Po itin nesėkmingo sezono LNDT staiga parodė užčiuopęs, nepaleidęs ir ištraukęs į paviršių aukso gyslą –­ dokumentinį teatrą. Pagal Ignalinos AE darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus ilgai auginta šviežia „Žalia pievelė“ tikrai kažką užaugins tiek teatrui, tiek Visaginui.

Prieš kurį laiką šio rizikingo projekto organizatoriai buvo nusivežę žurnalistų govėdą į „išplėstinę“ spaudos konferenciją IAE, ir tada po ilgos stalkeriškos / soliariškos apžvalgos bent jau aš nusprendžiau: ne, misija neįmanoma. Net plika akimi matėsi, kiek daug čionai buvo ir tebėra „pakasta“, kiek suprojektuota ir jau palaidota tarp tų įsitempusių pušų kamienų, blokų ant žemės ir po žeme. Statei, žmogau, kažką tokio kosminio, o išėjo pragaišties duobė, taigi užversk dabar ją, eik lauk, užmiršk.

O tie, kurie taip nutarė, ir patys tikrai nieko nežinojo. Kaip dabar Mažojoje scenoje sako inžinierius atomščikas Aleksand­ras: „Я теперь люблю собирать шишки...“ Šekspyriškos potekstės monologas. Argi tokias potekstes perteiksi paprastai?

Stebuklas, kad cheminė / meninė reakcija kažin kaip prasideda ir vyksta pusantros valandos – neperspausta ir nedramatizuota, nesubjaurinta ir neišgražinta. Žalia pievelė teatre. Ir jau nuo pirmojo „kadro“, kuriame prisistato visi 10 save vaidinančių neprofesionalų visaginiečių, greitu tempu montuojamų persišviečiančiame „ekrane“.

Scenografė Paulė Bocullaitė iki šiol (nors daug kas iš mūsų galvojame, kad viskas seniai baigta) tebepjaustomą dalimis elektrinę įdeda į scenos rėmus iš taip pat tragikomiškai supjaustytų sovietinių sofos, stalo, laiptų turėklo, iš kartais įsijungiančio videoekrano, į kurį kaip į puzzlę užtikrintai įspaudžiamas Kosmoso g. 6 ar kitas realus miesto reljefas.

Spektaklio koncepcijos autorių kolektyvas – Jonas Tertelis, Kristina Werner, Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė – dirbo, sakyčiau, taip, kaip dirbama kuriant klasikinį dokumentinį filmą. Apčiuopus nugarkaulį, ilgai renkama medžiaga, jos prirenkama baisiai daug, ji žiauriai perrenkama, išvaloma, atstatoma, lipdoma su kamertonu. Iš viso šito mokslo ir meno išeina (arba ne) poezija, tam tikras eteris, tiesos ieškojimais pakrauta substancija, kuri paskui paveikia ir publiką. „Žalios pievelės“ energija, rodos, išgaunama ir pateikiama elementariausiai – išeina į sceną 10 žmonių ir kiekvienas pasako apie save tai, ką laiko svarbiausia, atsakant į pateiktą rašinėlio temą. Atrodo, tik tiek. Tačiau sukurti ir išspręsti panašią lygtį darbo ir talento reikia daugiau, nei piešti nepriklausomus vaizduotės ornamentus. Be to, šiandien kūrėjui paminti ambicijas ir „neprimesti“ kūriniui savo originalumo reikia titaniškų pastangų. Tą keistą autorinį anonimiškumą iš pradžių stebi įtariai, o pabaigoje šauki: „Bravo, bis!“ Nes tokių monų esi išsiilgęs.

Po spektaklio įaudrinta žiūrovo fantazija tuoj pradėjo generuoti: ak, kaip gerai, bet jeigu jie į savo personažų ratą būtų dar įtraukę tokį ir anokį, jeigu būtų prisikvietę nors vieną seną ir atsakingą IAE darbuotoją... Ne, autoriai nė kiek neforsavo, tapo laidininkais, pasirinko kronikos su „kalbančiom galvom“ stilių. Iš neliteratūrinio teksto eilučių mes sužinome lygiai tiek, kiek leista žinoti šią minutę, o toliau mąstome patys.

Iš veikėjų (apsaugos darbuotojas, teisininkė, inžinierius, konsultantė, moksleivė ir kt.) geriausiai „vaidina“ tie, kurie labiausiai neskirti scenai. Rankos sulenktos, gerokai gunktelėjęs ir neištaria vienos raidės, užstrigęs daro per ilgą pauzę, velka kojas... Žvitriausios dvi merginos, kažkur ragavusios scenos menų, atvirkščiai, tampa tik fonu, kuriame nerangiausieji sužiba labiau kaip neapdirbti brangakmeniai, nebeatrandami mūsų laiko platumose.

Į tekstą neprasiskverbia jau vimdančios žinia­sklaidos kli­šės, vis dar dėliojančios tariamą mūsų kasdienio gyvenimo ar kokio nors publicistinio teatro įvaizdį (pvz., Herkaus Kunčiaus pjesės ištrauka, kurią nugirdau LRT siužete apie Alytaus teatro premjerą). Nėra čia nei kaltinimo dėl akivaizdžiai sužlugdyto miesto, nei valdžios demaskavimo – tik finalinis linksmas „sveikinimo žodžio“ citavimas su Brazausko, Prunskienės, Adamkaus, Kirkilo parašais iš albumo „Ignalinos AE – 25“.

Ką gi, paliepus ES, Lietuva pirmoji tiesiog pionieriškai puolė užkasinėti savo turtą. Tai faktas.

Faktai ir liudininkai išėjo į sceną, ir tarsi ratas pasisuko. Kasetė su kuru vėl įstatyta.