Vilniaus senasis teatras, sulaukęs įteisinto naujo meno vadovo – šokėjo, kritiko ir vadybininko Audronio Imbraso – ir pasikvietęs senąjį – režisierių Joną Vaitkų, – įvaizdina naftalinu dvelkiančią pjesę „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (birželio 15 d.). 80-metis mūsų teatro mohikanas J. Vaitkus vėl nustebina drąsia pasaulėžiūra. Spektaklis nėra meninis įvykis, tačiau tiek šiam teatrui, tiek aktualijomis manipuliuojantiems jauniesiems demonstruoja kelią, kuriuo galima kritišku laikotarpiu žengti į priekį. J. Vaitkus įrašytas kaip spektaklio meno vadovas (režisierius – Albertas Vidžiūnas) ir edukacinę funkciją jis šiandien vykdo taip pat ryžtingai, kaip ir visą gyvenimą.
Justo Stonkaus nuotrauka
Smetoniškojo Kauno teatro dailininko Šolomo Zelmanavičiaus (1898–1941) kūrinį apie atsivertėlį į judaizmą Valentiną Potockį sunku pavadinti pjese, bet juk nūnai ir daug slidesnių opusų gali aptikti cenzūros nekontroliuojamose scenose. Vis dėlto mėgėjiškai sukonstruotame „Atsivertėlyje“ XVIII a. legendos griaučiai yra supinti su istorinėmis detalėmis, be to, scenografas Artūras Šimonis naudojasi Š. Zelmanavičiaus knygų grafikos darbais, kurie reguliuoja santūrų spektaklio stilių ir, manau, yra net svarbesni už išskydusį tekstą.
Spektakliui dar nė neįpusėjus, nori nenori, imi raustis savo atmintyje... Kur apie tai jau girdėjau, skaičiau? Taigi Kristina Sabaliauskaitė, „Silva rerum“ trečias tomas, atsivertėlis kunigaikštis Martynas Mikalojus Radvila! Namie vartydama knygą kaip patyrusi kriminalistė aptinku moterį, kuri ir „Silvoje“, ir scenoje groja violončele... Na, puikus copy-paste: apie kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muziką irgi gali sakyti sabaliauskaitiškai: „...stryku it pjūklu, šnioti juo, lyg kardu kapoti, lyg rimbu, lyg norėtų nužudyti instrumentą, su tokia galia, su tokia neapykanta ir išgaudamas tokio grožio garsus“ (p. 119). Taip, scenoje tas pats Vilnius, tas pats amžius, o gatvėje skamba jidiš, rusų, lietuvių (tiksliau, lenkų).
Judėjų tikėjimą pasirinkęs krikščionis jaunuolis jo neatsižada už jokią gerovę ir renkasi mirtį. „Atsivertėlis“ turėtų pasėti tavyje tvirtų įsitikinimų sėklą. Regis, ši akcija – beviltiška, XXI a. ji tinka išties tik legendai ar pasakai. Psichologas Gediminas Navaitis tuoj paporintų apie tokių atsivertėlių fanatizmą ar bipoliškumą. Netinkamumą.
Bet jeigu kalbėtume apie šiuolaikinius didžius fanatikus menininkus (Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą, J. Vaitkų), nesakyčiau, kad jiems nėra būdingi tvirti įsitikinimai, kova už juos.
Kita vertus, pačiame spektaklyje tema atskleista blankiai (gerokai ryškiau ji spindėjo, pavyzdžiui, senuose J. Vaitkaus spektakliuose „Statytojas Solnesas“, „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“) – gal sąmoningai primityviai ir taupiai lyg rašmenys ant žydų kapinių akmens? Akivaizdžiai dviejų aktorių pastangomis susidvejinęs V. Potockis-Ger Cedekas, popsiškos Judita ir Valentino motina vaikšto ir kalba naiviuose carinio Vilniaus gatvės paveikslėliuose, kurie buvo vadinami luboku.
///
LNOBT premjeroje – balete „Parkas“ (birželio 20 d.) – mano akį sutrikdė scenografo Thierry Leproust’o sukurtas prancūziškasis barokinis parkas. Gigantiškos niūrios kolonos – labai jau tolima tų geometriškai karpytų medžių ir krūmų asociacija. Vaikščiojau ir po Versalio, ir po vokiečių nusikopijuotus Potsdamo sodus, bet iki tokių negyvų architektūrinių vizijų nepakilau (nenusileidau). Suprantu, kad scenoje kuriamas dramatiškas fonas, kuris leistų atsiskleisti meilės evoliucijai per keletą amžių, kad čia juk nenupieši žalių šakelių su čiulbančiais paukšteliais... Užtat tau į akis bedamas kitas lazdos galas, ir erdvė su Wolfgangu A. Mozartu bei šokėjais užmūrijama daugiaaukščiais. Radikalu! Man reikėjo laiko, kol pro juos prasiveržiau ir patikėjau „Parko“ intencijomis.
Prie 30-metį skaičiuojančio baleto trikdžių priskirčiau ir pauzes tarp atskirų mizanscenų – publika po kai kurių dargi ėmė ploti kaip koncerte. Žiūrovams ilgų pauzių filosofinė tyla nepatinka. Užtat istorinių moteriškų kostiumų demonstracija, kurią reguliariai stabdė grakštūs į drabužius įspraustų moterų alpuliai, prilipo neatplėšiamai. Tiems, kurie sėdėjo pirmose eilėse ir matė nepaprastus kostiumus iš arti, pasisekė labiausiai.
Garsus albanų kilmės choreografas Angelinas Preljocajas (g. 1957) kūrė spektaklį ir kaip režisierius, ir kaip judesio – smulkaus siuvinėjimo – konstruktorius. Neįtikėtina, bet iš erdvėje kūnu nupieštų linijų gimsta vis naujos reikšmės, nors baleto scenoje, atrodo, egzistuoja tam tikras jų limitas. Gal tik atlikėjų judesiai gulint ant žemės nebesukelia žavesio. Abstrakti solo pora – Nora Straukaitė ir kinas Jinhao Zhang – per tris veiksmus, sujungtus į vieną, parodė šokį, kurį galima vadinti gyva klasika. Sodininkų vaidmenis atlikusi šokėjų ketveriukė – vėlgi apsupta tų monstriškų kolonų – karpė orą žirklėmis, prievartavo gamtą, demonstravo ir XXI a. savotiškai reglamentuotus jausmus.