Jūratė Visockaitė. Vanka ir barbė Alisa

 „Aš norėjau jį tiesiog užrakinti kabinetuke!“ – sako Mažojo teatro meno vadovo pavaduotoja Gabrielė Tuminaitė per spaudos konferenciją, įvykusią po to, kai dvi valandos iki „Dėdės Vanios“ premjeros užkulisiuose „trinktelėjo šautuvas“: slovėnas režisierius Tomi Janežicas nušalino aktorių Arūną Sakalauską ir ruošėsi pats vaidinti (ir suvaidino) čechovišką Vanią. Kad ir kaip suktum, įvykio potekstė šiurkšti: tau neišeina, sugadinsi, net aš padarysiu geriau!

Kolegė Rasa, išvydusi tą istorinį spektaklį, meno nervą užčiuopė, o kolega Julius iš jo išėjo... Aš žiūriu antrąją premjerą (rugsėjo 23 d.) – režisierius jau išvažiavęs, o Arūnas, žengdamas iš pirmos salės eilės į scenos ratą, leidžia sau remarką: „Nieko, suvaidinsiu, jau ir esu jį vaidinęs...“ (Taip, 2011 m. buvo dar vienas jo Vania atvykusio režisuoti prancūzo.) 

Ką gi, išdykėlis slovėnas juk ir žadėjo daryti psichodramą, na, tokią relaksaciją vargšeliams aktoriams. Nes mes visi „apsėsti produktyvumo ir sėkmės, o juk nesėkmę reikia priimti kaip normą“. Taigi jis su savo komanda perklojo suveržtas klasiko „kaimo gyvenimo scenas“ pakulomis – prirašė žvalaus, antidepresinio, judesius atpalaiduojančio teksto. O dar pridėjo medžio drožlių plokščių, rekvizito (motoroleris, kino teatro kėdės, viryklė su išvirtais makaronais), kostiumų (regis, 8 dešimtmečio). Tokioje scenoje turėjo išsikristalizuoti svarbios mintys: reikia dirbti ir dirbti, nes kitaip išeisi iš proto; būtų gerai ir ką nors mylėti, nes kitaip lieka tik nusigerti iki žemės graibymo. 

Taip, spektaklyje akcentai uždedami ant meilės ir gėrimo. Sonia, kurios kaip moters Astrovas nepastebi, nusirengia iki apatinių ir atsistoja prieš pat jo nosį, bet jis vis tiek nemato. Gėrimo scenoje vyrai taip pat apsinuogina, išpučia pilvus, kad mes matytume jų pajėgumą. O dar Sonia su Jelena ropščiasi ant stačiai iškeltos sofos ir šauniai dainuoja; Astrovas, atsineša kompiuterį ir rodo tuos savo įvairiom spalvom ir skirtingais metais suregistruotus nykstančių miškų vaizdus (hm, rodo ne mums, tiktai personažams – šiandienos technologijų teatre labai miela). 

 

Jūratė Visockaitė. Vanka ir barbė Alisa

 

À propos, mūsų dievinamas A. Čechovas – jeigu atidžiau perskaitai daktaro Astrovo monologą apie miškus – ateities vis dėlto nenuspėjo. Medžius kerta, florą ir fauną naikina alkani valstiečiai ir politinė sistema. Naikinimą Astrovas pateisintų, jei per miškus ir pelkes būtų nutiesta geležinkelių, pastatyta fabrikų ir mokyklų, tada liaudis taptų sveikesnė ir turtingesnė, tačiau nieko panašaus nedaroma... Va, kaip daktaras Astrovas ir rašytojas Antonas Pavlovičius šovė pro šalį!

Režisierius pjesę adaptuoja atvirai, neslapukaudamas. Pirmajame veiksme, dar laukdama ir tikėdamasi išrišimo, tą teksto atskiedimą priimu visai geranoriškai, natūraliai. Panašiai kaip mūsų Rusdramio genialų sumanymą „Dėdę Vanią“ vaidinti Markučiuose, Puškino sūnaus sodyboje. Iš tiesų anuo atveju pauzes lėtai vaikštant po sodybos kambarius, netgi išeinant į pievelę prie namo – ir smarkiai trumpinant tekstą – kompensavo aplinka. Žaidimo taisyklės veikė.

 

Jūratė Visockaitė. Vanka ir barbė Alisa
„Dėdė Vania“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Dabar per tas ilgas 4,5 valandos Mažojo scenoje (po atkurtu namo, menančio čechoviškus laikus, stik­liniu skliautu) visaip ilginamas, į šonus tampomas personažų bendravimas nesuteikia satisfakcijos. Kodėl darbas, kodėl meilė? Pagaliau kodėl tokie atsišriūbavę aktoriai ir jokie vaidmenys su individualybę niveliuojančiais perukais? Toks nūnai neįpareigojantis amžius? Niekam nereikalingo darbo ir gyvenimo gėla Sonios finaliniame monologe nesuskamba – taip pat kaip profesoriaus, neįskaitančio rašytojo pavardės, kaip daktaro, ant kurio stalo ligonis ėmė ir numirė, kaip dvarininko, taupančio kiekvieną kapeiką. Anot statytojo, jie yra tapę nebejuokingais klounais. Artistais, vankomis.

„Žmogaus turi būti gražūs... plaukai“, – šitaip naujoviškai sakramentinę frazę pradeda herojus. Komiškai nerangi, vyriška Sonia netraukia, tinginiaujanti ir nuolat plaukus kedenanti Jelena gundo baltadante šypsena, sena auklė Marina (vienintelė mylima daktaro), deja, paliekama virtuvėje, našlė Voinickaja yra gryna satyra, o mirusi žmona Vera – gryna ikona. Aktorės ir aktoriai vaidina kažin ką šalia personažo, ap­skritai, palikdami – kaip Martynas Nedzinskas Astrovą – kietai uždaru veidu. Tai, žinoma, irgi savotiškai įdomu, tai irgi pjesės traktuotė.

Vis dėlto kodėl A. Čechovas pjesę pavadino Va­nios, lygiaverčio su kitais personažais, vardu? Vanios laikas buvo tuomet, o dabar yra Astrovo ir Serebriakovo, Sonios ir Jelenos? Ir įtariu, kad pirma premjera su tuo skandalu – netikėtai išėjusiu Vanią pavaidinti režisieriumi – buvo pati geriausia, konceptualiausia.   

 

Jūratė Visockaitė. Vanka ir barbė Alisa
„Alisa Stebuk lų šalyje“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

/ / /

Ne tik LNOBT scenoje, bet ir šio ištaigingo teatro rūbinėje, fojė, balkonuose, bufete su mažais šokolado puodeliais, žiūrovų salėje vyko operos „Alisa Stebuk­lų šalyje“ (rugsėji 26 d.) premjera. Vaiko pirmieji įkritimai į meno olas reikšmingi nuo ir iki. Tarsi gerai, kad spektaklis trumpas, kita vertus, gaila, kad jis neturi tokio daikto kaip Pertrauka – vaikai po atlikėjų nusilenkimo nenorėjo ir nesuprato, kodėl namo? Teatras, žinoma, nenori per daug triukšmo ir rūpesčių (nors po premjeros suaugusiems fojė statomas ilgas vaišių stalas, kuris išeinantiems sukelia pašaipių minčių ir aristokratiškam teatrui labai netinka). Neskeldamas operos į dvi mažas dalis ir nepasiūlydamas pandeminiams mocartams papildomai surežisuotų pusvalandinių vaikštynių – na, pavyzdžiui, tegul ir laikantis virvutės, o didžiausiems chuliganams užmaukšlinant kostiumų dailininkės Martos Vosyliūtės (vienintelės atsakingai padirbėjusios) lengvai škotiškai subrūkšniuotus sijonus – šioji įstaiga neatlieka savo misijos.

Izraeliečių kompozitoriaus Davido Sebbos ir režisieriaus Gado Schechterio scenoje lauki senos knygos naujų formų. Tačiau forma viena ir aiški: Lewiso Carrollio absurdo klasika su antropomorfiniais personažais supaprastinta iki žaidimų vaikams aikštelės. Libretas – stereotipinė pasaka, kurioje kruta geri ir nelabai geri veikėjai (jai tiktų ir kitas, ne „Alisos“ pavadinimas); jokio siaubo, salėje niekas neverkia, Alisai kaklas neištįsta, ji valgo tortą, o ne grybą, pinigų pagailėta. Šiame minimume man vizualiai geriausiai išspręstas pasirodė Vikšras, muzikine energetika sužavėjo merginų terceto Trys Paukščiai ir Trys Kortos. Nuvylė absoliučiai gera lėlyte paversta Alisa (sopranas Charlotte Kilsch). Ak, kad prie šios akimis klapsinčios mergaitės bent penkioms minutėms būtų priėjęs Oskaras Koršunovas...

Vaidina, dainuoja, spektaklio orkestrėlyje groja LMTA studentai. Tai džiugu. Dar džiugiau būtų sulaukus jų atliekamų sigučių ir našlaičių elenyčių. Taigi, darbo laukas platus.    

Draugai