Paulius Ignatavičius. Kodėl esu teatre

Nuotrauka iš ŠDT archyvo

Šiemet Krajovoje (Rumunija) buvo įteikta Europos teatro premija ir Teatro naujosios realybės prizai Europoje dirbantiems režisieriams bei teatro kolektyvams. Vis prisimenu šį festivalį rengdamasis Šiaulių dramos teatro meno vadovo pozicijai ir klausiu savęs: kas yra teatras ir kodėl aš esu būtent teatre, o ne kur kitur? Manau, kiekvienas privalo savęs panašiai klausti. Kitaip rizikuoji tapti rutinos įkaitu nesuvokdamas, dėl ko tu dirbi.

Gaila, kad šis festivalis kiekybiškai buvo skurdesnis, nei vykęs prieš penkerius metus Lenkijoje, Vroclave, kuriame irgi teko lankytis. Bet vis vien tai buvo įsimintinas reginys.

Diskusijose sudomino viena tema. Šiandienos teatro neįgalumas kalbėtis su žiūrovu apie tai, kas vyksta dabar. Kiek daug yra teatro, prasilenkiančio su esamuoju laiku. Teatras nebegali būti ta šventa, neliečiama erdvė, į kurią ateini pasižiūrėti kažkokios kažkada vykusios istorijos ir patogiai ar per rakto skylutę stebi tolimą, suvaidintą gyvenimą. Šiandienos teatras tiesiog nebeturi teisės ignoruoti esamos pasaulio situacijos, jis turi tapti aktyviu socialiniu veiksmu, nebūti teatru dėl teatro. Teatras yra galinga jėga ir su ja reikia atsakingai elgtis. Teatras turi suartėti su žmogumi ne kaip su žiūrovu, mokančiu pinigus už spektaklį, bet kaip su savarankiškai mąstančiu individu. Teatras turi žmogų provokuoti pokalbiui, kad jis pamirštų esąs tik žiūrovas. Būtent dialogas su pilnaverčiu ir lygiaverčiu partneriu-žiūrovu-dalyviu yra vienas iš svarbiausių teatro tikslų.

Šituo kampu analizuočiau ir Rumunijoje matytus spektaklius. Iš jų išskirčiau keturis. Pirmasis T. Ostermeierio „Ričardas III“. Režisierius naudoja jau anksčiau „Hamlete“ atrastą raktą. Jis pasirenka kalbą, kaip segmentą galiai įgyti. Jam įdomu, kaip Ričardas, naudodamasis retorika, pasiekia valdžios aukštumas. Herojus (akt. L. Eidingeris), tiesiogiai bendraudamas su publika, čia ir dabar įrodo, kaip lengvai gali žongliruoti žodžiais siekdamas galios ir kaip lengvai visi žmonės jo iškalbai paklūsta. Šitaip demaskuojamas aplinkos idiotiškumas ir patiklumas. Tiesa, teko matyti šį spektaklį anksčiau, kai jis buvo tik pastatytas, ir tuomet Berlyne Ričardas spinduliavo begaliniu egzistenciniu liūdesiu. Tada buvo suprantamas jo pyktis pasauliui. Rumunijoje Ričardas nebeturėjo apmąstymų gelmės, jo motyvacija buvo palengvinta, todėl herojaus veiksmai dažnai neturėjo didesnės prasmės nei koks nors žaidimas. Spektaklio pabaiga taip pat įspūdinga: Ričardas III lieka vienas ir visų pamirštas su juokingu moterišku korsetu: skambant L. Anderson dainai „O superman“, žiūri į savo atvaizdą metalinėje lėkštėje, ir tu supranti, kad iš visų labiausiai jis mylėjo save. Todėl pabaigoje kovoja pats su savimi, aukščiausia egoizmo viršūne, priešu jam tapo jis pats. Manyčiau, Ostermeieriui pavyko atskleisti valdžios galios mechanizmą.

Vertas dėmesio buvo ir „National Theatre of Scotland“ spektaklis „Last Dream“ (rež. K. Fischeris). Puikus konceptualaus meno pavyzdys. Visi žiūrovai turėjo ausines, per kurias girdėjo gyvai atliekamą muziką bei aktorių balsus. Scenoje ant kėdžių sėdėjo trys aktoriai ir du muzikantai. Visas spektaklis buvo koncentruotas į garsą. Vaizduotė kūrė trūkstamus segmentus. Dvi lakoniškai supintos istorijos apie J. Gagariną ir apie moterį, nelegaliai bėgančią į gerovės valstybę. Šiuos du herojus sieja vienas bendras vardiklis – nežinia ir aklas atsidavimas likimui. Kai neleistinai kerti sieną – tai lyg skristum į kosmosą, nežinodamas, ar grįši gyvas. Aktorių ir muzikantų trupei pavyksta perteikti siau­bą, kurį patiria pabėgėliai. Be to, vykusiai supriešinami likimai – didžiulis dėmesys vienam kosmonautui ir tūkstančių pabėgėlių ignoravimas.

Trečias spektaklis – pagal G. E. Lessingo pjesę „Natanas išminčius“. Mes visi iš vieno molio! Tokia žinia atsispindėjo vokiečių režisieriaus A. Kriegenburgo spektaklyje tiesiogiai. Aktoriams buvo uždėtas specialus grimas, paslepiantis tikruosius veido bruožus ir padarantis iš atlikėjo molinę lėlę. Paprasta metafora atskleidė režisieriaus gebėjimą mąstyti konceptualiai, o ir pati sceno­grafija buvo vokiško funkcionalumo bei konceptualumo pavyzdys. Didžiulis kubas spektaklyje transformavosi: virto tvora, Natano namais, stogu, tualetu. Puikiai išnaudota erdvė, tik galbūt po tam tikro laiko ji jau tampa nuspėjama ir nebestebina. Bet spektaklis pulsavo naiviu, vaikišku tikėjimu teatru ir iliuzija, to dažnai pasigendi šiuolaikiniame socialiniame teatre.

Pats Kriegenburgas konferencijoje kal­bėjo apie teatrui būtinus kelis bruožus: stebėjimąsi ir abejonę. Jei mes nustosime stebėtis ir abejoti, tapsime radikaliais tiesos žinovais. Klausti yra svarbiau, nei atsakyti, jei aš ko nors nesuprantu, mane tai verčia judėti toliau, o atsakymas sustabdo. Mes gyvename pasaulyje, kuris yra susiskirstęs į žinančiuosius ir klausiančiuosius. Žinantieji yra dažniausiai fanatikai, pasipūtę ir galintys valdyti kitus žmones.

Dar paminėtinas švedų režisierius ir choreografas, šiais metais gavęs Europos teatro premiją. Tai Matsas Ekas. Jis atvežė spektaklį „Kirvis“, kurį sukūrė su savo ilgamečiais šokėjais A. Laguna bei Y. Auzely. Dažniausiai šokio spektaklis veikia ne tavo protą, o širdį, nes šokėjai kalbasi su žiūrovais absoliučiai iracionaliai. Kiekvienas bandymas įvardyti žodžiais tokio pastatymo poveikį pasmerktas pražūčiai. Ir dabar scenoje nebuvo nieko, išskyrus malkas, kirvį ir du žmones, kurie džiaugiasi savo meile, nekenčia rutinos, santykių mirties. Ir per kokias dvidešimt minučių atsiveria visas gyvenimas, amžinybė, moters ir vyro meilė... Tai buvo itin galinga jėga, perspjaunanti visus teatro bandymus apeliuoti į žmogaus protą. Dar ilgai junti tą meilę, su kuria Ekas statė savo šokį.

Tokio jausmų subtilumo linkėčiau ir sau, ir kitiems teatro kūrėjams. Kaip ir anksčiau tebemanau: teatras turi būti aktualus. Bet pamatęs Eko spektaklį suprantu viena – mane labiausiai jaudina turintys širdį spektakliai. Juk labai greitai supranti, ar kūrėjas tik žaidžia gerai išmokta spektaklio sulipdymo technika, ar jis į tą darbą įdeda bent dalį sielos. Paskui jau kriterijai: ar aktualu, ganėtinai provokatyvu, šiuolaikiška?

Spektaklyje turi būti girdimas tam tikras autoriaus širdies plakimas. Jei jis disonuoja su spektakliu ar plakimo išvis nėra, tai kam tada apskritai būti teatre. Juk ir esam čia dėl galimybės kalbėtis iš širdies, kad ir kaip banaliai skambėtų šie žodžiai –­ tai V. Sorokino romano „Ledas“ pagrindinė nata...

Draugai