Dovilė Zelčiūtė. Tarp senų dekoracijų

Iš ciklo „Augau teatre“

Mama manęs laukdamasi vaidino. Toks likiminis vaid­muo – Kristina J. Grušo dramoje „Herkus Mantas“. Spektaklio pabaigoj ją pagonys nešdavo ant laužo ir sudegindavo. Iki dabar bijau ugnies. Visada bijojau. Ir su ja žaidžiau, mėgindama tą baimę įveikti.

Tėvelis man gimus negalėjo pasitikti mamos ir pasiimti iš ligoninės. Repetavo. Pasiėmė tėvelio siųstas giminė, o mama to nepamiršo niekada. Jiems neleido tuoktis, artistams. Gąsdino (ir iki dabar tas pat). Pirmasis man žinomas „gąsdintojas“ ir vedybų draudėjas buvo režisierius Juozas Miltinis. Mama Danutė Juronytė, baigusi J. Miltinio dramos studiją, jau dirbo Panevėžio dramos teatre. Gastrolių į Panevėžį atvyko Kauno dramos teatras, gitisiečiai, ką tik baigę studijas Mask­vos Lunačiarskio teatriniame institute. Atvyko ir mano tėvelis Leonardas Zelčius drauge. 1953-ieji. Stulbinamas kauniečių gastrolių pasisekimas ir populiarumas svaigino. Per vakarienę būsimas mano tėtis prisėdo prie mamos. Pravaikščiota po Panevėžį visą naktį... Mama, tuo metu vos dvidešimties, iš tiesų išlaikė visą savo šeimą – du brolius – Rimutį ir Almutį – ir nuolat darbą prarandančią mamą. Senelis paliko šeimą su trimis vaikais ir išvažiavo pas jauną moterį, būsimą antrąją žmoną.

 

D. Juronytė ir L. Zelčius prie namų Kaune, Žaliakalnyje, 1955–1958
D. Juronytė ir L. Zelčius prie namų Kaune, Žaliakalnyje, 1955–1958

 

Mama prisimindavo, kaip kauniečių trupei drauge su tėčiu atvažiavus į Panevėžį ją tiesiog užbūrė ūžtelėjęs galimos laisvės kvapas – talentingas, jautrus, ja besižavintis jaunas aktorius; didmiestis Kaunas; kita teatrinė mokykla; naujos atsiveriančios aktorinės galimybės. Gal ir režisūros perspektyva. Ir tiesiog veržė troškimas atitrūkti nuo vis dažniau namuose pasirodančios neblaivios savo mamos. Močiutė (mano mylima močiutė, Krikšto mama) palūžo, palikta viena su trimis vaikais, o namus dargi sunaikino gaisras.

Kai jiedu, būsimi mano tėvai, įsimylėjo, jiems neteko dažnai matytis, abu buvo „parišti“ savo teatrų repertuaro. Meilė laiškais... Iš tiesų tai ir susituokė, ir pažino vienas kitą (kiek tai pavyko) per laiškus. Mama, norėdama važiuoti į Kauną susitikti su tėčiu, turėdavo prašyti Miltinio leidimo. Jis klausdavo: „Kat­ras važiavot paskutinį kartą?“ – „Leo važiavo, pas mane...“ – „Na, žiūrėk man, Juronyte, išleidžiu, bet tu man žiūrėk!“

Tėvų laiškai ir dabar mano stalčiuje. Mama prieš mirtį patikėjo. Meilės ugnis ir istorija. Dar bijau liestis.

Tėvelis atvažiavo į Panevėžį pas Miltinį prašyti mamos rankos. Ir kad išleistų į Kauno dramos teatrą visam laikui. Dirbti ir gyventi. Miltinis ilgai nesutiko. Viliojo tėtį pasilikti Panevėžy. Bet galbūt supratęs, kad siūlymai bergždi, galop sutiko. Tėvelis Kaune dar turėjo atsakyti ir už savo seną mamą, mūsų babą. Žinoma, ne tik tai. Jaunas, ką tik grįžęs iš aukštosios teatrinės mokyklos daug žadantis kursas, nauji vėjai, galimybės ir vaidmenys, visa ateitis. O ir mama norėjo ištrūkti. Taip ji atsidūrė Kaune. Miltinis galop išleido, Panevėžio teatras paskolino mamai kostiumėlį vestuvėms, davė persikraustyti sunkvežimį.

Vestuves Kaune mano tėveliai šventė spektaklio metu. Vaikiškas spektaklis, orkestro duobė. Po truputį vis įpilama taurelė... Kaip niekas jų nepagavo, ir dabar nežinau. Žinoma, buvo atsisveikinta ir Panevėžy. O pati santuoka... Jiedu susitarė susitikti Kaune prie metrikacijos skyriaus („zagso“), rodos, 14 valandą. Sutarė taip: jei katras pavėluos, vadinasi, apsigalvojo. Nė vienas nepavėlavo.

 

L. Zelčius ir D. Banionis važiuoja į gastroles, 1953–1955. Nuotraukos iš D. Zelčiūtės šeimos archyvo
L. Zelčius ir D. Banionis važiuoja į gastroles, 1953–1955. Nuotraukos iš D. Zelčiūtės šeimos archyvo

 

Pirmiau gimė mano sesuo Kristina. Po ketverių metu gimiau ir aš. Nesu tikra, kad abu tėveliai manęs laukė, kad nebuvau jiems trukdis. Tačiau vaikystė ir visas gyvenimas tokias abejones panaikino. Ar bent iš dalies.

Ištekėjusios aktorės, jei jau turėjo vaiką ar vaikų, bet negalėjo palikti jų močiutėms ar auklėms, tąsėsi kartu. Kaip suprantu, tais laikais aktoriai (gal ir ne visi) buvo vienas kitam tolerantiški, o vaikai išmokyti drausmės – nelįsti, nesimaišyti po akimis ir, gink Dieve, netrukdyti. Buvau viena iš tokių. Mus nuo pat mažens mama (ir tėvelis kartais) vežiojosi į gastroles, trunkančias po dvi savaites ir ilgiau. Naktiniai puodukai, portatyvinės dujinės, sudedamosios lovelės, ištiesiamos po spektaklio čia pat, išvėdintoje žiūrovų salėje – tokia mano vaikystė ir paauglystė, kratantis „Кубань“ autobusu ir jaučiantis absoliučiai saugiai bei laimingai. Tol, kol buvau su teatro žmonėmis. Tokiomis sąlygomis daugiau ar mažiau užaugo mano sesuo Kristina, B. Raubaitės Aušrelė, H. Vancevičiaus Andriukas ir Dalytė, J. Kavaliausko Julija ir Jonukas, A. Gabrėno ir G. Tolkutės Eglė ir Žilvinas, D. Strakšytės ir S. Motiejūno Jurga, K. Genio sūnus Gintautas, A. Voščiko dukra Algė, V. Eidukaičio ir R. Varnaitės dukros Vytelė ir Aušrelė, A. Vrubliausko ir A. Jodkaitės Aud­rius, R. Tumpos Rytis, A. Pajarsko Sauliukas, A. Kurkliečio Rūta, pastatyminės dalies vedėjo A. Ribaičio ir koncertmeisterės L. Ribaitienės sūnūs Tomas ir Laurynas, V. Tomkaus ir L. Mulevičiūtės Dovilė, teat­ro vairuotojo Kazakevičiaus Kristina, teat­ro gembininkės Sofijos anūkas Sauliukas, A. Žeko ir E. Žekienės Marius ir Karolina, V. Šinkariuko ir D. Kazragytės Tomas. Sąrašą tikrai būtų galima tęsti ir tęsti iki pat šių dienų, žinoma, dabar jis jau būtų daug kuk­lesnis. Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio teatrų vaikai...

Tas nesunaikinamas teatro vaikų „kraujo“ ryšys – ta pati dvasia, ta pati laisvė, ta pati vienatvė ir toji pati beprotybė. Mes atpažįstame vienas kitą iš tam tikro uždarumo, iš lenktos, bet nepalaužtos valios ir nepasidavimo, iš neapykantos bet kokiam melui („Falšas!“ – šaukdavo iš salės režisierius, o skambėdavo taip, kaip tėvynės išdavimas), iš tamsių ir nepagydomų vienatvės valandų bei nepritapimo kasdienėje realybėje, iš baisių nuoskaudų ir pernelyg aistringos dvasios: gyventi, mylėti be proto, o gerti iki susinaikinimo. Ir niekada nebūti tokiems kaip tėvai. Ir visą gyvenimą įrodinėti, kad mes – ne blogesni, kad esam darbštūs, kad irgi verti „žiūrovų“, t. y. žmonių dėmesio, o svarbiausia – tėvų – dėmesio ir meilės. Ar vaikai pajėgūs konkuruoti su tūkstančiais žiūrovų?

 

Draugai