo

 

Labai sunku kalbėti apie būsimo sezono tendencijas, kai tų tendencijų dar nėra. Tiesa, jau suvaidinti pirmi sezono smūginiai spektakliai, jau daugmaž aiškūs kiti sezono planai, bet apie tendencijas kalbėti gali išdrįsti dar tik aršūs formalistai. Taip, jau dabar aišku, kad sezono sukakčių puokštės puošmena yra Kauno nacionalinio dramos teatro 100-asis sezonas. Svarbiausias spektaklis – Gintaro Varno režisuotas „Somb­ras“ – jau vaidinamas. O dominuojančią viso teatrinio sezono temą lyg ir diktuoja dvi būsimos premjeros: netrukus rampos šviesas išvysiantis spektaklis, inspiruotas Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, ir gruodžio pabaigoje, kaip žadama, Klaipėdos dramos teatre įvyksiantis Oskaro Koršunovo režisuotos Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ pastatymas. Palikime aštrių pojūčių mėgėjams aistras dėl to, kaip mūsų teatro njuz­meikeriams ir influenceriams seksis iš Holokausto temos pasigaminti auksinių scenos kryžių kasyklą, ir aptarkime kitką, t. y. meilę.

Taip, meilę. Ir štai kokią. Prisimenu tą lemtingą publikos ir mūsų režisūros lyderių susitikimą Vilniaus mažajame teatre, kurį jubiliejinių teatro renginių maratono trasoje lygiai prieš metus surengė teatrologė Daiva Šabasevičienė. Be viso kito, per šį susitikimą, paskutinį viešą vakarą, Eimuntas Nekrošius išsakė ir keletą skaudžių žodžių, skirtų aktorių profesijos žmonėms. Kai kurias jo užuominas galiu iššifruoti. Manau, taip kalbėdamas, jis turėjo galvoje konkrečius įvykius Jaunimo teatre maždaug 1978-aisiais, kai spektaklius statė jauni režisieriai Nataša Ogaj ir Gytis Padegimas. Iš nūn jau nugriautų Profsąjungų rūmų, kur vyko repeticijos, tuomet gana plačiai skambėjo gandai, kaip aktoriai smagiai tyčiojasi iš režisierių. G. Padegimas net apalpsta scenoje ir jam tenka kviesti greitąją pagalbą...

Nė kiek nieko neteisindamas vis dėlto iš dalies aktorius suprantu. Matyt, įsisiūbavęs nuo pirmų sėkmių Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas, susigiedojęs su senais scenos vilkais, užtaisydavo negailestingą diedovščiną kiekvienam režisieriui, kuris dar neturėjo geležinio stuburo, aštrių dantų ir, svarbiausia, mėgino dirbti formaliai, kaip išmokęs, o tai natūralu pradedančiajam. Bet yra aktorinių talentų, kurie linkę stačiai sužvėrėti užuodę bent krislelį formalumo iš režisierių. Turbūt panašiai tuomet ir atsitiko. Ir štai dabar, prabėgus keturiems dešimtmečiams, ant savo kapo slenksčio, po visų patirtų šlovės akimirkų, po visų gigantiškų, nuveiktų su tais pačiais aktoriais darbų mūsų režisūros šulai prisimena tas senas nuo­skaudas... Kodėl? Vadinasi, jos visuomet ruseno? Kas tai yra?

Čia vėlgi leisiu sau padaryti prielaidą – jai aš, kaip daug matęs ir patyręs profesionalas, manau, turiu teisę. Ir vėl kalbėsiu apie meilę. Apie ypatingą meilės rūšį, t. y. apie režisierių meilę aktoriams. Jau minėjau ankstesniuose samprotavimuose cituodamas Tadashi Suzuki, kad scenoje aktorių patiriamos emocijos yra ypatingos rūšies. Lygiai taip pat žiūrovų, įsijautusių į aktorių vaidybą, emocijos irgi yra ypatingos, nekasdieniškos. Taigi prieinu prie išvados, kad neformaliame, tikrame režisūriniame teatre susiklosto tokie statytojo ir aktoriaus santykiai, kokius pavadinčiau specifine režisieriaus meile aktoriui.

Taip, tai tikra meilė, bet ne tokia, kokią žmonės patiria kasdienybėje. Ji nepanaši į vyro ir moters meilę, į motinos ir vaiko, į brolio ir sesers, į draugo ar meilužio. Bet ta sukaupta dėmesinga emocija, sklindanti iš režisieriaus į aktorių, priverčianti aktoriaus talentą išskleisti sparnus ir suplasnoti, o režisierių – taip įsijausti į aktoriaus esybę, kad ima justi kiekvieną jo kūrybinės gyvasties krustelėjimą, palaipsnį dvasios išsiskleidimą, emocijos evoliuciją link charakterio – tai irgi vadinasi meilė ir niekaip kitaip. Dviejų talentų, režisieriaus ir aktoriaus, aistringo kūrybinio meilės romano istorija. Tačiau tik sėkmės atveju.

Ir visuomet to romano pabaiga būna nelaiminga. Nes aktorių kūrybinė prigimtis yra egoistiška ir egocentriška. Ir tai nei blogai, nei gerai, tiesiog taip yra. Jie paima iš tų, kurie juos myli, viską, kad sklęstų ir plasnotų toliau link meno viršūnių. Tokios žaidimo taisyklės. Ir režisieriai, netgi patyrę drauge su aktoriais daugybę triumfų, visuomet lieka žmogiškąja prasme it musę kandę. Štai ši nuoskauda ir nuskambėjo tąsyk mūsų trijų režisūros šulų – E. Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ir G. Varno – pokalbyje su publika. Pasibaigusios šlovingojo mūsų režisūrinio teatro epochos pokalbyje.

Tad kokios išvados ir kokios ryškėja tendencijos? Mūsų teatro istorija, jeigu apžvelgsime pastaruosius 30 metų, rodo, kad profesionalus teatro menas nuolat banguoja nuo režisūrinio link aktorinio. Nepriklausomybės išvakarėse ideologizuotuose teatruose karaliavo etatinė režisūra – kiekvienas teatras turėjo po keletą režisierių. Sulig politiniu išlaisvėjimu įvyko perversmas, ir režisūra buvo atskirta nuo teatrų, įsigalėjo aktorių valdžia. Aktoriai ėmė patys statyti spektaklius, režisieriaus profesija nuvertėjo. Po tam tikro laiko grįžta prie režisūrinio teatro, nes, trumpai tariant, tokia esminė mūsų sceninio meno prigimtis. Tam sugrįžimui svariai pasitarnavo lietuvių teatro gigantai – E. Nekrošius, R. Tuminas, J. Vaitkus, O. Koršunovas, G. Varnas – įspūdingais darbais apgynę režisūrinio teatro pozicijas.

Ir dabar, po praėjusiame sezone mūsų teatrą ištikusios katastrofos – E. Nekrošiaus mirties, – po to, kai J. Vaitkus buvo mechaniškai išstumtas į užribį, kai R. Tuminas jau nebegrįš, kai O. Koršunovas skrajoja savo orbitomis, G. Varnas užsisklendė savo vizijose, aktorinio teatro sugrįžimas neišvengiamas. Kaip ta į kauniečių spektaklį „Sombras“ iš vilniečių „Nusiaubtos šalies“ perkelta Michelio Foucault švytuoklė – nukeliavusi per visą sceną į pakraštį, ji neišvengiamai grįžta atgal, į priešingą pusę.

Anaiptol nenoriu pareikšti, kad aktoriai vėl paims valdžią į savo rankas. Manau, to nebus. Bet neišvengiamai teatre į pirmą planą išeis Aktorius arba Aktorė – Jo arba Jos balsas, iškalba, akių spindesys, figūra, laikysena, kūno kalba, mokėjimas transliuoti mintį, skleisti ir dozuoti emocijas, kurti tipažus ir charakterius, dėstyti istorijas, kurios priverstų publiką jausti ir palaimą, ir neviltį...

Štai spektaklyje „Sombras“ į avansceną išeina Dainius Svobonas, ir mes regime Aktorių, nukeliaujantį ilgą ir kupiną sunkumų kelią nuo fantastiško saksofonisto-Oratoriaus Eugène’o Ionesco „Kėdėse“ iki Kiurmano Maxo Frisho „Biografijoje“ ir Autoriaus „Sombre“. Matome nuoseklų tarsi klasikinis vokiečių filosofas Vytautą Anužį, ant pečių ištempiantį visą emocinį, loginį ir prasminį Luigi’o Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“ krūvį.

Rusų dramos teatro spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pagal Vladimirą Majakovs­kį scenoje karaliauja Valentinas Krulikovskis, stebėtinai išmaniai ir subtiliai įveikdamas labai sudėtingą užduotį – perteikti genijaus poeto paskutinio viešo pasisakymo tragizmą, niekaip nesuvulgarinant jo paties deklaruojamos poezijos efemeriškų materijų. V. Krulikovskio herojus tampa publikai suprantamu ir aktualiu sielų lyderiu, savotišku Rusijos revoliucijos laikų Jimu Morrisonu. Viačeslavas Lukjanovas ir Telmanas Ragimovas per transinę melodeklamaciją sugeba įveikti poemos „Vladimiras Majakovskis. Tragedija“ nesceniškumą. O 75-erių sulaukęs režisierius J. Vaitkus tebedemonstruoja sugebėjimą deklaruoti savosios kūrybinės egzistencijos manifestą. Ir kol kas nėra jam lygių valdant aktorių mases, besidriekiančias scenoje ir už jos erdves, bei visus kitus spektaklio parametrus. Spektaklyje „Tryliktas apaštalas“ regime trijų stichijų – V. Majakovskio poezijos, Jono Arčikausko scenografinio šėlsmo ir Jono Vaitkaus totalinio teatro režisūros – įspūdingas grumtynes.

Tas pačias scenines stichijas, manifestus, tiktai su minuso ženklu, t. y. nesuvaldytus, taip pat išvystame ir išgirstame Jeano Genet spektaklyje „Balkonas“ (rež. Ericas Lacascade’as, Jaunimo teatras). Nors „Balkono“ aktoriai – Gediminas Storpirštis, Matas Dirginčius, Motiejus Ivanauskas, Benita Vasauskaitė, Danutė Kuodytė, Ina Kartašova, Kristina Andrejauskaitė, Dovilė Šilkaitytė ir kt. – rodo, kad jų personažai dar laukia autoriaus ir galėtų gyventi visavertį sceninį gyvenimą ir skleisti sparnus.

Tuo lyg ir galima būtų užbaigti kalbą apie tokias neryškias ir žadinančias nerimą sezono pradžios tendencijas. Bet dar papasakosiu pamokančią istoriją. Gyveno Maskvoje viena simpatiška žydų tautybės moteris Marina Zajonc. Ji buvo gana įtakinga teatro kritikė. Dirbo garsiajame Tagankos teatre, bendradarbiavo su J. Liubimovu ir A. Efrosu. Buvo didelė E. Nekrošiaus kūrybos gerbėja, važinėjo į Lietuvą, matė visus jo spektaklius. Paskui rašė puikias recenzijas. Niekas kitas taip subtiliai, išsamiai, profesionaliai ir kartu aist­ringai nemokėjo suvokti ir perteikti E. Nekrošiaus kūrybos, kaip tai darė ji. Marina nuveikė labai daug, kad E. Nekrošius būtų suprastas, įvertintas ir priimtas Maskvoje, Rusijoje. Ir štai lygiai prieš 10 metų netikėtai atėjo žinia, kad M. Zajonc žuvo. Ji buvo Paryžiuje, apsilankė tuomet labai madingame arklių teatre-cirke „Zingaro“. Nuo arklių kanopų trenksmo, arklių prakaito ir šieno dulkių ją ištiko alerginis stuporas, ir po kelių dienų ji mirė. Tai buvo didžiulis šokas visiems Marinos draugams, manau, taip pat ir E. Nekrošiui.

Ir štai dabar, artėjant mūsų šlovingiausio režisieriaus mirties metinėms, pajutau stiprų norą vėl pamatyti E. Nekrošiaus režisuotą Franzo Kafkos spektaklį „Bado meistras“, kurį vertinu kaip režisieriaus atsisveikinimą. Vėl buvau sužavėtas Viktorijos Kuodytės virtuoziškos vaidybos, kurią galima stebėti daug sykių, dar ir dar, kaip klausytis smuikininko, atliekančio ypač įmantrų klasikinį kūrinį. Ir štai atėjo ta scena, kurios taip laukiau – cirko scena. Trys asistentai užkelia ant šėpos kopėčias: panašu į žirafą! Paskui pririša prie „žirafos“ virvę, o į virvės kilpą įmauna grublėtą sunkią plytą ir pradeda ją pašėlusiu greičiu sukti aplink tarsi kovinę katapultą. Ir linksmas, šaunus, smagus cirkas staiga tampa grėsmingas ir mirtinai pavojingas. Skaudžiai cinkteli į paširdžius: ši scena – tai E. Nekrošiaus dedikacija Marinai, tragiškai žuvusiai Paryžiaus cirke...

Štai iš ko susideda E. Nekrošiaus kūryba. Jau daug metų kalbama apie jo spektaklių metaforiškumą, improvizaciją, jo darbo su aktoriais metodą... Man regis, dera išsamiai kalbėti ir apie E. Nekrošiaus poetiką, nes jo kūrybos dėsniai labai artimi poezijai. Kiekvienas jo įvaizdis nėra išgalvotas ar išmąstytas, o paimtas iš realy­bės, iš realaus įspūdžio su visais kvapais, pojūčiais, faktūromis, emociniais priedais ir šleifais. Jo sceninis metodas – tai ir aukščiausios prabos sceninė poezija, įgyvendinta per tą ypatingą sceninę režisūrinę meilę, kurią patyrė visi, kam likimas skyrė laimę dirbti su juo.

Dabar stebėdamas „Bado meistrą“ matau ankštoje jaukioje scenoje, pačiame jos gale, foną – dvigubą paveiksliuką, vaizduojantį žaislinio namelio interjerą. Tokie paveiksliukai yra pardavinėjami Prahoje, visai šalia F. Kafkos muziejaus, drauge su specialiais akiniais, su kuriais tie paveiksliukai įgauna trimatį vaizdą. Tokia aliuzija į F. Kafką per vintažinio jo laikų žaisliuko įvaizdį.

Ir dar daugybė, šimtai, tūkstančiai tokių gyvų emocingų detalių, paimtų iš tikro gyvenimo, yra visoje E. Nekrošiaus kūryboje, reikia tik turėti kantrybės, noro ir talento įsigilinti ir suprasti. Tuomet jo kūryba atsiveria visa. Vietos genijus tebetūno kompaktiškame „Meno forto“ teatriukyje, jis čia neatsiejamas nuo E. Nekrošiaus atminimo, dvasios, jo kūrybos.

Kiekvienas tikras teatras turi, privalo turėti savo vietos genijų, tereikia jį suvokti, branginti, su juo draugauti, tikėti. Apie tai galvosiu ir kai šis tekstas išeis į eterį, ir kai bus E. Nekrošiaus pirmosios mirties metinės: mūsų šalis labai laiminga, turėjusi ir tebeturinti tokį vietos genijų – genialų dvasingo teatro režisierių E. Nekrošių.

* Klasikinėje Romos religijoje genius loci (lot.) – vietą sauganti dvasia.

Draugai