Jūratė Visockaitė. Kiaulės akis turėti, arba Gėda žiūrėti į kiaulės akis

Nacionalinis Kauno dramos teatras – švarutėlis, kompaktiškas, mandagus. Trys didžiuliai pasvirę fojė veidrodžiai įkvepia. Įėjęs į salę išvysi save... Jaunų merginų garbės sargyba. Klausiu, kas yra tų keistų aktorių portretų autorius – merginos nežino. „Paroda laikina“, – atsako. Tai ir gerai, anonimas nekomentuojamas.

Teatro istorijos puslapyje perskaitau rizikingą klausimą: „Teatras – tiesos ar melo erdvė?“ Šįkart, po labai ilgo laiko tarpo, vis dėlto atvykusi į NKDT (nes čionai tarsi atsitiktinai sukrentančių režisierių vardai, teatro po rekonstrukcijos formuojama tylaus buksavimo politika netraukė), matau ir girdžiu, kad Kauno teatras yra melo erdvė. Baisus kaltinimas, tačiau būtent toks buvo mano trijų valandų patyrimas spektaklio „Kaligula“ (birželio 17 d.) premjeroje.

Nusiraminkite, patyrimas tiktai asmeninis ir visai priešingas nei publikos daugumos, kuri plojo atsistojusi, kvietė atlikėjus ir trečią kartą (Vilniuje šito retai sulauksi), nešė gėles. O iki tol – piktai juokaujant – premjeriniai kauniečiai sėdėjo tvarkingai ir juokėsi tose vietose, kuriose premjeriniai vilniečiai nesijuokia, nes jau atskiria Kaligulą nuo Kazanovos...

Bet ne, tikrai ne salėje kaupiasi vienokia ar kitokia atmosfera – tiktai scena čiuopia, koduoja ir diktuoja moralę. Kuri ir yra tiesa. Pagal kurią turėtų gyventi ne tik visuomenė, bet – atleiskite, gerbiamieji kūrėjai, – ir pats teatras. Ypač taip gražiai supakuotas art deco interjeruose.

 

Jūratė Visockaitė. Kiaulės akis turėti,  arba  Gėda žiūrėti į kiaulės akis
„Kaligula“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

 

Albert’as Camus (1913–1960) apie savo Kaligulą sakė, kad šitaip žudydamas jis tiesiog priverčia žmones ir jį patį nužudyti, todėl jo Kaligula yra supersavižudis. Taip, tai gilus dugnas, bet 30-metis rašytojas, imdamas senus europinius mitus ar istorinį dugną, siekė nuo jų atsispirti, atrasti XX a. pokarinei visuomenei prasmės vėl gyventi. Nūdienė povirusinė publika, be abejo, trokšta duonos ir žaidimų, tačiau dar labiau visa savo dūšia ji trokšta tvarių orientyrų, vertybių, kurios nebūtų tuoj pat nuvertintos. Taip, kol kas pub­lika gatava džiaugtis bet kuriuo jai atkištu žaislu, patikėti (nors tąsyk), kad štai ji nusipirko bilietą, pasipuošė, atėjo ir pamatė meną, išgirdo tiesą. Ji tiki teatru vos ne kaip bažnyčia. Ir ką gi?

Režisieriaus (ir muzikos parinkėjo) Agniaus Jankevičiaus spektaklyje A. Camus nepažinau nė iš tolo. Ar tai gali būti jo tekstas, gal jis perrašytas, sukeistas? Gal toji išlyginta egzistencialisto kardiograma tuoj pašoks? Ne, ji slenka kaip mirusiojo. Jokių režisūrinių akcentų ar, anot režisieriaus, „laiko kamertonų“. Nebent šiame teatre laikas zvimbia? Virpteli kažin kas gal tada, kai patylėti išeina užspeistos moterys, kai vienas iš personažų gauna pakalbėti su rusišku ar žydišku akcentu. Pjesės žodžiai spektak­liui tiesiog trukdo!

Ar nevykęs spektaklis meluoja ir yra nemoralus? Jų, žinome, daugėja laisvės ir demokratijos sąlygomis visuose teatruose, jų tuoj vėl pridygs kaip grybų popandeminėje zonoje. Kaip užrašė pats ponas Caligula (gimęs 12 metais po Kristaus): „Ką gi, užsidėkim kaukes. Apsiginkluokim kiek­vienas savo melu.“  

Tiesą sakant, prisiminiau cenzūrą. Na, senais ir neteisingais laikais Kultūros ministerija tokio „Kaligulos“ nebūtų priėmusi. Dabar nepriėmimo nebūna. Nors štai NKDT puslapyje matau ir Meno tarybą su visais „reikalingų“ organizacijų atstovais.

Užuojauta. Ir nemanau, kad kalbu neatsakingai, kad tai išimtinis atvejis jau prieš keletą metų atstatytoje Kauno dramoje. 

 

/ / /

Viktoro Kosakovskio dokumentinį pilnametražį filmą „Gunda“ (2020) pažiūrėti tiesiog būtina. Taip pat kaip Mindaugo Survilos „Sengirę“ (2017), kurį ir pažiūrėjo neįpras­tai daug tikrumo, nemelavimo ir neapsimestinio meno ištroškusios publikos. Įdomu, kad šiuose filmuose atrandi labai panašių kadrų – stambiu planu nufilmuotas tvirtas vištos ir kurtinio kojas...

 

Jūratė Visockaitė. Kiaulės akis turėti,  arba  Gėda žiūrėti į kiaulės akis
„Gunda“

 

Nors V. Kosakovskio ne kaimo ūkyje, o kažkur broilerinėje augintai, į filmavimą atvežtai ir staiga paleistai į dilgėles vienakojei vištai nuplikusiu kaklu turėčiau priekaištą. Kiaulė Gunda ir karvės su jautukais vaikšto laisvai, o štai dėl labiausiai, manau, žmonijos vartojamos vištienos mėsos režisierius nutarė smarkiau mus pagąsdinti rodydamas visišką nesiskaitymą su šia gyvybe. Vargšė višta aiškiai kaltina išnaudotoją žiūrovą – Gunda šito nedarys ir pelnys didelę mūsų meilę. Kiaulės motinos (ne paršavedės), kurios paršelius išveža, antikinė drama užsienio spaudoje lyginama su kinu, kuriame vaidina Meryl Streep.

Visada užsukus į tvartą pas pusbrolį Joną man būdavo nepatogu, gėda žiūrėti į suklususios kiaulės akį – skaičiau, kad kiaulė siekia trimečio vaiko išsivystymo lygį ir mažų mažiausiai nori į lauką. Jonas kartais išleisdavo saviškes į aptvarą padūkti, betgi vis tiek jas pjovė. Net į galvą neatėjo nepjauti – taip, kaip vegetarui V. Kosakovskiui. Balsuoju už jo talentą ir meną, kita vertus, filmo ištarmė atgina į galvą priešingą mintį: jeigu nepjausi ir nevalgysi, tai juk kiaulės visai išnyks, niekas jų neveis ir neaugins!

Tačiau režisierius nekelia vieno tiesmuko klausimo: būti ar nebūti, valgyti ar nevalgyti? Jis rodo negražios, nukarusiu pilvu, purvyne nuo alkanų paršiukų terorizmo atsipūtusios gyvybės grožį. Įtikina, kad kiaulės pojūčiai yra, kaip mes mėgstame teigti, ne žmogaus įsivaizduojami ir perkeliami gyvuliui, o tam tikru stiprumu gyvulio išties patiriami. 

Visoje kiauliškų jausmų gamoje išskirčiau komiškus paaugliukų nafnafų ir nifnifų santykius su mamyte: blyškūs daigeliai štai jau pasikėlė iš šiaudų ir prisipumpino, kvyktelėjo ir ūgtelėjo. Bet šitie nenaudėliai „studentai“ kaip stūmė, taip stumia į kampą mamą deserto.

O paskui eina ją mėgdžiodami, šypsodamiesi gaudyti lietaus lašų... Aplink kiaulės ausis ir paršiukų auseles šviečia saulutės nimbai.

Draugai