Įnoringas likimas (arba sąmokslininkai) pakreipė Lietuvos meno gyvenimą taip, kad A. Puškino „Eugenijus Oneginas" gruodžio 13 d., penktadienį (!), pasirodė Vilniuje kaip premjera ketvirtą kartą per neilgą laiko tarpą – prieš tai dar buvo dvi operos, D. Ibelhauptaitės ir V. Barchatovo, bei gastrolinė R. Tumino fejerija iš Maskvos. Jonas Vaitkus, tik ką tvarkingai svetimoje scenoje sustygavęs K. Binkio „Atžalyną" ir užliūliavęs žiūrovus, savajame Rusų dramos teatre vėl grįžo prie genialių nesuprantamų vaitkuviškų bjaurasčių – turiu galvoje „Eglutės pas Ivanovus" stilistiką (ir „Eglutėje", ir „Onegine" pastebėjau žiūrovus, kurie įsižeidusiais veidais per pertrauką vilkosi paltus). Negana to, naujasis, ketvirtasis „Oneginas", kaip ir tuminiškas „Oneginas", ėjo be lietuviškų subtitrų, taigi kritikas Vaidas Jauniškis vėl gali čia įžvelgti sąmokslą, rytų kultūros invaziją ir prastą režisierių skonį (nes „Puškino apskritai nėra jokiame pasauliniame literatūros šimtuko sąraše, net ir sudarytame Norvegijos knygų klubo su Nobelio komitetu"). Eiliuotas romanas, Vaidai, nėra padoriai išverstas į lietuvių kalbą (ir į kitas kalbas), o rodyti švieslentėje jo pažodinį vertimą būtų tiesiog nepadoru – nors tiems norvegams pažodinis gal ir visai patiktų...

Juokai juokais, bet Tumino ir Vaitkaus skirtingi ir drauge įtartinai paraleliniai spektakliai daugeliui žiūrovų (puiku, kad ekskliuzyvinis spektaklis parodytas per LRT) suteikė ar dar suteiks unikalią progą lyginti ir matyti, bent numanyti, iš ko ir kaip sukuriamas (arba nesukuriamas) teatras.

Žiūrėdama Vaitkaus sceninį veikalą kažkurią akimirką pasijutau... Alisa, garmančia užkulisių koridoriais ir išlendančia, kur gi daugiau, – Tumino spektaklyje (beje, Vilniuje parodytu lapkričio 13 d.). Ojojoj, iš tikrųjų Vaitkus juk galėjo Tumino Puškiną pažiūrėti Maskvoje per premjeras dar metų pradžioje, ir tada šelmio Vaitkaus veidą galėjo nušviesti žavinga mefistofeliška šypsenėlė: darysiu Tumino parodiją! Išmintingoji Tatjana juk įtaria, kad jos dendis Oneginas yra tiktai parodija, taigi...

Taip, ir ten, ir čia tie patys scenografiniai veidrodžiai (vos ne kreivieji), aktyvus muzikinis-choreografinis fonas su mišriais aktorių ir šokėjų pa, susidvejinę ir susitrejinę pagrindiniai herojai, tas pats idėjinis atsparos taškas – „Кто жил и мыслил, тот не может / В душе не презирать людей", pagaliau svarbiausias aktorius-žvaigždė, prabylantis sudarkytu krenkščiančio varno balsu... Čia tai bent. Vis dėlto nenoriu pasiduoti šitai kolegų režisierių asmeninio sąmokslo teorijai ir ta proga galiu tik tiek tarti: jeigu ir taip, tai Vaitkaus sceninis siuvinys, lyginant jį su Tumino, akivaizdžiai lieka antrąja, blogąja puse su vietomis nepastebimai, o vietomis negrabiai užmegztais mazgeliais ir nukarusiais baltais siūlais. Darbui pritrūko laiko.

Kita vertus, spektaklio ugnį vis tiek užkuria ir ją iki pabaigos palaiko meninės avantiūros atmosfera, kurią Vaitkus visad moka įpūsti. Onegino ir nuo jo neatplėšiamo tarno Gijomo (arba Šešėlio) duetas gamina tokią energiją, kuri ir šitą šimtametį, caro laikus menantį pastatą, atrodo, tuoj prikels iš numirusiųjų. Drąsūs ir švieži choreografės M. Šimulynaitės ir kostiumų dailininkės D. Samajauskaitės sumanymai.

Tačiau premjerinio spektaklio „vinis" –­­ aktorius Grigorijus Gladijus, režisieriaus atsigabentas iš Kanados.

Kadaise ukrainietis Gladijus vaidino Vaitkaus kino „avantiūrose" – filmuose „Zodiakas" ir „Don Žuanas", o Kauno dramoje – „Kaliguloje". Sunkiais Rusijos teatrui ir kinui nepriklausomybės pradžios laikais aktorius emigravo ir sužavėjo gero teatro neturinčią Monrealio publiką – dirba ten pedagogu ir režisieriumi, kartais sušvintančiu ir europinėse ar Maskvos scenose. „Skrajojantį ukrainietį", kuriam greitai sukaks 60 metų, mūsų žiniasklaida galėjo laisvai išpiarinti – ir būtų nesuklydusi. Deja, kol kas neapsižiūrėjo (vėliau jį keis aktorius V. Novopolskis, dabar puikiai suvaidinęs bežodį Šešėlį).

Viename interviu antropologinį teatrą išpažįstantis, mistiką mėgstantis Gladijus sakė: „Traukia galimybė per teatrą bendrauti su jau nebesančiais autoriais, nes kartais pasiseka tiesiogine prasme juos „prikelti" ir būti nebe tokiu vienišu tarp esančiųjų, gyvųjų. Dėl tokių momentų ir verta užsiimti teatru." Štai netgi taip.

Tie, kam pasisekė pamatyti ir išgirsti Gladijų-Oneginą (be abejo, jeigu buvo „prisijungę" prie spektaklio) – ypač jo du ilgus monologus poroje su Tatjana, – iš tikrųjų pasijuto kaip spiritizmo seanse. Ir aukštos kokybės.

Šalia tokio fiziškai ir psichiškai paveikaus Onegino solo nublyško kitokio, buitinio-psichologinio teatro vaidmenis atliekantys ir smūgio neatmušantys Tatjana (šiame teatre dirbanti aktoriaus duktė J. Gladij) ir Autorius (A. Agarkovas); Lenskiui teko nevykusiai susipainioti raudonose dvikovos juostose, Tatjanos vyrui generolui tik manekeniškai pademonstruoti mundurą, ir dėl šitos „nepoezijos" kaltas, žinoma, nesuspėjantis visur apsisukti režisierius.

„Onegino" pirmojo veiksmo pradžioje skamba daug mums pažadėtosios ir sovietijos valdininkų numarintos S. Prokofjevo muzikos. Vėliau jos vis mažiau ir pagaliau ji prasmenga, lyg ir nebūtų buvusi. Kaip rašoma, kompozitorius 1937 m. sukurtos ir nepatvirtintos partitūros fragmentus panaudojo kitoms savo operoms, kitiems siužetams, pavyzdžiui, „Karui ir taikai" –­ visagalėje muzikoje tai įmanoma.

Postmodernioje dramoje, teigiama, įvairios rokiruotės taip pat nepeiktinos, netgi pageidautinos. Iš atpažįstamo daikto daromas neatpažįstamas ir tada jo ieškoma, taip sakant, tamsiame kambaryje.

Prieš atsidarant „Onegino" uždangai, tuoj po mandagaus prašymo išjungti mobiliuosius, taip pat nuskambėjo tarsi žaidybinis, intertekstualus užklausimas, skirtas salei, o gal ir patiems sau, spektaklio statytojams: „Быть или не быть?" Niekas, žinoma, nesuglumo – jau esame išmokę nereaguoti, palaukti. Toliau buvo trans­liuojamas Puškino tekstas. Nors galėjo būti ir ne Puškino.