Vieną vakarą su aktore Kamile Andriuškaite sutarėme susitikti prie arbatos puodelio ir pasikalbėti apie klaipėdietišką premjerą „Robotų pasakos“. Juk pagaliau sulaukėme tikrai novatoriško spektaklio paaugliams!

Vos įžengęs į Klaipėdos dramos teatro salę patenki į sustingdytą sprogimo lauką: ir scenoje, ir žiūrovams tiesiai virš galvų kabo daugybė riedulių, blyksi šviesos. Jauna lenkų scenografė Marika Wojciechowska, nesyk apdovanota už novatoriškumą ir drąsą, veikia tiksliai kaip laiko mašina. Scena gana santūri ir formų, ir spalvine raiška, bet tiksli ir pagavi. Iš pradžių pamaniau, kad mažuosius (mačiau tarp žiūrovų ir jaunesnių nei 12 metų vaikų, nors spektaklis skirtas paaugliams nuo 12) akmenys gąsdins, bet kur tau – šiuolaikiniai tokių niekų nebijo, net man, pagyvenusiai tetai, apsidžiaugusiai, kad virš galvos nekaba akmuo, išaiškino, kad jie iš putplasčio ir bijoti nereikia. Robotai, iš aplinkinio pasaulio pašalinę nereikalingus elementus, giriasi, sumažinę savo gebėjimus suvokti kultūrą, kuri ir lemianti pagrindines klaidas... Absurdas, tiksliau, neoabsurdas, nes dabar, XXI a., ši kadaise avangardinio meno išraiška jau kita, saitai su ligtoline estetine tradicija seniai nutraukti, o priežasčių ir pasekmių ryšiai irgi sutrūkinėję. Vis dėlto sąmonės ir pasąmonės siurrealistiniai perplakimai net labai gyvi, o ir žvaigždžių dulkėse klaidžiojantys žmonės tebeieško Konstruktoriaus vangiai, bet atkakliai kaip beketiškas Godo.

 

 

Tad paklausiau aktorės Kamilės, kaip jai pavyko susidoroti su racionaliam mąstymui sunkiai pasiduodančia medžiaga, o gal šių laikų jaunimas, įpratęs klaidžioti virtualiose platybėse, tikrovę regi jau kitaip? Viską lemia kolegos, – atsakė Kamilė, – jie šiuolaikiniam žmogui yra labai svarbūs. Komandinis darbas visada laimi, o ypač tais atvejais, kai į spektaklį įkrenti telikus keturioms dienos iki premjeros. Taip jau atsitiko, kad susirgus vienai aktorei vaidmuo buvo pasiūlytas jai... K. Andriuškaitė dar ant­rame kurse sukūrė įsimintiną vaidmenį Povilo Gaidžio režisuotame spektaklyje „Tėvas“. Kamilė užaugo lėlių teatro aktoriaus šeimoje, taigi teatras jai yra kone natūrali gyvybinė terpė. Štai ir dabar ji dirba ir lėlių teatre, ir dramos, kuriame, be vaidmenų kūrimo, užsiima su vaikais. Kamilė kuria spektaklius net kūdikiams. Į žiūrovą labiau mėgsta kalbėti per vizualą, judesį, veiksmą, ne žodį. Kūno raiška jai labai svarbi, nes nuo mažens šoko ir šitaip drausmino tą stebuklingą instrumentą, mokėsi jį kuo tobuliau valdyti. Jos pasiūlytų plastikos elementų neatsisakė ir „Robotų“ režisierius Konradas Dworakowskis, vieną iš keturių Kamilei telikusių vaidmens kūrimo dienų skyręs tekstui skaityti. Skaitę jiedu taip lėtai ir ramiai, tarytum būtų turėję galybę laiko, ir Stanisławo Lemo fantazijos susipynė su nūdienos realybe. S. Lemo kūriniuose mokslinės fantastikos temos varžosi su filosofija, o platusis pasąmonės vandenynas, kuriame skęsta visų mūsų viltys ir sapnai, kartais išplukdo į paviršių tokias įžvalgas, kurios bent iš dalies paaiškina šio pasaulio keistumus. „Robotų pasakos“ parašytos 1964 m., kai karo bangos jau buvo atslūgusios, bet į paviršių kilo kitų nesusipratimų. Beprotiškai sunkus laikas. Papasakoti apie jį vaikui pasitelkus fantastiką turbūt ne mažiau rizikingas žingsnis nei Baliui Sruogai apie konclagerius pasakoti su humoru. Kaipgi aktoriui perprasti veikėją, kurio vardas Mašina 02, ir per tokį trumpą laiką?! – klausiu Kamilės.

Man patinka ne įsijausti į vaidmenį, o įsigyventi, būti jame, susikurti personažą iš mažyčių detalių, keistų kasdienybės inkliuzų, kuriuos sąmoningai fiksuoju lyg per kokį susiaurintą teleskopą, – sako Kamilė. Teleskopo skersmuo subalansuotas vaidmeniui, ir visa, kas į jį telpa, pamažu nugula į gana aiškią drobę, kurią audi ir spalvini ne dieną ir ne dvi, bet čia – vaidmuo per keturias dienas!.. Tiesą sakant, tikslaus atsakymo Kamilė nepateikė, todėl, įtariu, vaidmuo tebeplūduriuoja pasąmonės vandenyse, gal net kolektyviniuose. Įtariu, tas neišbaigtumas, ta dar neįspėta paslaptis ir teikia vaidmeniui ypatingo žavesio.

 

„Robotų pasakos“. Domo Rimeikos nuotraukos.

 

Spektaklio pradžioje įtemptai klausiausi robotų tekstų. Pastebėjau, kad buvo sukurtos dvi atskiros teksto perspektyvos ir robotų kalba, sąvokos, raiškos būdai visiškai skyrėsi nuo žmogiškųjų patirčių ir neišvengiamų suvokimo dviprasmybių. Pjesės pradžioje susintetintas, išgrynintas ir išvalytas tekstas tiesiog pribloškia. Sunku jį priimti, bet vėliau žmogiškosios ir mašininės patirtys imamos maišyti ir, keisčiausia, būtent tai leidžia į žmogų pasižiūrėti atidžiau, tarsi naujomis akimis. Turiu prisipažinti, kad labai nudžiugau robotų galvelėse aptikusi ir žmogiškos netvarkos, bandymų išsisukinėti ir spręsti gyvybiškai svarbius klausimus pasitelkiant žmogaus įdiegtą protą. Vadinasi, dialogas – net su kitaip protaujančia mašina – įmanomas. Ar įmanomas??? Kiek aktoriams reikėjo paprasčiausių treniruočių, kad nė vienas vaidinamos mašinos sąnarėlis neišduotų žmogiškos kūno prigimties, kad kitaip niuansuotas balsas, detalės vis dėlto sušildytų, atgaivintų lėlę. Na, tariau sau, mes, suaugę, žinome, kad tai genialusis S. Lemas, žinome, ką jis sukūrė, ir nutuokiame, ko čia laukti, bet vaikai... Vaikai reakcija, sveiku protu stebino ne mažiau. Šiuolaikiniam vaikui – šiuolaikiškai sudėtingas spektaklis. Su tuo Klaipėdos dramos teatrą ir sveikinu. Dabar jau žinau, kad Konstruktorius – visų priežasčių priežastis. Na, bet nieko čia naujo... Visų priežasčių priežastį mes atspėjom seniausiai, o visokie blogieji, tebebandantys perkonstruoti pasaulį arba tiesiog jį susprogdinti, galiausiai išblykš amžiams. Ir jų bedvasius sapnus išnešios permainų vėjai.

/ / /

Antonino Dvořáko opera „Undinė“ – viena iš mano išsipildžiusių svajonių, nes būtent romantikų kūryba, lyg ir atitolindama nuo natūralistinio meno ir pasaulio, vis dėlto remiasi tikrove, tik perkuria ją ir kilsteli į kitą lyg­menį, o gamtinės metaforos leidžia naujai pažvelgti ir į šio, įvairių įtakų, priežasčių ir pasekmių nualintus laikus. Be to, jeigu jau literatūra, kaip knygoje „Jautrusis pasakotojas“ teigia Olga Tokarczuk, yra nepaprastai rafinuotas ir ypatingas žmonių komunikacijos būdas, tai ką kalbėti apie operą, kurioje susilieja kompozitoriaus, libreto autoriaus, režisieriaus, scenaristo, kostiumų dailininko ir vaidmenų atlikėjų mintys, siekiai ir jautrumas. Trys valandos A. Dvořáko „Undinės“ muzikos Klaipėdos muzikiniame teatre – puota ausiai. Antra vertus, apima ir kažin koks neišsipildymo jausmas. Visas pulkas naujojo pastatymo vaizdo ir erdvės kūrėjų – gal net per daug, nes pasaka sukoncentruota tik į sceną, orkestro nuo mūsų atskirtą, nutolintą. Scena mirga kaip tolimas, kažką primenantis inkliuzas. Gal baletą „Eglė žalčių karalienė“, operą „Kelionė į Tilžę“?.. Atrodo, erdvė per maža norimam sukurti vaizdui. Prisimerkus (ar net visai užsimerkus) pati sau kūriau per visą salę nuvilnijančias šviesos bangas, orkestro muzikantus, perrengtus stebuklingomis vandens būtybėmis... Jeigu jau vaizdui suteikiama tokia galia, kodėl gi į šviesų ežerą nepanardinus visų žiūrovų su visomis salės sienomis? Žemiškąjį – karališkąjį – pasaulį irgi būtų galima savaip išryškinti. Dabar gi šviesos ir vaizdo projekcijoms skiriama arba per daug, arba per mažai dėmesio. Gerbiu režisierių Gytį Padegimą už siekį neatitrūkti nuo teksto, nesvarbu, žodinį ar muzikinį. Ir vis dėlto A. Dvořáko „Undinė“ ne tas jo legendinis „Mūsų miestelis“. „Undinė“ tikrai ne šeimos saga, o ir teatrinių sprendimų norėtųsi naujesnių. Dabar ir veiksmas, ir draminės peripetijos išspręstos tiktai per muziką (dirigentas Tomas Ambrozaitis), deja, vaizdas, kad ir kaip stengtasi, atsilieka.

 

„Undinė“. Olesios Kasabovos nuotrauka

 

Ir vis dėlto tai šventė. Na, visos šventės turi trūkumų. Iš jų ir mokomės.