Jūratė Visockaitė. Nukirsdintieji: nuo karalienės Marijos Antuanetės iki mokytojo Samuelio Paty

 

Pirmiausia šiuo sunkiu metu – tiek psichosomatiškai, tiek politiškai – norisi pasveikinti visus gimus stipriam spektakliui „Alisa“! Toks pojūtis, kad dramaturgui Laurynui Adomaičiui ir režisieriui Antanui Obcarskui su suburta trupe pavyko pralaužti kažin kokią sieną visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime. Ir, kaip sako Alisa, eiti kiaurai, toliau, nes „kažkas yra ne taip“.

Atsiprašau už tiesmuką ditirambą, bet toks atsakas kyla po peržiūros internetu (!) iš Menų spaustuvės salės.

Spektaklio anonsai, reklama prasprūdo, o ir buvo jų mažai, bet informacinė stoka meninį smūgį į paširdžius tik padidino. Skepsis dėl negyvos transliacijos visai ištirpo po advokatę Alisą vaidinančios nepažįstamos aktorės Aistės Zabotkaitės pasirodymo scenoje ir ekrane. Per stilizuotą trijų valandų alisinį kritimą į olą, per siužetiškai sudėtingą trijų sluoksnių (Prancūzijos revoliucija, Marijos Antuanetės nukirsdinimas ir demokratijos pradžia; Lewiso Carrollio garsioji knyga; teroro aktas dabartiniame Paryžiuje ir po jo vykęs teismo procesas) videospektaklį vis kirbėjo mintis: o ką dar šita Alisa ir jos „herojiška stovėsena“ man primena?

Taigi Žaną d’Ark. O dar – filmo „Dogvilis“ heroję.

Turbūt kitiems kils kitokių aliuzijų, nes spektak­lis publikos mąstymą stimuliuoja ir erzina smarkiai. Išprovokuoja ir dar vieną, būtiną žiūrovo įsiterpimo sluoksnį. A. Zabotkaitė – šiame LNDT spektaklyje pasirodanti NKDT ir teatro „Utopia“ aktorė – suktą ir persuktą vaidmenį įveikia pasigėrėtinai tiek emociškai, tiek fiziškai. Manau, videotransliacija jai netgi buvo palanki, nes kinematografiška „Alisos“ stilistika tiko prie aktorės dar neišviešinto veido nuotaikų kaitos. Bravo.

 

Jūratė Visockaitė. Nukirsdintieji: nuo karalienės Marijos Antuanetės iki mokytojo Samuelio Paty
„Alisa“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

 

Kaip visada, pribloškia Vytautas Anužis ir Giedrius Savickas (per pertraukos interviu spėjęs pasakyti: žiūrėkite spektaklį, kuriame nešaukiama). Taip pat Diana Anevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė, Augustė Šimulynaitė, Vainius Sodeika.

Scenografė Lauryna Liepaitė kartu su šviesų ir vaizdo projekcijų, taip pat kažkaip lengvai nešiojamų kostiumų autoriais mažoje Juodojoje salėje vis keičia sceninius kadrus: gigantiški šviestuvai, kavinės staliukai, advokato biuro stalas, nusuktas didelis paveikslas (nes aktas jau įvyko), pertvaros su iksfailiškom uždangom ir užsklandom, sergančios motinos ir sutuoktinių lovos, stambūs planai ir rakursai ant pagalvių iš viršaus... Džiazas ir užkulisiniai garsai, pertariantys tą ar kitą personažų žodį. Teatro salėje tavo akiratis pagautų visą įtemptą vaizdą, bet ir šitaip, po puslapį, verčiama knyga kabina.

Žinoma, svarbiausi šio kūrinio-olos veikėjai yra režisierius ir dramaturgas. O renkantis iš šitų dviejų, Lauryno ir Antano (retai teatre susiformuojantis tandemas jau yra pasireiškęs prieš kelerius metus „Voiceke“), vis dėlto norisi išskirti dramaturgą, nes, kaip žinia, jų gimsta retai. Kita vertus, suvoki, kad tokiam neakademiškam filosofui, tokias vizijas stumiančiam rašytojui yra būtinas pritariantis ir laisvai plaukiojantis statytojas.

Istorijos pagrindu L. Adomaitis paėmė jau mūsų primirštą įvykį Paryžiaus „Bataclan“ teatre 2015 m. (žuvo 130 žmonių, buvo teisiamas vienas likęs gyvas teroristas). Tačiau štai prašom – tiesiog premjeros išvakarėse gyvos gatvės naratyvas pasipildo: Paryžiaus priemiestyje 18-metis musulmonas nupjauna galvą mokytojui S. Paty. Dabar teismo bus išvengta, nes tas neišmokytas mokinio amžiaus teroristas nušautas, jo elgesio nebereikia įvertinti teisme. Vietoj to siūloma kitokia procedūra – mokytoją laidoja kaip laisvės, lygybės, brolybės respublikos didvyrį.

Taigi vis dar nesuvedami galai. Ar Alisa nepaklaustų: kaip ir dėl ko tada ir tenai, redakcijoje „Charlie Hebdo“, buvo nupieštos tos karikatūros; ar jos nepalietė kitatikių laisvės ir teisingumo jausmų; teroristą reikia bausti, užmėtyti akmenimis, pasijuokti ir sužlugdyti?

„Alisos“ pradžioje paminima dar ir lokali šeimos byla apie motiną, kuri pasmaugė savo vaikus. Teisininkė Alisa domisi garsaus advokato Franko darbu, tiesos paieškomis („Teisingumas atsiranda tik tada, kai abi pusės save išreiškia“; „Teismo procese visi laikomi lygiais“; „Viltis, kad galėsim užmegzti ryšį su juo [su musulmonu, – aut. past.]“), ateina į jo biurą ir jėga įsiprašo dirbti kartu. Asmeninio gyvenimo užkulisiuose ji irgi turi savo teisingumo kančių kelius: mylimą motiną ant patalo, mylimą supratingą vyrą, kuriuos be skrupulų palieka ieškodama pašaukimo ir teisingumo kitiems.

Pjesės (turbūt kurtos dar ir vykstant savam teismo procesui – repetuojant spektaklį) birūs dialogai surišti tik iš vidaus, išoriškai jie abstraktūs, tarsi apsunkinantys kontaktą, bet patikėjęs ir įsigilinęs, apčiuopęs kontekstus, patiri netikėtą publicistiniame teatre satisfakciją. Prisiminkime, ir L. Carrollio knygos esmė ne viens du išskaitoma. A.Obcarskas sako kuriantis spektaklį kaip paveikslą (gal genetika?), todėl „Alisa“ estetiška, ekspresionistinė, kalbanti ir spalviškai, siūlanti sudėtingą kompoziciją su knyginiu Baltuoju triušiu, su puošnia nukirsdintos karalienės suknia, ties kuria tu privalai sulaikyti žvilgsnį ir prisiminti. Netgi ekstremistinis, neteatrinis finalinis režisieriaus kadras su visiškai apsinuoginančia Alisa, mano galva, pasiteisina, nes yra bebaimis ir žūtbūtinis, atveriantis, kur žengia ir ką gimdo pasaulis.

 

„Alisa“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos.

Draugai