Jūratė Visockaitė. Lyras ant ledo

70-metis, tačiau jaunesnis ir aršesnis už kitus kolegas režisierius Jonas Vaitkus „išdūrė" visus. Visi juk buvo įsitikinę, kad scena bus prikimšta, joje mirgės ir sproginės šekspyriškos aistros. Ot ir ne, – šelmiškai šypsosi Vaitkus ir keturias valandas rodo mums nuogą Šekspyrą. Spektaklyje „Karalius Lyras" (Rusų dramos teatras, rugsėjo 20 d.) – jokių dekoracijų, aklinai juoda erdvė ir sudėtingais kūno spalvos triko apsitempusios (dailininkė Daiva Samajauskaitė), ryškiai apšviestos aktorių figūros.

„Karalius Lyras“. Jokūbo Viliaus Tūro nuotrauka

Sprendimas genialus, atrodo, pataikyta į dešimtuką. Ypač pradedant kalbėti apie aktorius. Jiems tai žiauri mokykla, tikras Osvencimas – po tokio „Lyro" jau niekas nebebaisu. Tačiau kalbant apie pačią sunkiasvorę Šekspyro tragediją, – varpas čia vis dėlto neįsisiūbuoja ir nesugaudžia. Na, gal po 10-to, 20-to spektaklio, kai visų atlikėjų oda bus išdirbta ir kabės ant griaučių (deja, taip nenutiks). Jeigu ne, mano galva, spektaklis liks savita eksperimentine chrestomatine deklamacija.

Tragedijos herojai (kurių veidus nykiai niveliuoja vienoda apranga –­ aktorių galiausiai imi atpažinti pagal figūrą, o ne veidą) lygioje scenoje-ekrane kartais net pasivaidena kaip atgiję Simpsonų personažai. Nes vizualinė raiška spigina į akis, verbalinė –­ plūsta į ausis, bet pasiekia gal tik protą, ne širdį. Šekspyras lieka tarsi ant ledo –­ gal ir virtuoziškas (kai kurių aktorių), bet mechaniškas, profesionalus, ir tiek.

Ne veltui rusų kino režisierius Grigorijus Kozincevas (su lietuviais J. Gricium, D. Banioniu, R. Adomaičiu, J. Budraičiu kūręs „Hamletą" ir „Karalių Lyrą") buvo įvedęs naują terminą – „глубокий эк­ран" („gilus ekranas"). Taip, demonstratyvus, paviršinis, plakatiškas Šekspyras irgi įsirašo tavo smegenyse, patvirtina tau, kad per 450 metų po Šekspyro gimimo ne kažin kas ir pasikeitė: valdžia, tėvai ir vaikai, religija apibūdinami tais pačiais žodžiais. Tačiau iš teatriško Šekspyro lauki dar ir tūrio, čia pat prieš tavo nosį patiriamų jausmų bangavimo.

Žinoma, Vytautas Anužis-Lyras, minkš­tu valdovišku ir seniokišku žingsneliu išbėgęs į avansceną, ne vieną ir ne dusyk pagal režisieriaus nurodymus tampa „karščiuojančiu centru". Jis susemia ir drauge išspinduliuoja energetiką – kitokią, dinamitinę. Iš tiesų, – štai aktorius karalius, jis ir be drabužių toks bus. Nors ašaros liejasi laisvai, Lyras iki finalo išlieka stiprus, neperlaužto sprando valdovas (išoriškai, beje, primenantis Vaitkų). Kodėl neperlaužto? Nes nėra kam laužti, trupinti, ėsti. Kaip sakoma, karalių turi vaidinti dar ir svita... Bet juk nesikviesi aktorių iš svetimų teatrų ir dukterų vaidmenims (gorgoniški, tarsi iš kitų spektaklių perimti bučiniai čia nelimpa ir negelbsti)... Kita vertus, ir šiame teatre režisierius galėjo atrasti svarbiam Juokdario vaidmeniui ne tokio sudėjimo atlantą kaip dabar...

Užtat be jokių daugtaškių galima vertinti Vaitkaus visada stiprią masuotę. Scenos gilumoje be sustojimo krutantis „gyvačių kamuolys" yra drauge ir simbolinis gyvybės medis – jis judina istoriją, žudo ir vėl gimdo, atrenka stipriausius ir t. t. Reikšmės gaminasi toliau savaime, ir žiūrovo akys, pavargusios nuo aitriai apšviestų ir skulptūromis virstančių herojų, vis dažniau krypsta į tą perpetuum mobile (plastika –­ Kornelija Krasilnikovaitė).

Taip pat išskirtinė šio spektaklio muzika – Rita Mačiliūnaitė sukūrė ne pagalbinį dramos suflerį, o lygmenį, egzistuojantį atskiroje erdvėje ir laisvą reikštis savaip. Žinoma, Vaitkaus pasirinkta švari, „koncertinė" scena yra patogi tokiai naujajai muzikai.

Atskirą žodį reiktų tarti ir apie rusiškai skambantį, „išplonintą" (vert. Grigorijus Kružkovas), rusų net šešis kartus iš anglų kalbos išverstą Šekspyrą (taip pat ir Boriso Pasternako) –­ šioje srityje jiems nė nekyla klausimas, ar verta tai daryti nuolat. Malonu, kad lietuviškuose titruose – Antano Danieliaus pavardė.