Aktorės gyvenimo turtai. Pokalbis su aktore Virginija KUKLYTE

VIRGINIJĄ KUKLYTĘ, nepriklausomos jaunų aktorių trupės „Degam" narę, kalbina Ridas Viskauskas

V. Kuklytė spektaklyje „Zita – pelytė“Jūs augote, mokėtės Šalčininkuose ir turbūt būsite pirmoji aktorė, kilusi iš šio specifinio krašto. Autobiografinių improvizacijų spektaklyje „Tetos" su humoru kuriate paprastos pagyvenusios šalčininkietės Virgos, kuri laiko keturis namų kampus, vaidmenį. Ar pradėjusi studijuoti LMTA nesijautėte esanti „kitokia" studentė – ne tokia „visažinė" kaip kitos išpaikintos didmiesčio panelytės?
Kitokia nesijaučiau, bet tikrai jaučiau, kad mano pasakojamos istorijos yra kitokios. Užaugau mieste, kuriame turėjau prisitaikyti prie aplinkos, kalbėti dviem kalbom. Pavyzdžiui, iki šiol dauguma manyje „įsišaknijusių" priežodžių, juokelių ar anekdotų skamba to rajono rusų kalba. Paauglystės dainos diskotekose taip pat buvo daugiausia rusiškos. Tad iš pradžių Akademijoje keistai jaučiausi, nes kurso draugai „iš kitos Lietuvos" tokių dainų nebuvo net girdėję. Prajuokindavau juos savo išdarkyta kalba: „dvujerudyje" (du rudi batai), „sneg snigiot" (sninga). Visą vaikystę praleidau Didžiulių kaime su jo 15 trobų (Dieveniškių apskrityje). Unikaliame krašte, vadinamajame Lietuvos apendikse... Į pirmą klasę jau ėjau Šalčininkuose. Dabar gyvenu Vilniuje. Bet man visada gera grįžti pas tėvus, basai vaikščioti po kiemą, sode valgyti uogas. Ne maža šeimynėlė esame, o didelė, smagi šeima.
2012-ieji man, kaip jaunai aktorei, buvo labai sėkmingi. Buvau apdovanota net keturiomis premijomis, stipendijomis. Tad pagaliau įgyvendinau savo seną svajonę – įsigijau fotoaparatą. Reikalingas daiktas aktoriams.

Rugpjūčio mėnesį antrą kartą stažavotės Japonijoje – režisieriaus Tadashi Suzuki teatre. Ko išmokote?
Norinčių ten patekti yra daug, o šiemet pakvietė tik 18 dalyvių iš viso pasaulio. Tadashi Suzuki teatras įsikūręs Japonijos kalnuose – Togoje. Čia vyrauja ramybė, susikaupimas, per repeticijas ir pratybas jėgos atiduodamos maksimaliai. Didžiulė garbė mokytis iš SCOT (Suzuki company of Toga) narių jų unikalios technikos. Tačiau čia išmoksti ne tik jos, bet ir požiūrio į darbą. Negaliu atsistebėti, kaip tiksliai jie visi dirba ir vykdo režisieriaus užduotis. Per repeticijas teko matyti, kaip, režisieriui sustabdžius vaidinimą, visi aktoriai scenoje sustingsta tokiose pozose, kokiose buvo paskutinę sekundę (jokių krustelėjimų, pasitaisymų), kol sakomos pastabos pagrindinei aktorei. Po duoto ženklo tęsti vaidinimą visi aktoriai per akimirksnį grįžta į reikiamas mizanscenas ir vaidina toliau. Jokių išėjimų parūkyti ar kavos gerti, prie ko mūsų aktoriai taip įpratę. Ten buvo šešios nuostabios teatro scenos, kai kurios iš jų – po atviru dangumi. Aktoriai viską kuria savo rankomis. Laisvu metu nusipjauną žolę, gamina pusryčius visai trupei, tvarko aplinką ir kiekvieną dieną atlieka Suzuki pratybas. Nesiskundžia, kad pavargsta, atvirkščiai, džiaugiasi. Nes tai didžiulis turtas turėti savo trupę, režisierių, teatrą (ir ne vieną), tarptautinį festivalį ir pasekėjus iš viso pasaulio.
Vesta Grabštaitė yra viena iš nedaugelio pasaulyje, turinčių teisę dėstyti šį metodą. Japonai ją pasitinka šypsodamiesi, su meile ir pagarba. O mes, jos mokiniai, puikiai jaučiame, kaip tiksliai ir nenuolaidžiai šio metodo esame mokomi Lietuvoje.

„Tetos“

Netrukus prasidės naujas teatro sezonas Lietuvoje. Kuo žada nustebinti žiūrovus trupė „Degam" (vadovas Juozas Javaitis)?
Jaunai trupei sunku gauti nuosavas patalpas. Todėl tenka sales nuomotis, kad galėtume rodyti spektaklius. Iki šiol repetavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Naujas sezonas bus mums didžiulis išbandymas, siekiant atrasti savo vietą po saule.

Jūsų kiekvienas vaidmuo – vis kitoks. Suvaidinote nemažai mergaičių, paauglių. Kas padeda nesikartoti? Kokios čia profesinės paslaptys?
Ačiū, malonu tai išgirsti. Esu iš daugiavaikės šeimos, tad vis pasimokau įvairiausių, keisčiausių dalykų iš jos... Kiekvienas juk esame kitoks. Aktoriams svarbu mokėti pastebėti ir atkartoti kito žmogaus manieras, žvilgsnius, mimiką. Nors taikli režisieriaus pastaba yra didesnė pagalba nei visas bagažas prisikurtų mizanscenų ar intonacijų. Kartą vieno režisieriaus skaudus ir tikslus pastebėjimas kaip ant delno atvėrė man visą sceną. Tinkamu laiku priminė, kokie svarbūs, reikšmingi daiktai tampa po žmogaus netekties... Esu dėkinga visiems režisieriams, su kuriais teko dirbti. Pavyzdžiui, kai per daug „tragedizuoji", staiga ima ir pasuka tave į komišką pusę ir t. t. Jie nėra man vien pedagogai –­ jie daug artimesni žmonės, tavo gyvenimo scenoje palydovai ir sargai.

„Jaunas vynas“. Nuotraukos iš trupės „Degam“  archyvo