Rimas Tuminas savo garsų svaigųjį „Maskaradą" pastatė seniai, 1997 metais. M. Lermontovo Arbenino ir Ninos istorija sukosi pūgoje suridendama milžinišką sniego kamuolį, paversdama nunuodytą Niną įstabia skulptūra ant postamento. Nuo lermontoviškų herojų iki puškiniškų Eugenijaus Onegino ir Tatjanos Larinos ne taip jau toli – Onegino sieloje žioji tokia pat tuštuma. Lygindamas dviejų poetų sukurtus herojus koks nors jaunas nūdienis skaitytojas, manau, visai pamatuotai galėtų pafantazuoti: na, jeigu Oneginas būtų vedęs Tatjaną, tai po kiek laiko iš neturėjimo ką veikti pasielgtų su ja kaip Arbeninas su Nina...

Laikas buvo tas pats, todėl ir herojai giminingi. Vis dėlto labai skiriasi juos sukūrusiųjų, M. Lermontovo ir A. Puškino, pasaulėžiūra. Pirmasis gyveno lyg iš anksto pasirašęs sau mirties nuosprendį, jį galima tapatinti su jo sukurtais arogantiškais herojais, antrasis, atvirkščiai, spinduliavo gyvybingumu, buvo poetas iš Dievo malonės.

Tuminas savo naują spektaklį „Oneginas" (Maskvos J. Vachtangovo teatras, lapkričio 13 d.) pradeda šia romano eilute: „Кто жил и мыслил, тот не может / В душе не презирать людей" – ir tarsi mėgina ją net per kelių aktorių vaidinamą suskaldytą Oneginą konceptualiai įtvirtinti. Žinoma, tai Puškino žodžiai, tačiau mizantropu jis nebuvo (skirtingai nei Lermontovas).

Pati spektaklio eiga, jo lakus, turtingas enciklopedinis „leidinys", Rusijos buities poetiniai peizažai užtušuoja ir šiaip silpnai apčiuopiamą idėjinį spektaklio stuburą (o gal jo ir nėra; kiekvienam jis gali būti kitoks?). Režisieriaus fantazija begalinė, ir toje begalinėje formoje turinys kaip ir prasmenga, nuplaukia kažkur į galuscenyje įtaisyto veidrodžio miglas.

Kai nuotaka Tatjana žiemą vežama į Maskvą, ilgai, sunkiai kelionei su šeimynykščiais ji užkalama didžiulėje spintoje-karietoje (scenografija A. Jacovskio), kuri gali kelti asociacijas net su mistine N. Gogolio trojka, su mirusių sielų Rusija. Bet gali ir nekelti. Juk pakelėje staiga sutinkamas zuikis, kuris suskelia puikią choreografinę A. Cholinos intermediją ir išblaško niūrias mintis apie nežinia kur nešamą Rusiją.

Kita vertus, Tumino nenumaldoma maniera tragišką įvykį atpasakoti lengvabūdiškai, virtuoziškai, netgi komiškai, su šampano purslais – tai labai puškiniškas bruožas. Net kelios scenos kelia katarsinį virpulį: Tatjanos prancūziškas-rusiškas laiškas Oneginui; Lenskio ir Onegino nužudymas-dvikova; finalinis Tatjanos šokis su meškos visu ūgiu iškamša. Pastarasis itin užšifruotas – tik gerokai vėliau, peržiūrint youtubės ekrane, toptelėjo išganinga mintis – Tania čia juk šoka su savo mylimojo žlugusio Onegino iškamša!

Originalus Puškino tekstas – bent mano ausiai – gerai prigijęs scenoje labiau improvizaciniame pirmame veiksme. Antrajame daugiau vietos ir laiko skiriama garsiausiems monologams – jie išdidinami, įrėminami, kartais nuskamba tarsi popsinės arijos iš to paties pavadinimo operos. Trūksta puškiniškų eilių gyvos terpės, jo nuolatinių smulkių nukrypimų, jo „orkestro". Tumino „orkestrėlis" su romansų vakaru per Tatjanos vardines prailgsta – be to, ir rusų romansų posmai pernelyg disonuoja su maestro strofomis.

Iš pradžių Tuminas norėjo statomą spektaklį pervadinti „Tatjana", vėliau atsisakė šio sumanymo. Galbūt teatre neatsirado charizmatiškos aktorės, o aktorius atsirado? Nors ir tą pačią žvaigždę, užtikrintai scenoje stovintį S. Makoveckį turbūt galima vertinti įvairiai – kažkam gal nepatiks jo dirbtinai „uždėtas", gergždžiantis balsas, bet juk toks, su priaugusia ir sutręšusia dendžio kauke yra ir Oneginas. (O spektaklį su centrine figūra Tatjana, manau, įstengtų sukurti tik E. Nekrošius).

Gerokai senstelėjusį, priartintu prie šių dienų kostiumu apvilktą Oneginą turbūt būtų galima laikyti spektaklio žaidybinėse estafetėse pasimetusio turinio ir prasmės „raktu". Šis Oneginas ir sėdi scenoje atsipūtęs kažkur visai šone, netoli mūsų. Pasyvus, neherojiškas, nuobodžiaujantis, nesugebantis nei dirbti, nei mylėti jis iš tiesų panašus į tą meškos iškamšą – suragėjusią ir grėsmingą – atpažįstamą Rusijos ženklą.

Tokia štai Tumino dovanėlė Putinui?

Antrojo Rimo Tumino gastrolinio spektaklio „Vėjas tuopose" (lapkričio 15 d.) premjera Maskvoje įvyko 2011 m. Rusų teatro kritikai apie jį rašė vienbalsiai:

Problema aiški: garsusis lietuviškos kilmės ir europinės reikšmės metaforų teatras, kurio ryškus atstovas yra Tuminas, pagrindu sau gali imti arba gerą literatūrą, arba visai jau paprastutę, režisieriaus galingu talentu paverčiamą reikšmingu teatriniu tekstu. Tačiau Sibleyro pjesė – su pretenzijomis, ambicijomis. Tai – didelės literatūros erzacas. O erzaco jokiomis pastangomis nepaversi tikru daiktu. Iš jo galima pagaminti tik kitą erzacą – pavyzdžiui, tikro teatro pakaitalą. (Marina Davydova, „Izvestija")

Taip jau atsitinka, kad „Tuopose" Tuminas egzistuoja tarsi atskirai (su visais jo daugiaprasmiais režisūriniais akcentais –­ planetos, pakylančios galuscenio ekrane; paties ekrano, išsiplečiančio iš siauro plyšio tamsoje; niūraus amžinybės vėjo, bloškiančio nuo piupitrų lapus; audros griausmų, primenančių karą, ir taip toliau), o aktoriai ir gerbiamoji publika vėlgi atskirai. Niekas niekam netrukdo, kiekvienas pagal savo pajėgumus dirba savo darbą. Bet staiga tie pajėgumai, vieni kituose atsispindėdami, pasirodo besantys tušti. Ir išeina kaip anekdote – lygiosios verslo naudai. Tokia jau mūsų teatrinė realybė: bandymai sudaryti taiką tarp aukštojo meno ir bulvaro būtinai baigiasi pastarojo pergale. (Roman Dolžanskij, „Komersant")

Vachtangoviečiai neslepia „kartoninės" savo personažų prigimties – iš jų taip lengva ir malonu juoktis, juos sunku užjausti (komikso herojai juk nesukelia ašarų). Todėl „užkeltas" melodramatiškas spektaklio finalas atrodo išsinuomotas iš visai kitos pjesės ir istorijos... Galima neabejoti šio pastatymo kasine sėkme, ir norisi tikėtis, kad ateityje Tuminas imsis šturmuoti tikras dramaturgines viršūnes. (Olga Jegošina, „Novyje izvestija")

Patogus melodraminis pjesės audinys, lankstaus komizmo dozė, suk nesukęs, nereikalauja nei filosofinių aukštumų, nei psichologinių gilumų, nei metaforinių apibendrinimų. Čia reikėtų lengvai atsikvėpti ir lengvai, su trupučiu švelnumo pajuokauti. Kraštutiniu atveju, na, linksmai prieš pat uždangą viauktelėti. Visa tai talentingai komandai su stipriais aktoriais galėjo pasisekti. Bet kažkodėl ji užsigeidė pastaugti į mėnulį. (Natalija Kaminskaja, „Kultura")

Tuminas interviu kažką kalbėjo apie „Dėdę Vanią 2" ir iš tiesų ėmė siųsti „linkėjimus" iš to puikaus spektaklio. Tiktai kam jie skirti – tiems žiūrovams, kurie kvatoja, kai supranta, kad šūksnis „Imkime iš užnugario, mano kapitone!" reiškia meilės ekstazę? Mirties prieangyje tokios užuominos netinkamos. Paradoksalu, tačiau faktas: Šekspyras arba Čechovas atlaiko visai netikėtus perskaitymus. O „bulvaras" keršija už jo taisyklių išdavystę ir pageidauja atrodyti protingesnis, subtilesnis. Jo iš užnugario neapeisi. (Marija Sedych, „Itogi")

Akmeniniame šunyje paslėpta spektaklio siela taip ir liko nesujudinta, niekas jos nepažadino – nei pilkai išsiliejusio dangaus tuštuma, nei skrendančių paukščių klyksmai, nei Renė medinis protezas, nei Fernano baletinis sijonas, nei Gustavo poetiniai pratimai. Įkvepiančios „Tuopų" dainos paslaptis liko neįminta. Matyt, reikia iš pradžių pragyventi nuosavus 75-erius, o paskui mėginti juos vaidinti. (Ksenija Larina, „The New Times")