Jūratė Visockaitė. Mažos tragedijos ir didelės komedijos

Jaunas režisierius Adomas Juška „Miego brolio“ premjeroje leido patirti déjà vu. Džiaugsmingą, nes tai, kad jis Eimunto Nekrošiaus mokinys, kad „kažkas tokio“ jau buvo regėta ir išgyventa (konkrečiai kalbant, „Pirosmanyje“ ar „Mažosiose tragedijose“), nė kiek nenumaldo jo privilegijos vadintis autoriumi. Natos tos pačios, bet muzika kita. O ir meninė aukštuma pasiekta. Nors ir ne visu sugrotu kūriniu (ne paskutine dalimi).

Austro Roberto Schneiderio romanas „Miego bro­lis“ (vertė Jurgis Kunčinas), daugelio jau tikrai perskaitytas ir kaip sapnas įstrigęs, čionai, Jaunimo teat­ro mažojoje scenoje, yra tik priedanga. Leitmotyvas. Apie tradicinę inscenizaciją nė negalvota, knygos tekstą nukonkuruoja muzika ir garsai (kompozitorius Vygintas Kisevičius), kaip tas simbolinis vantos lapas, prisilipinantis prie kiekvieno trinktelėjimo, atodūsio, šūktelėjimo ir t. t. Teksto ištrauką išgirstame tiktai finale iš „nemiegančio iki mirties“ ir jau pasenusio herojaus (akt. Andrius Bialobžeskis). Garsas, tyla ir judesys mėgina šluoti žodžius nuo scenos be nuostolių ir geriausiomis spektaklio minutėmis tai padaryti pavyksta. O ar ne taip atsitikdavo ir Maestro spektak­liuose? Beje, premjeroje pastebėjau ir draugo atsivestą žiūrovą-neregį; be abejo, ir kurti žiūrovai spektak­lyje daug ką išgirs. Stipriau nei kai kurie normalūs standartiniai.

Genialaus kaimo kvailio Elijo galvoje nuo gimimo zvimbia ir čirškia vien keisti garsai. Vaikinas skaudančia užtvarstyta galva – gal aliuzija į kurčią Beethoveną, beausį Van Goghą, į tave patį – kaip kam ataidi. Dovanų Elijas gauna instrumentą – tuščiavidurę stalo koją ir – o, laimės akimirka! – jau gali išpūsti, išslebizavoti sieloje susikaupusią nežinią (taip, taip anas ilgesingas tuščio butelio garsas „Pirosmanyje“!). Paskui prisideda dar ir verčianti iš koto meilė pusseserei Elbetai. Kampuotas Džiugas Grinys ir basakojė striksinti Digna Kulionytė daiktiškai švelniai vaidina mažą mažulytę savo herojų meilės istoriją – surašyti telpančią ant vieno rudenį nukritusio kaštono. Meilei labiausiai ir nereikia žodžių – garsiausiai ji girdisi iš nebyliai pravertų burnų dainuojant prie piupitro.

 

„Miego brolis“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Miego brolis“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Poetiškai ir drauge metodiškai pagal metronomą tiksinčiame „Miego brolyje“ furorą sukelia į sceną įstumtas Alekso Kazanavičiaus kunigas (kaip ir jo Stasikas ankstesniame spektaklyje „Žmogus iš žuvies“). A. Juška, žinoma, rizikuoja šitaip sumaišydamas savo paveikslo dažus, tačiau summa summarum, ir kitos figūros sužvilga gyvesniu atspalviu. Ir apsnūdusios publikos, ir sceninės plastinės dramos temperatūra momentaliai pakyla, dinamitinis komizmas šitai „mažajai tragedijai“ į taktą. Ir koks neišnaudoto, Kosto Smorigino, Arūno Sakalausko, Vytauto Šapranausko lygio aktoriaus talentas!


/ / /

Rusų dramos teatro žieminė premjera – šiuolaikinė rusų komedija „Kalniukas“ („Горка“). Nastia (akt. Juliana Volodko) gyvena su pusnuogiu, filmus vakarais ant sofos žiūrinčiu suvirintoju, dirba vaikų darželyje, kurio vedėja atstovauja blogai santvarkai Rusijoje (tiksliau, Sibire, nes už snieguoto lango matyti mamutas). Nastia mėgina kovoti su vedėjos Zulfijos (įsimintinas Anželos Bizunovič vaidmuo) tironija, ginti niveliuojamus vargšus vaikelius.

Aleksejaus Žitkovskio (g. 1982) pjesė Rusijoje buvo išrinkta sezono geriausia, jos ėmėsi ne vienas teatras. Tačiau Latvijoje ir Rusijoje dirbančios režisierės Valerijos Surkovos naujame pastatyme LRDT to aktualumo kaifo niekaip nepagauni – salė nei juokiasi, nei piktinasi. Jautiesi žiūrinti užsistovėjusią istoriją.

 

„Kalniukas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Kalniukas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Sakyčiau, pjese apie nusiritusią iki absurdo vartotojišką visuomenę buvo pasinaudota irgi vartotojiškai. Režisierė pernelyg familiariai elgiasi su jai po ranka papuolusiais personažais: vaikinas šiaip geras, betgi ne, Nastia jo negali pakęsti, tai tegul būna blogas; Nastia neurotiška, betgi ne, flegmatiška, šiurkšti, su keiksmais, o dabar romantiška, su ašaromis. Scenos verčiasi lyg komikso knygutėje. Didžiausias „Kalniuko“ atradimas – vaikučiai vienodomis kepurinėmis kaukėmis (išradingi LMTA studentai) – fantastiškai à la Vaitkus pasirodantys, pavyzdžiui, už sofos atkaltės (dailininkė Giedrė Brazytė, choreografas Gytis Ivanauskas), ir tie galų pagalėje įkyri, nebetenka kaltinamojo svorio. Nastią ir kitas darželio auklėtojas vaidinančios aktorės, matyt, įpareigotos taip raiškiai ir garsiai išrėkti tekstą, kad norisi užsikimšti ausis nuo tokio socrealizmo.

Netikėtas „rusiškas kalniukas“ šį penkmetį Vilniuje pirmaujančiame Jono Vaitkaus teatre.