„Kaštonė“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Kibirkščiuojantys Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai pristato naują Antono Čechovo apsakymo „Kaštonė“ interpretaciją. Spektaklis pirmiausia skirtas vaikams – jau paūgėjusiems, septynmečiams ir kiek vyresniems.
Daugelio mūsų vaikystės svajonė – turėti prieraišų, atsidavusį šunelį. Būtent tokį personažą aktorės (žiūrėjau spektaklį su Aleksandra Metalnikova ir Jevgenija Karpikova) ir kuria. Po pirmųjų šiurkštokų scenų su senuoju šeimininku staliumi palengva esame įtraukiami į impulsyvų šuns pasaulį naujuose cirko aktoriaus namuose, atvirkščiai, dvelkiančiuose inteligencija, pagarba greta esančiam. Pasijuntame įsukti į kamuolį: ne tik aktorių duetas tarpusavyje keičiasi Kaštonės vaidmeniu, jis atitenka ir pirmoje eilėje sėdinčiam vaikui – uždėjus ausytą kepuraitę ir įsidrąsinus jam net pavyksta smarkiai paloti! Kaštonei besimokant cirko triukų, didžiuliai balionai skraido žiūrovų salėje pasiekdami balkonus. Kaštonei ėmus mėtyti nepatikusius saldainius žiūrovams, salėje sėdintys vaikai staiga tampa išmoktą mandagų elgesį pamiršusia vestuvininkų palyda.
Rusų ir lenkų kalbų mišiniu bei citatomis iš Šekspyro postringaujantis žąsinas, arogantiškas ir viskuo nepatenkintas katinas. Šiek tiek susireikšminę ir dėl to juokingi. Kaštonei su abiem pavyksta susidraugauti. Naujų namų idilę keičia atsisveikinimo su draugu scena – viena subtiliausių spektaklio vietų. Kalaitė pabunda naktį, kamuojama blogos nuojautos, girdi keistus garsus. Paaiškėja, kad merdėja arklio kanopų sužeistas žąsinas. Visi jaučia artėjančią mirtį. Šeimininkas, laikydamas glėby savo cirko artistą, bando jį pagirdyti vandeniu. Išsiskyrimo nuotaiką kuria dangumi plaukiantys, cirko gyvūnus primenantys debesys. Jie virsta langų stiklais, kuriais graudžiai rieda lietaus lašai (scenografė Aleksandra Abroskina). Mirties scena kelia šviesų liūdesį. Tačiau užbaigiama ji perdėm realistiškai – negyvas žąsinas ryte tiesiog išnešamas pagriebus už kojų.
Režisierė Marina Čaplina interviu sakė: „Klausimas, kodėl ji [Kaštonė] grįžo ten, kur jos niekas nemyli, ir paskatino mane imtis šio kūrinio. Viliuosi, kad ir kitiems šis klausimas rūpi. Taigi nusprendėme drauge su aktoriais ir žiūrovais nukeliauti visą Kaštonės kelią, kad suprastume, kodėl, sulaukusi galimybės pasirinkti arba cirko artistės gyvenimą, arba varganą prieglobstį po staliaus varstotu, ji pasirenka pastarąjį.“ Senajam šeimininkui ir jo sūnui cirke atpažinus Kaštonę ir įsakmiai ją ėmus kviesti, Kaštonė šoka per cirko arenos barjerą, kabarodamasi į galą klumpa, susižeidžia, vėl keliasi paknopstom. Nesuvokti, pamiršti, kas esi, ką jauti, ko nori. Nuolankiai vykdyti įsakymus. Džiaugsmingai paklusti stipresniam, pranašesniam. Lengvai atpažįstama mūsų gyvenimo nuostata.
A. Čechovo personažų dalia – būti padalytiems, sau pasiliekant tik nuolankiąją „mažo žmogaus“ dalį. Kitiems paliekant teisę būti šeimininku, spręsti, žinoti. Nežinia, ar kada nors pavyks šitas dalis sujungti, integruoti suvokiant, kad tai gali derėti viename žmoguje. Ar pavyks susigrąžinti tai, kas priklauso mums, bet mūsų pačių entuziastingai atiduodama kitiems?
Iškalbinga, ironiška, galbūt aiškiausiai režisierės sumanymą atverianti paskutinė spektaklio scena – metonimija: Kaštonė laiminga grįžta į senuosius namus. Ji eina ant pečių nešdama dvi poras tvirtų guminių batų – didelius (šeimininko) ir mažus (šeimininko sūnaus). Nuolankiai, meiliai ir atsidavusiai. Retkarčiais lyžteli tuos batus. Kupina liūdnos laimės paklusti.