Dairydamasi į Alvį Hermanį užaugo jaunoji latvių režisierių karta. Matydama, kaip galima traktuoti teatrą ir kaip ne, kas jau išsemta ar perspausta. Keičiasi visas Latvijos teatro kontekstas, tokių įdomių ir intensyvių procesų, kurie dabar išplito, dar nėra buvę. Šitaip konstatavo pats A. Hermanis, dalį nuopelnų priskirdamas Marai Kimelei ir jos kolegoms dėstytojams. Pasak jo, Latvijos teatrai dabar kalba aktualia, šiuolaikine teatro kalba, kaip ir derėtų XXI amžiuje.
Vienas tokių naujų reiškinių – Elmaras Senkovas (g. 1984). Praėjusį rugsėjį Estijoje vykusiame Baltijos šalių šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje jo „Spektaklis Pabaiga“ (Latvijos nacionalinis teatras) laimėjo du prizus: už geriausią režisūrą ir geriausią apipavidalinimą. Už šį spektaklį jis pretenduoja į geriausio 2011–2012 metų sezono režisieriaus apdovanojimą.
Lapkričio 16 dieną E. Senkovas debiutavo Dailės teatre – išsipildė (labai greit) jo svajonė padirbėti su Rėzija Kalninia. Primadonos vaidinamas spektaklis „Aš apie Rėziją“ žada intrigą.
O „Purvo braidžiotojo“, spektaklio pagal Rūdolfo Blaumanio apsakymą Latvijos nacionaliniame teatre, intriga jau duoda vaisių – bilietai į jį išparduodami keliems mėnesiams į priekį. Ne tik todėl, kad Naujojoje salėje telpa palyginti mažai žiūrovų. Apie rugsėjį startavusį kūrinį plinta žinia: gali patikti, gali nepatikti, bet įdomu bus tikrai.
Tai jau antras E. Senkovo prisilietimas prie R. Blaumanio kūrybos. M. Čechovo rusų teatre Rygoje vaidinami jo pastatyti „Indranai“, dar bus „Raudupietė“ (latviškoji Medėjos mito versija) Valmieros teatre. Taigi visa trilogija, pagarbos duoklė rašytojui, artėjant jo gimimo 150-oms metinėms (sausio 1-ąją).
„Purvo braidžiotojas“ sodina ant medinių kaimiškų suoliukų ir nardina į latvių kultūros kanoną, labai rimtai sužaidžiamą pagal jaunojo režisieriaus taisykles. Sintetinė žalia grindų danga pavirsta gražia pieva, aktoriai pačioje pradžioje pamėgdžioja paukščių balsus, o salės tvankumas primena vasaros dienos kaitrą su visomis kvaptimis. Tuoj pat atmosfera pritvinksta aistrų ir pasirinkimo įtampos. R. Blaumanio „būti ar nebūti“ yra „širdis ar protas?“ Tiesą sakant, jokių dulkių nuo chrestomatinio autoriaus kūrinio nupūtinėti nereikia – ne todėl, kad dar mokykloje jis visiems įkalamas į galvas, bet kad tiesiog gyvas ir aktualus. E. Senkovo naujų formų žaidimo pagrindas –­ atida ir pagarba pirminei medžiagai, ne „aukštyn kojom“ ar „šiandien mes ironizuojame“, o kiti jos pateikimo principai. Ribos tarp R. Blaumanio laiko ir dabarties, tarp personažų ir žiūrovų čia nubrėžiamos, čia žaibiškai nutrinamos, čia surandamas trečias kelias –­ gal tai svarbi priemonė iš „naujųjų procesų“ arsenalo, o kaip jas nusakyti, dar mąstys teatrologai. Režisieriaus nebaidė storas ankstesnių bandymų ir interpretacijų, taip pat stereotipų sluoksnis.
R. Blaumanio „Purvo braidžiotojo“ Kristynė laikoma vienu gražiausių latvių literatūros moterų paveikslų, todėl natūralu, kad ir teatre buvo Kristynių – kiekvienai kartai sava. Kine ją suvaidino pati Vija Artmanė. Tiesa, ankstesni režisieriai dažniausiai rinkdavosi R. Blaumanio pjesę „Ugnyje“, parašytą pagal „Purvo braidžiotoją“ kiek vėliau. E. Senkovo sprendimas – sceninė apsakymo adaptacija ir dvi Kristynės, Madara Buotmanė ir Ieva Aninia. Ne dublerės, o abi iškart, tame pačiame spektaklyje, tose pačiose scenose, čia pat keičiančios viena kitą, stebinčios viena kitą, jaučiančios viena kitą. Spėlionės, kad viena reprezentuos širdies, kita proto balsą, ne visai pasitvirtina. Kiekviena gerokai sudėtingesnė: mitri mergaičiukė ir savo vertę bei jėgą žinanti jauna aistringa moteris, taip pat valdinga būsimo ūkio šeimininkė. Abi ryškios, įtikinamos. Toks duetas scenos vyksmą tik įtempia, intensyvina, pagrindinį klausimą – proto užtvaros ar jausmo veržlumas? – dar labiau išaštrina. Šiame fone labai paveikiai suskamba Edgaro (Kasparas Dumburas) –­­ „blogo vaikino“ –­ solo. Jis, pasiutėlis, mėgėjas išgerti, rungiasi dėl Kristynės su tvarkingu, geros reputacijos, turtingu Akmentiniu (Girtas Liuzinikas). E. Sen­kovo spektaklio partitūra tokia, kad Kristynių duetas ir Edgaro solo susiklosto į vaidybos požiūriu harmoningą, nepriekaištingą trio, kur iš kiekvieno reikalaujama maksimalaus fizinio ir emocinio indėlio. Jaunas režisierius žino, kad dabartinis žiūrovas nepakenčia, jeigu bent porai sekundžių paliekamas be priežiūros – nuobodžiauti. Jaunas talentingas aktorius K. Dumburas sprogsta, kaip nori vaidinti ir įtikinti, kad šiuo vaidmeniu įsitvirtina greta truputį vyresnių kolegų – publikos numylėtinių. Tokio amžiaus artistui paprastai nebūna sunku suvaidinti šaunumą, bet čia užduotys rimtesnės: vyriškos ambicijos plius piką pasiekiantis erosas plius savo vietos paieškos subtiliajame jausmų ir šiurkštesniame išskaičiavimų pasaulyje. Ir nebūtų įdomu, jeigu režisierius būtų pateikęs striuką atsakymą, kas gi padaro žmogų laimingą ar kuris pasirinkimas teisingesnis. Kas yra ta akimirka, svarbioji dabar išgyvenama akimirka kasdienybės kontekste? Viso gyvenimo amžinų prieštarų ir dualizmų kontekste?
Visi septyni spektaklio aktoriai sėdi ant tų pačių palei sienas ratu išdėstytų medinių suoliukų, tarp žiūrovų, o kai ateina jų eilė –­ šoka „į aikštelę“. R. Blaumanio veikėjų vieta ne vien chrestomatijose, mokyklų programose, jie kur kas arčiau, jų aistros –­ kaip mūsų, jų meilės gramatika – tokia pati. Žiūrovams parū­pinta daug vienas už kitą įdomesnių stebėsenos taškų: rato vidurys, kur pagrindinis veiksmas, sėdintieji personažai (jie – tarpinės būsenos tarp įsijautimo ir atsiribojimo) ir... kiti žiūrovai, jų reakcijos, pats ratas kaip spektaklio organizmo dalis. Abi Kristynės nuotakų suknelėmis tarsi vestuvių svečius pasitinka žiūrėti spektaklio besirenkančią publiką. Smalsūs, nuolankūs žvilgsniai. Ir –­ vylingas klausimas: „O kurią tu rinktumeisi? O ką tu rinktumeisi?“ Skambant Frederico Chopino valso parafrazėms (kompozitorius Goranas Gora), pasirodo kiti aktoriai, basi, kiek stilizuotais R. Blaumanio laikų kostiumais. Antraplaniai vaidmenys teko tam pačiam Girtui Liuzinikui, taip pat Madarai Salduoverei ir Janiui Vimbai. Čia kitas tercetas –­ protarpiais per mikrofonus jie skaito autoriaus tekstą –­ tarsi personažai, tarsi skaitovai – ir šitaip perjungia registrą, atitraukia publiką nuo visiško įsigyvenimo, susitapatinimo su vyksmu, į kurį sėkmingai – senu geru realistinio psichologinio teatro principu –­­­ įsiurbia scenos rate esantieji. Likusius vaidmenis jie sužaidžia lengvai ir stilingai, nieko nesuprastindami. Kristynės motiną, stumiančią dukrą rinktis Akmentinį, taupiomis priemonėmis meistriškai kuria vyresnės kartos aktorė Lolita Cauka.
Yra įsimintinų judesio dalykų, vykusiai išbalansuotos aistros scenos. Gyvas, energingas, aistringas, erotiškas, kibirkščiuojantis žaidimas. Bučinys (bučius, pasak R. Blaumanio vertėjų į lietuvių kalbą) klasikui.