Jūratė Visockaitė. Šlovė karantino teatrui!

 

Vilniaus „Lėlės“ spektaklis „Čipolinas“ toli gražu nėra Gianni’o Rodari’o romano (200 puslapių!) vaikams inscenizacija. Scenaristas Titas Laucius karantino padiktuotam užkulisiniam vaidinimui pasiėmė tiktai keletą puikiosios knygos personažų ir jos revoliucingos dvasios dalelę. Labai nemažai.

Šis Šarūno Datenio režisuotas kūrinėlis, manau, bus įdomus ne tik vaikams, vaikų tėveliams, bet ir vienišiems suaugusiems (ir kritikams), kurie nori šviesaus gyvenimo dozės. Lėlių teatrai šią brangią nuosavybę – šviesą! – nuolat išnaudoja, tačiau ne taip gudriai, kaip galėtų. Norisi greičiau sulaukti suremontuotos senosios teatro salės Arklių gatvėje – iš ten tikiuosi nuolat spingsinčios meninės švieselės, to kvėptelėjimo „aukštyn širdis“. Nes iš kitų remontuojamų, bet aplinkinio pasaulio suardytų iš išorės ir vidaus scenų, bijau, sklis vien tamsa su vis naujom problemom.

Taigi sesutės Vyšnaitės, tėvas ir sūnus Svogūnai, kareiviai Agurkai, Žirnis, Kukurūzas energingai veda saujelę publikos per fojė, kavinę, mažąją salę rūsyje, dirbtuvių kambarius. Aidi ir vaikučių nestebina šūkiai: „Šlovė Pomidorui!“ Jau gerokai ūgtelėję žiūrovai berniukai lengvai įsitraukia į veiksmą, patiki tuo, ką mato. Nežinau, ar jiems priimtinas kiek patęžęs ir neaitrus Čipolinas, man labiau prie širdies du jau peraugę Agurkai kamufliažinėmis kelnėmis, ypač tas, primenantis mūsų šaunųjį premjerą, kareivį išsitarnavusį iki generolo.

Čipolinas bus priverstas tapti naujuoju drakonu, bet kol kas niekas apie tai nežino. Visi džiūgauja vietoj įkyrėjusių raudonų Pomidoro skruostukų televizoriaus ekrane (jis įjungiamas ir spektaklyje) dabar matysiantys nuo Svogūno galvos nuleipusį žalią laišką... Šlovė!

 

Jūratė Visockaitė. Šlovė karantino teatrui!
„Čipolinas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

 

/ / /

Nei mūsų brangiajame stikliniame laive su vėl laiptais bėgančiu vandeniu (šlovė Kapitonui!), nei kitoje gat­vės pusėje stūksančiame mūre neregėjome, negirdėjome tokios operos!

„Ana Bolena“ į galiausiai įvykusią pirmąją sezono premjerą (spalio 4 d.) atsivežė bel canto desantą iš Italijos (nes mūsų operos meno vadovas yra 36-erių italas Sesto Quatrini). Ir – op! – LNOBT iššoko aukščiau bambos. Netgi sušmėžavo baisi mintis: gal mūsų operos žvaigždės nėra jau tokios nepaprastos ir pasaulinės; akademiškoje itališkoje padangėje mirga marga ne prastesnių...

Gaetano Donizetti „Ana Bolena“ paliko neišdildomą įspūdį netgi man, tarpdisciplininei vertintojai ir balsų klausymosi mėgėjai. Nors režisūros ir draminės vaidybos čionai neįžiūrėsi nė pro binoklį. Dekoracijos, šviesos, kostiumai – tradiciniai. Libretas – lėkštų lėkščiausias, nes grįstas striukomis XIX a. istorinėmis žiniomis apie nukirsdintą karalienę bei itališka maniera rodyti meilę (režisierius Andrea De Rosa ilgai rodo Aną, gulinėjančią ant pagalvėlių). Tačiau balsai ir orkestras...

Orkestrui (sumažintam dėl viruso) dirigavo pats S. Quatrini. Ir jau po uvertiūros nebuvo abejonės, kad reikia smarkiai ploti (nepaisyti tos snobiškos normos neatsistoti, jei kaimynas kvailys atsistoja). Ir vėliau, per abu veiksmus, nuolat stebėjaisi, kaip orkestras patarnauja solistams, koks dirigentas atidus chorui, koks mylintis... teatrą. Pirminis skepsis sužinojus, kad vadovauti operai mūsų teatre paskirtas ne nacionalinis kadras, dingo. Atrodo, bus iš ko pasimokyti.

 

Jūratė Visockaitė. Šlovė karantino teatrui!
„Ana Bolena“. Martyno Aleksos nuotrauka.

 

Dvi balsų karalienės – sopranas Francesca Sassu (Ana) ir mecosopranas Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) bei balsą stradivariškai, niuansuotai valdantis tenoras Michelle Angelini (Persis) mūsų, reformuotos operos publikos, akimis žiūrint – dainuoja beveik kaip koncerte, vietoje stovėdamos. Dabar internete pasižiūrėjusi į Anos Netrebko Aną Boleną („Metropolitan opera“, 2011), ji regisi kaip besiskeryčiojanti, išorines aistras perspaudžianti, netipišką anglę įkūnijanti slavė.

Po puikios bel canto pamokos jau atrodo, kad šį, pas mus užmirštą, tradicinį dailųjį teatrą reikia priimti kaip atskirą, gyvastingą, išsiilgtą.

Į sceną išeinantys mūsiškiai Tadas Girininkas (Henrikas VIII), Paulius Prasauskas (Anos brolis), Jovita Vaškevičiūtė (pažas muzikantas Smitonas) auksabalsėje jūroje kiek sutrikę. Karaliaus dar ir vaidinamam personažui, sakyčiau, trūksta tamsių spalvų, vulgarumo ir geidulio. Pažas šalia stingstančių moterų pernelyg judrus, išsimušantis iš brokatinio fono.

Bet dar norisi grįžti prie Felice’s Romani’o libreto, parašyto beveik prieš 200 metų. Italų ir lietuvių kalbomis jis iškilmingai atspausdintas programėlėje, nors čia pat, rusų kritikės opuse, rašoma, kad „tekste karalienė pavaizduota neįtikinamai“. Ir tai absoliuti tiesa – istorinė Anne Boleyn (1501–1536) gali varžytis dėl pirmosios feministės prizo, o italų rašytojas ją nupiešė kaip paprastą avelę.

Tačiau tuo sunkesnė užduotis laukia bel canto atlikėjų, kurios turi, pamynusios tekstą ir vaidybą, tik per balsą išreikšti liūtiškąją Anos esybę.

 

Jūratė Visockaitė. Šlovė karantino teatrui!
„Įžeisti. Baltarusija“. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

/ / /

Vilniaus mažasis teatras parodė vienetinį (tikėkimės, kad ne) spektaklį-skaitymą „Įžeisti. Baltarusija“ (spalio 15 d.). Taip, aktoriai, susėdę prie ilgo stalo ir atsivertę sąsiuvinius, skaito baltarusių dramaturgo And­rejaus Kureičiko pjesę, parašytą po rugpjūčio įvykių. Vėliau jie su tais sąsiuviniais vaikšto ir vaidina – kas daugiau, kas mažiau. Dar yra baltas drabužis, omonininkiški skydai, kurie kartais raudonai apšviečiami, kelios dozės garsiai paleidžiamos muzikos.

Paveikiausiai į tavo paodį įsismelkia rankose laikomi ar partneriui perduodami sąsiuviniai. Jėga! Laikraštinis (internetinis) teatras? Nelabai tokį ir pakartosi arba jis turi nuolat keistis, prisiderinti prie tolesnių gatvės įvykių.

Spektaklio sėkmė, stulpas, į kurį jis remiasi, – Arvydo Dapšio jau sugautas už skverno Lukašenkos vaidmuo. Jo konkurentė rinkimuose Svetlana dramaturgiškai dar tik pradėta lukštenti, nėra ką ir vaidinti. Lukašenkos paauglys sūnus ir ukrainietis omonininkas parašyti pernelyg vienaprasmiškai, socrealistiškai (pastarojo necenzūrinė leksika perspjauna „Išvarymą“). Pjesei trūksta moteriško prado, bet gal ją rašant prieš kelis mėnesius dar nebuvo aišku, kad vyksta ne kokia nors aksominė ar rožių, o neapsikentusių moterų revoliucija? Keista, trys nesimpatiškos brandaus amžiaus moterys-megztos beretės ir kelios klykaujančios jauniklės pademonst­ruoja vyro dramaturgo nenorą užleisti galios pozicijas.

Nelengvu – ir mums, ir tuo labiau jiems – laikotarpiu šis, dar juodraštinis, režisierės Gabrielės Tuminaitės darbas yra šūvis į dešimtuką. Į tanką, važiuojantį Minsko gatve.

Ir greita tokio neteatriško, nebaigto ir pan. spektaklio transliacija, viešinimas – įkandin „Laisvės kelio“, Astravo ir pan. – būtų protingas veiksmas.

Draugai