Meda Petrikaitė. Žvilgsnis į naujas pjeses

Šįkart lapkričio 19–gruodžio 1 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusios „Naujosios dramos dienos" –­ mums pažįstamų „Versmių" ir užsienio pjesių mainų junginys. Šiuo festivaliu Lietuvos žiūrovui pristatomas rytojaus teatras. Sėkmingi pjesių skaitymai vėliau taps spektakliais.

Teklė Kavtaradzė (anksčiau parašiusi „Namisėdą") pjesėje „Keletas pokalbių apie (Kristų)" rašo apie jauną, savo kartos žmogų, kuris jai labiausiai pažįstamas. Jaunoji dramaturgė pjesę kuria iš tam tikrų epizodų, kadrų –­ tarytum kinematografiškai. Pjesės pagrindinė mintis – gyvenimas nėra repeticija. Aplink šį pjesės idėjinį polį sukasi visi veikėjai, bandydami įrodyti, kad jie išties gyvena, o ne repetuoja – viena mergina emigruoja į užsienį, jos mama bando išmokti anglų kalbos, kita mergina žūtbūt nori nuvažiuoti pas niekada nematytą tėvą. Ir visi sutartinai neša žinią: „Čia –­ gyvenimas!" Įdomu tai, kad dramaturgė per, rodos, visai paprastus buitinius pokalbius prieina prie brangių ir svarbių dalykų – dialogų pabaigose nuskamba: „Ir aš tavęs pasiilgau", „Aš dar niekad taip nesididžiavau tavimi". Skaitymo režisierius Tadas Montrimas aktorius kartu su žiūrovais susodino ratu. Jis siekė, kad aktoriai nesidangstytų personažais.

 „Jeigu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Antroji „Versmės" pjesė – Gabrielės Labanauskaitės (anksčiau – „Raudoni batraiščiai") „Jeigu". Drama apima pas­taruosius tris mūsų šalies dešimtmečius ir kalba trijų kartų lūpomis. Dramaturgės sukurti veikėjai – paprasti, niekuo neišsiskiriantys žmonės. Menininkas, sovietų laikais piešęs vien tam, kad gautų butą, šaliai atgavus laisvę, tampa mažai kam reikalingu girtuokliu. Sovietinės sistemos herojai jautė nepriteklių, o dabar, priešingai – perteklių, ir vis tiek kyla noras priešintis, išvažiuoti, ištrūkti. Skaitymą režisavusi Loreta Vaskova prie scenos patiesė raudoną kilimą, o kad dar labiau primintų Sovietų Sąjungą – šalia pastatė Lenino biustą.
Trečioji „Versmių" pjesė – Mindaugo Nastaravičiaus (anksčiau – „Paukštyno bendrabutis") „Demokratija". Joje pateikiamas dabartinės visuomenės skerspjūvis – vidutinybės užvaldo ne tik laiptinę, kurioje vyksta visas veiksmas, bet ir visą šalį. Galiausiai visos laiptinės (ir šalies?) likimą į savo rankas paima žiauriu primityvumu stebinantis elekt­rikas, kurio kalboje – vien keiksmažodžiai ir „niuansai". Pjesė parašyta tiesmuka „laiptinių" kalba. Skaitymą režisavęs Pau­lius Ignatavičius teigia, kad pjesėje atskleidžiamas „stiprios rankos" ilgesys.

„Demokratija“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Pirmoji pjesių mainų drama – Saaros Turunen „Broken heart story" (Sudaužytos širdies istorija). Pagrindinė veikėja – vyriška ūsuota rašytoja, pametusi savo blondinę sielą raudonomis lūpomis. Paliečiamas, matyt, visiems menininkams opus klausimas (ir jis užduodamas garsiai) –­ ar menininkas gali mylėti ir būti mylimas? Nors pjesės eigoje rašytoja ir suranda sau artimą sielą, tačiau ilgainiui jos pasuka savo keliais – siela nori ne rašyti, o mylėti ir būti laiminga. Įdomus šis pjesės skaitymas tuo, kad jį režisavo pati autorė –­ Saara Turunen. Vėliau aktoriai prisipažino, kad tai – keista patirtis, kai scenoje trūksta vaidmens, kurį atlieka režisierius, žmogus, žiūrintis į tekstą ne iš autorės perspektyvos. Antroji pjesė –­ Arne's Lygre's „Išnykstu". Pagrindinė veikėja –­ moteris, pjesės pradžioje turėjusi vyrą ir draugę su dukra, o pabaigoje – likusi visiškai viena. Visi personažai tikisi išganymo, ištiestos pagalbos rankos, net ir vėžiui atimant gyvybę, kartoja: „Pasiduosiu, kai taps nebepakeliama. Ne anksčiau." „Išnykstu" norisi atsiversti it žemėlapį ir į kiekvieną veikėją pasinerti kaip į atskirą šalį. Skaitymą režisavęs LNDT vadovas Audronis Liuga pasinaudojo kamera, kuri skaitymo eigoje tapo dar viena veikėja. Prieš kamerą pasodinęs vieną arba keletą aktorių, nusisukusių į žiūrovus nugaromis, režisierius parodė naują pjesės skaitymo būdą. Vėliau kūrėjai prisipažino, kad pjesė be galo nesaugi –­ viskas labai slidu, ribos vos matomos, o skaitymas be vaidybos reikalauja daug jėgų, nesunku paslysti. Paskutinė „Naujųjų dramos dienų" pjesė – Larso Noréno „Šaltis". Pasakojama tikra istorija, įvykusi 1995 m. Švedijoje, kai vienas vaikas buvo nužudytas kiek vyresnių jaunuolių, prijaučiančių neo­naciams. Trijulė jaunuolių yra Švedijos patriotai, kovojantys už savo šalį tokiais būdais, kurie jiems yra priimtini ir suprantami – smurtu, galiausiai ir žudynėmis. Ketvirtasis jaunuolis korėjietis tampa auka, nors jis turi teisę gyventi šioje šalyje niekieno nestumdomas. Skaitymo režisierius Jonas Vaitkus, jau ne pirmą kartą į profesionalaus teatro sceną atvedantis savo mokinius, po skaitymo teigė, kad ši pjesė – labai pesimistinė, ir toks kelias, koks vaizduojamas joje, yra aklavietė žmonijai.