Paulė Bocullaitė: „Niekada nenorėjau į kažką lygiuotis“
× Martynas Bialobžeskis
Su teatro dailininke Paule susipažinome ne taip jau ir seniai – 2017 m. kartu dirbome Jono Tertelio spektaklyje „Žalia pievelė“. Iki tol jau buvau matęs jos Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą darbą KNDT – scenografiją Vido Bareikio „Hamletui“. Suprantama, anksčiau ta pažintis nelabai ir galėjo įvykti – Paulė atstovauja jaunajai teatro kartai ir mūsų kūrybiniai keliai tiesiog nesusikirsdavo. Šiaip ar taip, po dar kelių bendrų darbų žinojau, kad drąsiai jai galiu pasiūlyti pasikalbėti, mat pokalbis bus atviras. Vilniaus centre esančioje jaukioje Paulės studijoje šnekėjomės apie vaikystę, moterų meną bei... futbolą. Žinoma, apie teatrą taip pat.
Karolio Kaupinio nuotrauka
Vaikystėje manęs tėvai pianistai lyg ir neklausė, ar labai noriu Čiurlionkėje mokytis, nuvedė ir pradėjau groti violončele... Pasirinkimo kaip ir nebeturėjau, bet juk negaliu skųstis, nes tai, ką dabar darau, man tikrai patinka. Tu irgi esi iš menininkų šeimos. Tau tai gyvenime trukdė ar padėjo?
Mudviejų su seserimi Berta pavyzdys vos ne atvirkštinis: tėvai mus augino labai laisvai ir nieko neliepė daryti. Viena vertus, labai tuo džiaugiuosi, nes toks tėvų pasitikėjimas įdiegė savarankiškumą, kita vertus – kartais pasvajoju, kad jei būtų liepę...
Pamenu, vaikystėje mūsų name gyveno aktorė Eugenija Bendoriūtė su šeima. Su jos dukromis žaisdavome kieme. Apie 15 valandą žaidimai baigdavosi, nes mama mergaitėms liepdavo eiti į muzikos mokyklą. Žiūrėdavau į jas, einančias iš kiemo, su lengva pašaipa ir gailesčiu. Girdėdavau, kaip jos „treniruojasi“ namie pianinu. Galvodavau: kaip gerai, kad mes su sese galime žaisti kieme, o jos, vargšiukės, kenčia. Nepaisant to, visada jutau giliai paslėptą norą groti ir jis prasprogo, kai man suėjo 16. Su tėčiu buvome išvažiavę į simpoziumą Anglijoje: toje vietoje, kur gyvenome, buvo pianinas ir aš truputį pasimokiau. Ir pagalvojau: jei tik tėvai namie pastatytų pianiną, kaip tuo džiaugčiausi...
Panašiai ir su daile ar scenografija. Vienintelė augimo menininkų šeimoje įtaka buvo ta, kad nemėgau teatro.
Bet kaipgi tu vis tiek ten atsidūrei?
Tai čia va toks paradoksas. Nuo mažumės buvau vedama į Kauno dramos teatrą. Žiūrėdavau visai ne vaikams skirtus spektaklius ir negalėjau priimti tos veidmainystės, kurią matydavau: žmonės, ką tik rūkę prie grimerinių, išeidavo į sceną ir apsimesdavo visai kitomis būtybėmis. Ir dar tai darydavo labai utriruotai, taip, kaip gyvenime nebūna. Šito nesuprasdavau.
Mane mano baba kartais pasiimdavo į vakarinius spektaklius, kuriuose vaidino, bet dažniausiai jų nežiūrėdavau – tada tai atrodė klaiki nuobodybė. Užtat slampinėdavau koridoriais, po užkulisius, užsukdavau į rekvizito kambarį – ten tai buvo įdomu!
Taip, koridoriais vaikščioti turbūt buvo pats įdomiausias užsiėmimas. Bet kai jau suaugau tiek, kad galėjau eiti pati, tai... neidavau. Matyt, buvo atmetimo reakcija. O teatre pradėjau dirbti todėl, kad kažkas pakvietė: kai egzistuoji toje terpėje, vis tiek kažkaip ten atsirandi. Įtraukia. Ir nors iš pradžių man teatras nepatiko, užtat ėmė patikti jame dirbti.
Dabar jau yra kiek kitaip, nors daugelis spektaklių man vis dar kelia panašų jausmą kaip vaikystėje. Tiesiog dabar suprantu, kad tuo ir skiriasi geras spektaklis nuo blogo. Ir žinau, kad yra daugybė žmonių, kurie dėl tų pačių priežasčių į teatrą neina ir jo nevertina. Turbūt jiems užtektų tiesiog parodyti vieną paveikų spektaklį, kad tas bendras įspūdis kardinaliai pasikeistų.
Pamenu, pirmus dvejus metus LMTA nebuvau tikras, ar čia pataikiau. Tau yra taip buvę, kad pradėtum labai abejoti savo pasirinkimu?
Buvo, buvo. Bet suvokiau, kad neturiu pasirinkimo. Kažkieno interviu radau man patikusį sakinį: „Iš visų dalykų, kurių nemoku, šito nemoku mažiausiai.“ Man tai labai limpa. Laviruoju dailės rėmuose: scenografija, iliustracija, plakatų dizainas; tokie skirtingi dalykai ir kai vienur pasijunti išsisėmęs, gali persimesti kitur.
Turi laisvalaikio užsiėmimų, kurie visiškai nesusiję su darbu?
Turiu, ir net labai keistų! Kažkada pagalvojau, kad jei jau taip nutiktų, kad niekam pasaulyje nebereikėtų dailininkų, tai būčiau nekilnojamo turto brokere: man labai įdomu žiūrinėti tuos skelbimus. Tai suteikia galimybę susipažinti su pasauliu, kurio gal šiaip nepamatysi. Kartu ir pasvajoji. Aišku, jei reikėtų realiai dirbti, turbūt atsibostų po mėnesio, nes gal romantizuoju labai: vaikštai po tuos „svajonių butus“...
Šiltuoju sezonu žaidžiu futbolą. Žaidžiu labai labai blogai, visai nemoku, bet man labai faina pabėgioti paskui kamuolį.
O rungtynes mėgsti žiūrėti?
Kai žaidžia rinktinė – visada. Klubais nelabai domiuosi. Beje, paskutinį kartą būčiau rungtynes pražiopsojusi, bet pamačiau tavo feisbuko įrašą apie rezultatą 0:4, tada ir įsijungiau. Kaip supratau, tu atvirkščiai – baigei žiūrėti.
Vadinasi, įrašas buvo naudingas.
Niekada nežinai, kaip gali suveikti.
Tu skirstai meną į socialinių ar visuomeninių grupių kategorijas?
Visai neskirstau, tiesą sakant. Daug galvoju apie tai ir sutinku, kad yra daug neteisybės, tų stigmų. Bet man, moteriai, visiškai nesvarbu, kad aš moteris, kai dirbu savo darbą. Tai nieko nelemiantis faktorius ir man netgi nepatinka, kai pasakoma: ieškome kūrėjos. Nuoširdžiai sakau: priimu tai kaip seksizmą.
Tos temos tikrai delikačios ir kartais sunku apie jas kalbėti. Man rodos, jei nestatysi savęs į aukos poziciją, tai ja ir nebūsi.
Ar moterims nėra sunkiau nei vyrams įrodyti, kad jos vertos tokio pačio požiūrio į jas, kaip kūrėjas? Pavyzdžiui, tau bendraujant su scenos darbininkais ar butaforais?..
Taip, pasitaiko. Dažnai būna, kad vyrų, dirbančių prie scenos, akyse tu – ne autoritetas ir reikia labiau pasistengti įtikinėjant, kaip turi viskas atrodyti. Bet čia yra labai paprasti dalykai. Pavyzdžiui, ginčijiesi su pastatymų dalies vedėju apie kokį nors techninį sprendimą. Tai: a) jis yra vyresnis ir dėl sukauptos patirties mano daugiau suprantantis; b) jis yra vyras ir jo balsas stipresnis. Dėl savo balso nesodrumo tu nukenti kaip moteris. Tuo momentu gal būna nemalonu ir liūdna. Bet juk galima paieškoti savo pranašumų ir dažnai jų surasti.
Pamenu, viename teatre pastatymų dalies vedėjui, kitiems atsakingiems asmenims pristatinėjome spektaklio scenografiją. Režisierius buvo mane prigąsdinęs, kad bus labai sunku, nes jie prie visko kabinėjasi. Mums viskas gerai ir sklandžiai praėjo ir režisierius paskui išėjęs sako: „Čia tu juos kažkaip užliūliavai.“ O gal viskas paprasta: atėjo švelni mergaičiukė ir tiesiog nesusikūrė terpė vyriškiems ego susikirsti. Turbūt ir vyrai patenka į situacijas, kai savyje jaučia kažkokių moteriškų savybių trūkumą. Nematau reikalo į tai kreipti daug dėmesio.
Kas tau darė įtaką? Turi autoritetų?
Yra labai daug kūrėjų, kurie skirtingais gyvenimo momentais mane įkvėpė: vienu metu buvo Audrius Puipa, kitu – Antanas Mončys, dar kitu – Jurgis Mačiūnas. Labai skirtingi menininkai, negalėčiau nė vieno įvardyti kaip autoriteto. Iš tiesų niekada nenorėjau į kažką lygiuotis. Man gali trys skirtingų spalvų pieštukai sukristi ant stalo ir taip įkvėpti iliustracijai. Gali paveikti supantys daiktai, jų medžiagiškumas, muzika, knygos, architektūra, atsidūrimas tam tikroje erdvėje. Jaučiu stiprų sovietinės architektūros poveikį, nors tai visiškai nereiškia, kad ji man patinka. Ji stimuliuoja mano fantaziją. Pavyzdžiui, vaikystėje augdama Kaune visiškai nesidomėjau tarpukario architektūra, užtat mėgdavau eiti į „Merkurijų“. Jo erdvės man būdavo tokios keistos, jos labai veikdavo. Taip man atsitinka su daugeliu brutalistinių pastatų – estetiškai jie dažnai net atgrasūs, bet, matyt, tam tikrus kairiojo smegenų pusrutulio taškus išjudina.
O muzika? Koks jos vaidmuo?
Mokykloje patikdavo rokas, klausiausi „Nirvanos“ ir panašių grupių. Paskui pradėjau vaikščioti į elektroninės muzikos vakarėlius, atradau tą pasaulį. Dar vėliau augo noras klausytis kuo keistesnių dalykų. Vienu etapu tam, kad surasčiau vieną įdomų muzikos kūrinį, buvau pasiryžusi perklausyti keliasdešimt niekam tikusių. O dabar jaučiu poreikį grįžti prie paprastumo. Mano sūnus, kuriam dabar dveji, kaip tik šiuo metu atranda muziką. Pastebiu, kaip jį užkabina paprastos lyriškos harmonijos, melodingumas. Supratau, kad ir pati esu išsiilgusi tyro, nesnobiško santykio su muzika.
Koks tavo kūrinys tau mieliausias?
Atvirai kalbant, kai tik kokį darbą užbaigiu, dažniausiai pradedu jo nebemėgti. Ir tai susiję ne tik su kūryba teatre. Pavyzdžiui, su iliustracijomis: gauni užsakymą, stengiesi, dirbi, pieši; paskui pabaigi ir tarsi reikėtų įsidėti tą darbą į portfolio. Bet nenori to daryti, nes tai jau praėję laikai. Dar vėliau pasimiršta daug vykstant procesui galiojusių povandeninių srovių ir tuomet gali pamatyti savo darbą iš šono, kaip paprastas žiūrovas. Tada susivoki, kaip būtų buvę geriau, o tu padarei blogiau...
Aišku, yra darbų, kuriais džiaugiuosi. Tai arba darbai, kurių kūrybinis procesas buvo labai smagus, tarkim, „Žalia pievelė“, arba kurie privertė išspausti iš savęs tai, ko nesitikėjai. Pastarųjų procesas – net priešingai – būna didelė kančia, bet savęs perlipimas teikia džiaugsmą, turbūt panašų į tą, kai nubėgi maratoną. Toks, pavyzdžiui, man yra spektaklis „R. E. M.“.
Paulė Bocullaitė. Spektaklio „R. E. M.“ scenografija
Kaip apibūdintum savo kartą teatre?
Matau, kad mano amžiaus kūrėjams labai svarbu kurti socialiai angažuotą meną. Jaučiu jų didelį norą menu pataisyti gyvenimą. Kaip tai vertinama – kita kalba. Nuėjau tam tikrą kelią mąstydama apie teatrą kaip socialinį įrankį. Dar kai kūrėme „Žalią pievelę“, tuo labai tikėjau. Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ laikotarpiu tikėjau tuo truputį. Dabar tikiu, kad tiesiogiai menas nieko taisyti negali. Šiuo metu bent jau savo kūryboje man nesinori painioti šitų dviejų linijų – jos daug geriau veikia paraleliai.
Ar nebus taip, kad menininkai (netgi nesvarbu, kuriai kartai juos priskirtume) tiesiog rado būdą, kaip pasiimti pinigus? O kuriant tai, ką tiesiog norisi kurti, gali susidurti su problema, kad tie kūriniai neva neaktualūs.
Tai toks gana slidus reikalas. Normalu, kad menininkai ieško įkvėpimo situacijose, kuriose susikerta konfliktiški požiūrio kampai. Bet čia lengva susipainioti – užuot nagrinėjus patį problemos konfliktiškumą (kuris yra amžino žmonių nesusikalbėjimo pasekmė), kūrinys naudojamas savo pozicijai išsakyti. Kai socialinės aktualijos tampa varnelėmis finansavimo paraiškose, susikuria iliuzija, kad būtent tai valstybė ir skatina – menininkas turi išsakyti savo poziciją, jo misija parodyti teisingą kelią. Norą gauti finansavimą savo kūrybai padrąsina jausmas, kad atitikdamas „varneles“ būsi dar ir teisingas, doras pilietis. Todėl, man rodos, čia turime savo uodegą ryjančios gyvatės situaciją. Kita vertus, jei tų punktelių nebūtų, kokius turėtume atskaitos taškus?
Man kartais atrodo, kad vertėtų finansuoti mažiau projektų, o jau tuos atrinktuosius remti stipriau. Dabar turime daug aktualijomis grįstų, bet gana vidutinių kūrinių, tarp kurių tiesiog paskęsti.
Patiko filosofo Alvydo Jokubaičio mintis: persisotinimo kultūra laikais mums reikia sekmadienių be kultūros.
Per pandemiją sau atskleidžiau labai naudingų dalykų. Pavyzdžiui, kai teatrai užsidarė, supratau: anksčiau lyg ir privalomas vaikščiojimas iš spektaklio į spektaklį visai nėra privalomas. Prireikė pandemijos, kad tai suprasčiau.
Na, daug kam jos prireikė, kad ką nors savyje atskleistų. Ko palinkėtum savo kartai, gal ir jaunesniems?
Tiek sau, tiek jaunesniems, tiek vyresniems – visada savęs klausti, kodėl darau tai, ką darau. Mes daug darome iš inercijos, dėl pinigų ar noro kažkuo užsiimti, daugeliu atvejų tai suprantama. Bet kartais būtina atsitraukt ir pagalvot, ar dar kam nors, be manęs, viso to reikia.
