Jūratė Visockaitė. 1961-ieji ir 1970-ieji 2021-aisiais

Rašytojo Lenkijos žydo Stanisławo Lemo (1921–2006) mokslinės fantastikos šedevrą „Soliaris“ (1961) mūsų LNDT Naujajai scenai pritaikė išmanusis lenkų literatūros, operos, filmų adaptatorius Tomaszas Śpiewakas, „užrašantis tekstus per repeticiją“. Prieš premjerą „Soliaris 4“ (nežinau, kodėl 4) perverčiau romaną – ne mokslinius, o dialogų puslapius – ir šįkart prilipau prie Kriso Kelvino „svečio“, subtilios mylimosios Harės, apie kurią jis sako kolegoms: „Tai yra tam tikra prasme superkopija. Reprodukcija tikslesnė už originalą. (...) Kelias veda toliau.“ Atgimusi Harė iš visų pačiuožusių vyrų astronautų išsiskiria kaip žmoniškiausia, pasi­aukojanti, dar nepapuvusi, toliausiai nuėjusi, ir jau vien dėl to romanas tebėra mįslingas, įtraukiantis.   

T. Śpiewako ir jo bendraminčio režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklio kūrimo antazijos – teoriškai, sprendžiant iš interviu – buvo apribotos pandemijos, žmogaus izoliacijos problemomis. Uždarytas namuose (ne, tikrai ne gete ir ne lageryje!) žmogelis patiria baisias tapatybės aiškinimosi kančias. Ir, pasirodo, lemiškas okeanas ir Soliario stotis tam labai tinka, o dar labiau tiks, jei pagrindinių herojų lytis bus sukeista, dar labiau, jei visus herojus kankinančių prisiminimų zona ir su jų avatarais (šio žodžio S. Lemas nevartojo) suformuotų porų veikla bus praplėsta... seksualinėmis dramomis.

Psichologė Krista (akt. Nelė Savičenko) buvo vyresnė už nusižudžiusį meilužį Harį (akt. Martynas Nedzinskas).

Profesorius Sartorijus (akt. Dainius Gavenonis) kvie­tė studentą Padarą F (akt. Kęstutis Cicėnas) į namus, kur jį prievartavo.

Kibernetikas Snautas (akt. Gytis Ivanauskas) vaikystėje žaisdavo su savo Sesute (akt. Rasa Samuolytė) neleistiną intymų žaidimą.  

Nusižudžiusio ekspedicijos vadovo Gibariano (akt. Arūnas Sakalauskas) ir juodaodės Venus (akt. Oneida Kunsunga) nuodėmė įvaizdinta subtiliau: projekcija su šia gražuole somnambule atvesta iš knygos, iš šaldymo kameros su Gibariano lavonu ir šalia prisiplojusios miegančios moters, „pasibaisėtinos Afroditės“.

Manau, posakis „jis karste apsivers“ čionai labai tinka. (Beje, S. Lemas kritikavo ir Andrejaus Tarkovskio filmą: „Tarkovskis norėjo parodyti, kad kosmosas bjaurus, o žemėje nuostabu. Aš rašiau ir galvojau atvirkščiai.“) Spektaklyje homoseksualių vyrų sueitis – skirtingai nei kitų porų – demonstruojama su pasigrožėjimu (dabartinės Lenkijos scenose, kaip suprantu, toks fintas neprasprūstų), tarsi tai būtų kosminė ir režisūrinė aukštuma. Romane (o ir filme) gėdingi ar trauminiai pasąmonės užkaboriai yra atsekami tik užuominomis ir nesiejami vien su seksu.

 

Jūratė Visockaitė. 1961-ieji ir 1970-ieji 2021-aisiais

 

Regis, mūsų mene (ypač teatre) išnaudojama šviežia aktualybė greitai taps meno nuosmukiu. Savotišku menininko kolaboravimu. Štai kaip sėkmingai mūsų scenose iškrenta panašių pjesių kauliukai – vien pandeminės šešiukės: „Puikus naujas pasaulis“, „Soliaris“, „Miegantys“... Jų įforminimas taip pat šviežias, sintetinis ir hibridinis, tolimas nuo teatro esmės ir geluonies. Iš technologinio pulto atidžiai diriguojamas „Soliaris“ – šiltadaržis ir videoarchitektūra – tarsi pateisinami. Kaip ir „Pasaulio“ nuostabus sceninis kosmosas su reklamos stereotipų srautais. Tačiau čionai gyvam aktoriui, o ir nususintam naratyvui po technologijų neišvengiamai lieka tik antraeilis vaid­muo. „Soliario“ (rugsėjo 10 d.) koridoriuose ir užkulisiuose laukiantys savojo išėjimo atlikėjai, spektakliui ritantis ir blykčiojant į pabaigą, tarsi pailsta, sutrinka, lieka vieniši šio okeano drebučiuose. Kinas, rodomas ant dekoracinių konstrukcijų, yra blogas kinas – net jeigu atskirame kadre blizga A. Sakalausko akis su ašara ir leduku.

Geroji šio liūdno teksto naujiena – Naujoji LNDT salė ir pamažu atsidarantis svarbiausias Lietuvos teat­ras. Valio! Iš brolių Nasvyčių ir Stanislovo Kuzmos, ačiū Dievui, identiškai atkurtos fojė dabar yra kelias į nulinę apačią, į rūbinę, arčiau mistinės pogrindinės upelės, ir kelias į kairę, į Naująją, kurioje atsivers (arba ne) nauji maži pasauliai. Kelerių metų statybas, restauraciją, renovaciją ir kitas sudėtingas procedūras šioje Vilniaus centro citadelėje norisi vadinti statybos meno kūriniu. Apie jo autorius gražiai rašoma naujame žurnale „Teat­ro mūzos“. O naujas meno vadovas Oskaras Koršunovas, užkurdamas ir save, ir kitus, jau iš anksto teigia, kad LNDT bus Baltijos regiono lyderis. Kad G. Jarzyna yra jo dvynys brolis, o teatras turi būti tirštesnis už gyvenimą. Argi? 

 

Jūratė Visockaitė. 1961-ieji ir 1970-ieji 2021-aisiais
„Soliaris 4“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

/ / /

Dokumentinių filmų režisierės Giedrės Žickytės filmų herojai – režisierius mėgėjas Artūras Barysas („Baras“), fotografas Vitas Luckus ir jo žmona Tat­jana („Meistras ir Tatjana“), jūreivis Simas Kudirka („Šuolis“) – tarybinės Lietuvos keistuoliai. LTSR dokumentininkai, kaip rašė kritika, irgi kūrė filmus apie tuos keistuolius, bet jie buvo tylesni, žinoma, niekaip politiškai neišsišokantys, nežvaigždiški originalai. Naujųjų laikų kūrinio veiksmo laikas ir vieta nesikeičia, keičiasi tenai pastatomas herojus, jį kaip žolė apaugantis ekraninis kontekstas.

Istorinė asmenybė, jūreivis radistas, pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvis S. Kudirka (g. 1930), apie kurį, jei panorėsite, rasite daug medžiagos lietuvių, rusų, anglų kalbomis, 1970 m. lapkritį iš gimtojo klaipėdiškio refrižeratoriaus „Sovetskaja Litva“ peršoko į JAV pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“, pasiprašė prieglobsčio, buvo grąžintas atgal, įkalintas, daugiausia lietuvių diasporos pastangomis ištrauktas iš kalėjimo ir išleistas su šeima į Ameriką. Tenai jis išgyveno kelis dešimtmečius ir dabar jau keli dešimtmečiai gyvena Lietuvoje. „Šuolio“ pabaigoje Simas, vilkintis šilkine pižama, išeina ryte iš puikaus dviaukščio kažkur Vilkaviškio rajone ir kelia trispalvę.

 

Jūratė Visockaitė. 1961-ieji ir 1970-ieji 2021-aisiais
„Šuolis"

 

O kuriant filmą jis buvo nuvežtas į JAV ir jam teko garbė iškelti žvaigždėtą vėliavą prie savo daugiabučio (kaip supratau, tenai ji suplazdėjo tik tą vieną kartą). Bet vėliavos tikrai gražiai susirimuoja – taip pat jausmingai ir dramatiškai žiūrisi Simo atvežimas į pakriošusį „Vigilant“ (sunkiai režisierės komandos išsiprašytą filmavimams). Herojus gauna progą pademonstruoti savo žygdarbį realioje aplinkoje: jis gulasi ant denio, puola ir įsikimba į turėklus, n-tąjį kartą aistringai viską atpasakoja.

Nemiros Pumprickaitės penkerių metų senumo televizijos laidoje „Savaitė“ tas pats įstabus siužetas išgyvenamas / suvaidinamas per pusvalandį. (Beje, laidos pabaigoje žurnalistė prideda sėkmingai susižvejotą S. Kudirkos pasisakymą – su ryškiu amerikonišku akcentu herojus kalba JAV lietuvių respublikonų suvažiavime – yra ko pasimokyti mūsų tribūnams.) Nemira klausia įtariai: bet kodėl sugrįžote? Simas atsako aptakiai: o todėl, kad nusenusius arklius nušauna... Šiaip jau šis senas jūrininkas apie daug ką gali tarti drąsų žodį – tik visi domisi vien ta diena prieš daugelį metų. Štai dar kažkuriame internetiniame interviu jis piktai į kamerą rikteli apie dabartinius besiskundžiančius: taupyt reikia, o ne ėsti pilnu snukiu! Taip, baltušiškos iškalbos grynuolis.

Man asmeniškai būtų įdomi kitokių faktų seka: anų amžių sandūroje Simo seneliai važiavo į Ameriką uždarbiauti, vėliau parbėgo Lietuvon, tada „iš plaukiojančio kalėjimo sistemos“ iššoko jau pats didvyris, vėl su žmona parvyko namo, bet jo vaikai liko JAV... Įdomus šio unikalaus žmogaus charakteris ir per vargus išsitraukta gyvenimo prasmės šaknis, o ne poelgio prieš 50 metų restauracija. Suprantu, nežiniukui žiūrovui S. Kudirka yra absoliuti naujiena – vis dėlto ši naujiena jau sena. Juk tai tas pats Romo Kalantos laikas, bet apie Romą filmo taip lengvai, kaip apie artistišką Simą, nesukursi. Pus­antros valandos „Šuolyje“ viskas nukreipta į praeitį – filmas paryškintai politizuotas, su daugybe kruopščiai iš archyvų atrinktos ir brangiai kainavusios medžiagos. Net su išsikaulytu ponu Henry Kissingeriu stambiu planu. Puiku, betgi šis mūsų grafas montekristas nebesėdi tvirtovėje, jis paršuoliavo namo ir turi ką pasakyti.

Manau, mūsų dokumentininkas klasikas savo kino versiją apie keistuolį S. Kudirką darytų „Šuolio“ pradžios ir pabaigos kadrų tonacijoje: takelis pro meldus ir senio niurka į vandenį bei minėtas kadras su šilkine pižama (operatorius Rimvydas Leipus).

Draugai