Lietuvos rusų dramos teatro vaikai užaugo

Jauni, talentingi, degančiomis akimis ir begaliniu noru siekti profesionalios aktorystės aukštumų. Netrukus jie rankose laikys bakalauro studijų diplomus, o rudenį dalis jų ims dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Prieš ketvertą metų šį rusakalbių aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinko režisierius Jonas Vaitkus. Nors jų studijos dar nepabaigtos, tačiau sakyti, kad būsimiesiems aktoriams iki teatro scenos beliko vienas žingsnis, nebūtų tikslu. Dar besimokydami antrame kurse, jie jau lipo į profesionalią sceną. „Būkime pažįstami", – tiesė jie tuomet ranką žiūrovams, pristatydami savo pirmąjį spektaklį „Pas pažįstamus..." pagal Antoną Čechovą.
Po to Lietuvos rusų dramos teatro repertuaras pasipildė dar keturiais šių studentų darbais, o būsimieji aktoriai ėmė kurti vaidmenis ir kituose teatro spektakliuose: keturiais „Auksiniais scenos kryžiais" šiemet pasipuošusioje „Eglutėje pas Ivanovus", J. Vaitkaus taip pat režisuotuose „Tas, kuris gauna antausius", „Stabmeldžiai" bei Agnės Dilytės – „Iš meilės man". Per ketverius studijų metus kartu su pedagoge Laima Adomaitiene būsimieji aktoriai eksperimentavo, išbandė įvairias teatrinės raiškos formas: scenoje prabilo trimis kalbomis, sukūrė nebylų judesio spektaklį.
Apie galimybę augti teatro scenoje, apie darbą su profesionaliais aktoriais ir teatrinės kalbos paieškas kalbamės su šio kurso studentais Žana Gončar, Edita Gončarova, Jevgenija Karpikova, Jekaterina Makarova, Telmanu Ragimovu, Gabija Siurbyte, Aleksandru Špilevojumi ir Juliana Volodko.

Jus galima pavadinti Lietuvos rusų dramos teatro vaikais: čia augote kaip aktoriai, čia pastatėte pirmąjį savo spektaklį, čia jau trečius metus vaidinate stebimi žiūrovų, kurie perka bilietus. Ką jums davė galimybė kurti tikrame teatre, lyginant su studentiška Akademijos auditorija?

Gabija. Man atrodo, kiekvienam studentui – ar jis antram kurse, ar trečiam, ar ketvirtam – yra labai didelė garbė užlipti į sceną. Tada į tą darbą, o ypač patį pirmąjį, įdedi labai daug meilės ir labai daug savęs. Nieko netausoji, nė vienos savo ląstelės. Tas pirmojo spektaklio kvapas, energija, įdėta jam ruošiantis, ir suvokimas, kad scena yra šventovė, – jie su tavimi visą gyvenimą pasilieka. Aš ir dabar prisimenu, kaip mes spektaklį „Pas pažįstamus..." kūrėm ir kaip naktimis sėdėdavom: trečią ryto laukdavai grimo kambaryje, kol bus tavo eilė išeiti į sceną, ir išeidamas tą sceną paglostydavai. Aišku, žiūrovui pats pirmas mūsų spektaklis turėjo kelt šypseną, nes dar labai jauni buvom...
Jekaterina. Aš dar prisimenu, kad buvo labai svarbus tas pirmas apsiuostymas, ir gal net tada mes pirmą kartą supratom, kad esam vienas kursas. Prieš tai buvo gabaliukai, prie kurių dirbome atskirai, o čia – toks didelis ir gana sunkus visų mūsų kūrinys. Man atrodo, nuo to laiko spektakliai mūsų kursui tapo kaip savotiškas vaistas, kaip piliulė, sužadinanti vienybės jausmą.

Žana. Kai rodai kažkokį darbelį auditorijoj, tada vis tiek kažkur pasąmonėj lieka toks jausmas, kad „aš dar mokausi, esu studentas ir turiu teisę klysti". O kada jau lipi į sceną ir prisikvieti daug žiūrovų, ta teisė klysti, ji, negaliu pasakyt, kad visiškai išnyksta, bet ji žymiai sumažėja. Jei studentai visą laiką dirba Akademijoje, uždarose erdvėse, auditorijose ir staiga jų diplominis darbas yra jų pirmas išėjimas į sceną, tai, viena vertus, labai gražu, nes yra tas virpulys, bet supranti, kad reikia dar labai daug žingsnių, kol tas darbas taps brandus ir profesionalus – matosi, kad nei scena pripratusi prie jų, nei jie yra pripratę prie scenos.
Edita. Mes pradėjome jausti, ką reiškia žiūrovas. Vienas spektaklis, antras, trečias –­ ir tu jau imi suprasti, kokio teatro tu nori. Būtų labai smagu, jeigu Akademijos studentai galėtų vaidinti scenoje. Pagaliau ir ta energija, ir visos tos aktorinės paslaptys –­ tu apie tai sužinai jau dabar, o ne paskui, kai jau yra praėję kažkiek laiko.

„Trys mylinčios“

Kaip per tuos ketverius studijų metus kito jūsų požiūris į aktorystę, teatrą?

Gabija. Pradžioje buvo labai daug jaunatviško maksimalizmo, o dabar jau atsirado tam tikros gilumos.
Jekaterina. Manau, mes supratom, kad svarbu vaidinti ne tuščioj salėj – netgi per paprastas ar generalines repeticijas. Reikia, kad pajustum, ką reiškia ta alsuojanti masė, kuri su tavimi visa tai išgyvena. Tiesą sakant, žiūrovas yra tokia pat spektaklio dalis, kaip ir aktoriai, režisieriaus darbas, dekoracijos. Tai yra papildomas variklis. Aš per repeticijas dariau taip, bet dabar taip nebegaliu, nes yra žiūrovas, kuris diktuoja visai kitokias sąlygas.
Gabija. Dar, man atrodo, visai smagiai išėjo, kad nuo to antro kurso mes užsiauginome savo žiūrovą. Tą, kuris anksčiau į šitą teatrą nėjo ir nebuvo matęs Rusų dramos teatro spektaklių. Jie dabar ateina į kiekvieną mūsų pasirodymą, į kiekvieną premjerą ir tas papildomas ratas žmonių toliau žiūrės spektaklius ir jais domėsis.
Žana. Besiklausant man dar viena asociacija gimė. Susitikimas su žiūrovu yra kaip įsimylėjimas: per pirmus susitikimus jūs turit labai daug ką vienas kitam pasakyti, yra labai daug jausmų, bet abu esat įsitempę, susikaustę, nerandat žodžių ir tik tiems santykiams vystantis, jūs po truputį imat atsiskleisti vienas kitam, pasitraukia įtampa ir santykiai pražysta. Tai čia lygiai tas pats: tu išeini į sceną, labai daug ką turi ir nori pasakyt žiūrovui, bet tau dar daug kas to neleidžia: baimė kažką padaryti ne taip, baimė suklysti. Taip pat ir žiūrovas –­ jis lyg ir norėtų tave priimti, bet dar tavęs nepažįsta ir tik pamažu pradeda tave pamilti, o tu kaskart vis daugiau gali jam pasakyti ir duoti.
Juliana. Pirmus dvejus mokslo metus mes bijojau klysti, o dabar, ketvirtam kurse, jau, matau, atsirado laisvė ir drąsa daryti kažką naujo. Galbūt jaučiam, kad jau greitai gausim diplomus, todėl norisi klaidas, kurių dar nepadarėm, padaryti dabar.

Keliuose LRDT spektakliuose turėjote galimybę dirbti su profesionaliais aktoriais (dauguma jūsų – „Eglutėje pas Ivanovus", „Pamišėlėje", „Tas, kuris gauna antausius", „Romeo ir Džuljetoje", Juliana – „Stabmeldžiuose", Edita – „Iš meilės man"...). Ko iš šios patirties pasisėmėte?


Gabija. Aš labai daug išmokau iš Liudos (Liudos Gnatenko spektaklyje „Pamišėlė" – red. past.), ji man buvo didelis pavyzdys. Kai repeticijose jai reikėdavo kažką pakartoti, ji tą darydavo su labai didele energija ir kiekvieną kartą įdėdavo šiek tiek kitonišką atspalvį. Aš stengiausi to išmokti, būtent to atspalvių ieškojimo, susikaupimo, tos didelės meilės darbui. Stengiausi išmokti neleisti sau pasakyti: „Aš pavargau, aš daugiau nebegaliu."
Aleksandras. Kai užlipi į sceną, supranti, kad šiame teatre esi labai labai mažas, nes matai, kokį dar ilgą kelią tau teks nueiti, kol pasieksi tų aktorių, kurie yra šalia, lygį, kol galėsi veikti ir dirbti taip, kaip veikia ir dirba jie. Tai duoda labai didelę naudą.
Juliana. Jauti atsakomybę prieš žmones, kurie dirba šiame teatre jau daug metų. Didelė vertybė – galimybė stebėti, kaip jie kalbasi su režisierium, kaip jie bendrauja tarpusavy. Tu tada irgi mokaisi, daug ką perimi. Pakartosiu mūsų režisieriaus Peterio Uray'aus žodžius – „Be brave" (angl. būk drąsus). Man tai – didelė pamoka. Kai statėm „Stabmeldžius", maloniausia buvo tai, kad kiekvienas, prisidėjęs prie to spektaklio – pradedant pagrindiniais aktoriais, apšvietėjais, garso operatoriais ir baigiant valytojomis – visi labai palaikydavo. O tas palaikymas suteikdavo drąsos.
Edita. Aš maniau, kad bus labai sunku surasti kalbą su jais, bet jie iš tiesų man labai padėjo – ir režisierė, ir patys aktoriai (spektaklyje „Iš meilės man" – red. past.). Buvo labai smagu, nes jaučiau, kad jie tai daro savo teatrui. O kai aktoriai tau netiesiogiai parodo, kad tai yra ir tavo teatras, jausmas yra labai geras.
Jekaterina. Jei kopi į kalną kartu su stipresniu partneriu, jautiesi truputį saugesnis, gali sau truputį daugiau leisti ir jūs kartu galite nuveikti žymiai daugiau. Pavyzdžiui, darbas spektaklyje „Romeo ir Džuljeta" ir buvo toks patyrimas. Kai pamatai, kad tie aktoriai gali leisti sau išdykauti, tada ir tu, kaip sakė Juliana, suteiki sau daugiau laisvės. O paskutinis mano patyrimas – darbas su vyresniosios kartos aktoriais spektaklyje „Praėjusią vasarą" (jo premjera įvyks gegužę – red. past.). Galiu pasakyti, kad viską siurbiu į save kaip kempinė: matau, kaip aktorius su tekstu dirba, kaip jis išgyvena, kaip prisitaiko, kaip atsitraukia...
Žana. Katia labai gerai pasakė apie saugumo jausmą: žinai, kad šalia yra žmogus, kuris, jeigu reikės, tau kažkuriuo momentu šiek tiek padės.
Juliana. Dar labai malonu, kai tie profesionalūs aktoriai pažiūri mūsų spektaklius, o po to prieina ir kažką pataria, pataiso. Tarsi ir nėra tokios konkurencijos, kuri būna teatre. Gal mums tik taip atrodo, kol neįsiliejom į trupę, bet kolektyvas čia labai malonus.
Gabija. Iš tiesų susibendravom ne tik su aktoriais, bet ir su visu kitu personalu: tiek apšvietėjais, tiek garso operatoriais, tiek siuvėjais... Kadangi esam studentai, mums tarsi daug kas nepriklauso, todėl esame jiems labai dėkingi, kad jie kartais net sėdėdavo su mumis ir per naktis, iki trečios, ketvirtos ryto.
Žana. (pašnibždomis) Mes esam septintą ryto kažkada iš teatro išėję.
Gabija. Šito gal nereikia sakyt (juokiasi), bet būtent šie žmonės, leidžia pajusti, kad tu irgi esi šio teatro dalis. O Algiui (režisieriaus asistentui Algimantui Kvietkauskui – red. past.) už visokeriopą pagalbą, man atrodo, labai labai dėkingi mes visi. Nuostabu, kai mūsų studentiškame spektaklyje Algis stovi užkulisyje ir moka tavo tekstą atmintinai arba žino, kad tau kažką skauda ir tavim rūpinasi. Supranti, kad esi ne vienas.
Žana. Pavyzdžiui, sėdi kažką susimąstęs, geri kavą, o prie tavęs prieina ir klausia, kas nutiko, gal padėti, gal trūksta idėjų kokiam etiudui. Atrodo, jie, profesionalai, kurie tuos studentiškus etiudus jau turėtų būti seniausiai pamiršę ir tuo nebesidomėti. Jie ateina į mūsų egzaminus, netgi – į mūsų paskaitas.

Jekaterina, žmonės, su kuriais Tau teko vaidinti LRDT scenoje, yra ne tik profesionalūs aktoriai, bet dar ir Tavo tėvai – Michailas Makarovas ir Valentina Lukjanenko.

Jekaterina. Labai bijojau juos nuvilti ir nors ta scena „Pamišėlėje" labai mažytė, bet atrodė, kad atsistosiu šalia ir kažkas pagalvos: „Va čia tai tikri aktoriai, o dukrai dar mokytis reikia..." Kita vertus, apima toks neapsakomas jausmas, kai pažvelgi jiems į akis – jie tuo metu yra Janos tėvai – ir supranti, kad jie taip pat ir tavo tėvai. Tikrai žinau, kad visada turėsiu būti ne blogesnė už juos.

„Pamišėlė“

Studijuodami dirbote ne tik su daugybe skirtingų aktorių, bet „paragavote" ir įvairių režisūros metodų: Jono Vaitkaus, Laimos Adomaitienės, Agnės Dilytės, Peterio Uray'aus... Kaip galėtumėte apibendrinti šią patirtį?
Jevgenija. Po Laimos, aišku, buvo sunku dirbti su Vaitkumi, nes jis gerai mus „pakratė". Mane, pavyzdžiui, jis labai gerai į vietą pastatė ir davė suprasti, kad reikia atsiriboti nuo tam tikrų štampų, įvarytų į mus per tuos trejus mokslo metus, nes mes kitų režisierių neturėjom ir tai, mano nuomone, yra labai blogai. O po to atvažiavo Peteris Uray'us iš Veng­rijos ir tai vėl buvo visiškai naujas kraujas. Mes kiekvienas turėjom šansą pradėti iš naujo, pradėti tuščiame lape. Režisieriai keičiasi ir reikia kažkaip mokytis balansuoti.

Jekaterina. Man atrodo, svarbu pajusti, kokia yra kiekvieno režisieriaus maniera. Su vienu būna vadinamasis „užstalės periodas", kai aptariama kiekviena smulkmena: kas yra tas personažas, kaip jis jaučiasi... O kitas tave kaip šuniuką įmeta į šaltą vandenį ir tu pats turi dėti labai daug pastangų, kad suprastum, kokios čia žaidimo taisyklės. Tai neleidžia aktoriui atsipalaiduoti ir yra puiku. Tiesa, buvo dar viena režisierė, bet su ja dirbom nedaug ir tik kai kurie iš mūsų – Olga Lapina. Ji – mūsų amžiaus ir jai nesvetimas išdykavimas, kurio mums šiek tiek trūko. Tai buvo labai įdomi patirtis.
Telmanas. Iš tiesų, tai mes dirbom su viena režisiere – su Laima Adomaitiene. Ji mus išmokė mąstyti, išmokė dirbti su vaidmeniu, su tekstu. O su kitais režisieriais – trijų, penkių dienų darbas. Išskyrus Peterį, aišku, bet tai – judesys ir visai kita mokykla. Jis išmokė mus mąstyti kūnu. O šiaip, nors ir vaidiname „Eglutėje pas Ivanovus", bet...

Ir spektaklyje „Tas, kuris gauna antausius"...

Telmanas. Taip, ir „Tas, kuris gauna antausius", bet mes, manau, dar nedirbom su Vaitkumi, nes buvom „įmesti" labai greitai, o be to – vaidiname masuotėje. Aišku, turėjom galimybę matyti, kaip jis dirba su kitais, bet darbas su Vaitkumi, manau, mums dar prieš akis.
Žana. Aš gal irgi su Telmanu sutikčiau, kad visus tuos metus mes buvom su Laima, ir tai yra tas žmogus, kuris išmokė mus kurti, o ne vykdyti. Jos dėka esame pasirengę dirbti ir su kitais režisieriais. Išmokome tam tikro universalumo.
Edita. Po darbo su dėstytoja buvo labai sunku įsilieti į kitokio supratimo teatrą. Bet kai pradėjome dirbti su Agne, suradom bendrą kalbą labai greitai. Nors kartais atrodė, kad tu galėjai daug daugiau, o jai viskas buvo gerai. Matyt, žmogus dar nematė tavo galimybių... Svarbiausia, kad mūsų dėstytoja labai daug į mus įdėjo, norėjo, kad būtume patys atsakingi už save.
Jekaterina. Geras režisierius visada pridengs aktorių ir jeigu aktorius kartais „neveža", tai režisierius žino, kaip jam padėti, kaip sako rusai – „соломку по­стелить" (rus. šieną pakloti). Todėl mūsų vaidmenys per egzaminus atrodė įdomūs ir galėjai pamanyti, kad čia mes patys tokie žiauriai „kieti", o iš tiesų tai buvo režisieriaus įdirbis.

Kurdami spektaklius „Trys mylinčios", „Meška", „Romeo ir Džuljeta", eksperimentavote su įvairiomis raiškos formomis: išbandėte ir nebylų judesio teatrą, ir daugiakalbystę. Kaip jūs vertinate šias teatrinės kalbos paieškas?

Edita. Kad ir ką darytum, supranti, kad aktorius turi būti universalus tiek kūnu, tiek siela, tiek protu. Tam, kad žiūrovas pamatytų tikrąjį teatrą teatre, reikia labai daug visko žinoti ir mokėti. Tik tą motoriuką reikia visą laiką sukti, sukti, sukti, kad jis negestų.
Telmanas. Dabar toks laikas, kai sunku žmones sudominti, todėl visada reikia kažko naujo, įdomaus. Reikia nuolat eksperimentuoti. Labai gerai, kad turime judesio spektaklį, kurį galės žiūrėti ir lietuviakalbiai, ir rusakalbiai, universalų spektaklį, kuris galėtų pritraukti daugiau žiūrovų. O tavo sugebėjimai turi būti labai universalūs tam, kad turėtum darbo, nes jis, kaip mes visi žinom, yra mažai apmokamas ir sunkus. O kuo tu daugiau mokėsi, tuo daugiau galimybių turėsi, tuo įvairiau galėsi save pateikti.
Jekaterina. Pritariu, kad dramos teatras neturi atsiriboti nuo kitų formų: judesio, pantomimos... Pavyzdžiui, Anželika Cholina labai gražiai integravosi į Vachtangovo teatrą, kur jie irgi stato tokio pobūdžio spektaklius. Fomenkos teatre irgi, žinau, yra judesio spektaklis, kuriame vaidina dramos aktoriai. Mūsų teatras irgi galėtų būti novatoriškas tuo klausimu.

Nebe už kalnų diena, kai rankose turėsite diplomus. Kokias ateities vizijas esate susikūrę, apie ką svajojate?

Jevgenija. Aš norėčiau gauti „Auksinį scenos kryžių" artimiausiu metu ir tikiuosi, kad teatro vadovas man suteiks tokias sąlygas – sukurti gerą vaidmenį ir gauti „Kryžių" už debiutą.
Telmanas. O aš norėčiau, kad šitame teatre dirbtų daugiau įvairių režisierių, būtų daugiau pastatymų, nes šiuo metu, mano manymu, yra per mažai vaidinama, kad aktoriai palaikytų savo lygį ir tobulėtų. Tai aš apie tai svajoju ir, žinoma, noriu čia dirbti.
Edita. Taip, kol kas – darbas teatre, toliau magistrantūra, jeigu Jonas Vaitkus rinks kursą. Aišku, norėtųsi, kad šis teatras būtų naujesnis, gyvesnis, kad daugiau žiūrovų ateitų ir kad jiems būtų ką pažiūrėti – tai, apie ką sakė Telmanas.
Jekaterina. Aišku, mes visi dabar labai norim dirbti, energijos daug ir norisi, kad tas mūsų maksimalizmas toliau plėtotųsi, išliktų tas kritiškas žvilgsnis į save. Norisi, kad nesustotume, negalvotume, kad jau esame labai daug pasiekę, todėl galime sau leisti pailsėti. Norisi būti sąžiningiems prieš pačius save ir prieš teatrą. Norisi visada tikėti Didžiuoju Menu.

O savo ateitį siejate su Lietuva ar dairotės ir į užsienį?

Aleksandras. Man atrodo, dabar laikai tokie, kai ribos tarp valstybių nyksta, todėl sakyti, kad aš dirbsiu tik vienoj valstybėj – turint internetą, įvairių projektų, kiną, kuris filmuojamas skirtingose šalyse –­ man atrodo, būtų savęs uždarymas dėžutėje.
Telmanas: O man nesvarbu, kur dirbti, svarbiausia, kad būtų daug darbo. O jeigu taip išeis, kad to darbo bus Lietuvoj, tai bus labai gerai. Jeigu ne, tada, matyt, reikės dar kažko ieškoti. Svarbiausia, nestovėti vietoj. Būtų smagu, kad „где родился, там пригодился" (rus. kur gimei, ten būsi reikalingas).

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Eglė Ivanauskaitė

„Romeo ir Džuljeta“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Draugai