Apie Lietuvos scenografiją pasauliniu mastu sužinota 1975 m., kai pirmąjį kartą Prahos kvadrienalėje dalyvavo Lietuvos teatro dailininkas Vitalijus Mazūras, pateikęs mažosios – lėlių – teatro scenos unikalius kūrinius, sužadinęs susidomėjimą ne tik šia kūrybinga asmenybe, bet ir lėlių teatru. Pirmoji Lietuvos nacionalinė ekspozicija debiutavo tik po 20 metų, kai 1995-aisiais ją parengė Jonas Arčikauskas. Jo sukurtą objektą spektakliui „Dievo avinėlis“ (1991) – arkliuką, kabantį aukštyn kojomis, ekspozicijoje glostė pirmasis Čekijos Respublikos prezidentas, dramaturgas Vác­lavas Havelas. J. Arčikausko kūriniai, reprezentuojantys Lietuvos teatrą, pateko ant Prahos kvadrienalę pristatančių žurnalų viršelių. Lietuvos scenografija buvo pastebėta ir anksčiau – 1983 m. Adomas Jacovskis pelnė garbės diplomą.

 

Lietuvos ekspozicija

 

Naujos parodos data, idėja, jos eksponavimo vieta paaiškėjo 2021 m. vasarą, kai Prahos kvadrienalės organizatoriai išplatino kvietimus dalyvauti 15-oje scenografų šventėje. 

Tuo metu pasaulį dar sukausčiusi pandemija ir kiek vėliau iškilusi karo grėsmė lėmė PQ 2023 m. parodos temą ir pagrindinę eksponavimo erdvę. Reaguojant į grėsmes, siūlyta atkreipti dėmesį į žmogaus gyvenimo pokyčius visose gyvenimo srityse, ten, kur fizinė patirtis tapo ypatinga, reta, reikalaujanti reto išradingumo išgyvenant atskirtį. Pasiūlyta pagrindinė tema RETA, kuri skatino žvelgti į unikalią savo krašto aplinką, susieti fizinius ir psichologinius aspektus su aplinka, siūlė pafantazuoti apie ateities teatrą ir pasaulį. Naujojo forumo pagrindinės parodos išliko, kaip ir anksčiau, skirtos profesionalų ir studentų kūrybai. Tai šalių ir regionų paroda, studentų paroda ir nauja pa­roda „Fragmentai“, pakeitusi anksčiau vykusias kostiumų, teatro architektūros ekspozicijas. Šį kartą PQ nedalyvavo lietuvių scenografijos studentai, tačiau „Fragmentų“ parodoje savotiškai jiems atstovavo VDA scenografijos absolventė Augustė Kunevičiūtė su baigiamuoju darbu „Sovietinė buitis daugiabutyje: prisiminimų rekonstrukcija scenografijoje“. Papildomų projektų programoje, į kurią buvo įtrauktas scenografiją tyrinėjančių leidinių konkursas, dalyvavo į šį konkursą PQ komisijos atrinkta lietuviška knyga – Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės monografija apie Lietuvos teatro dailę sovietmečiu „Įrėminta erdvė“ (VU leidykla, 2018). Apdovanojimas teko norvegų knygai „10 Together“ apie 10 metų trunkantį dviejų menininkų iš skirtingų šalių bendradarbiavimą performanso srityje.

Vieta parodai buvo pasirinkta atokiau nuo Prahos centro, ten, kur anksčiau veikė senasis turgus Pražská Tržnice, tiksliau, buvusi skerdykla ir mėsos turgus. Tai daugialypė teritorija, įkurta pačioje XIX a. pabaigoje, kai reikėjo centralizuoti vietą gyvuliams skersti, mėsai perdirbti ir parduoti. Tuo metu tai buvo progresyvus ir ambicingas projektas, savotiškas miestas mieste, išsiplėtęs beveik 11 ha plote. Teritorijoje buvo geležinkelis, kuriuo gyvulius veždavo iki pastatų komp­lekso, sudaryto iš tvartų, skerdyklų, mėsos perdirbimo salių, didžiulės šaldymo saugyklos su aušinimo sistema. Kompleksas turėjo vandentiekį, nuotekų bei priešgaisrinę sistemą. Kadangi vieta skirta ir verslui plėtoti, kompleksas apėmė mėsos aukcionų namus ir banką. Pastatai buvo suprojektuoti art nouveau ir neorenesanso stiliumi, daugelis jų išsiskiria dydžiais, tad šiandien ši vieta atrodo gana egzotiškai, nes iškėlus skerdyklą teritoriją pasidalino prekeiviai ir menininkai. Vienas didžiausių turgaus pastatų – buvusi skerdykla tapo svarbiausia PQ 2023 ekspozicijos vieta. 

Tyrinėjant ekspozicijas ir rengimosi eigą buvo galima matyti, kaip daugelis šalių rimtai ir atsakingai rengėsi parodai, metė dideles pajėgas, organizavo konkursus, būrė nemažas komandas. Štai Serbijos ekspozicija, kuri pelnė apdovanojimą už bendruomenės aktyvinimą, turėjo net kelias institucijas-globėjas: Taikomosios dailės muziejų, Serbijos OISTAT (scenos, dizaino, architektūros ir technologijų) centrą. 

Geriausio dizaino savininkės – Vengrijos – ekspoziciją rengė keli kuratoriai, Brazilijos renginys, apdovanotas už komandinį darbą, išsiskyrė net 9 kuratorių bei kviestinių atlikėjų komanda, o prizą pelniusioje Tailando ekspozicijoje dirbo ne tik kuratorius, bet ir režisieriai, gausus techninis personalas, grupė meninių parodos dizainerių.

Lietuvių menininkų pasirengimą lėmė scenografijos bendrų parodų rengimo trūkumas, todėl buvo sumanyta rengtis etapais, ieškoti orientyrų, kaip atgaivinti nutrūkusią bendrų scenografijos parodų praktiką Lietuvoje ir rasti būdą dalyvauti Prahos kvad­rienalėje. Neatsitiktinai parodų pavadinime dominavo žodis „navigacija“. Pirmoji paroda, koncentravosi į teatro dailininko kūrybos procesą, kurio sudėtingumas, įvairialypiškumas atsiskleidė scenografų Renatos Valčik, Irmos Balakauskaitės ir Artūro Šimonio scenografijos kūriniuose LDS galerijoje „Arka“. Kartu tai buvo labai asmeniška trijų menininkų kelionė, ieškant savo teatro erdvės principų, kuriuos būtų galima pritaikyti profesinėje veikloje.

 

Kipro ekspozicija. Autorės nuotrauka.

 

Atliepiant į sąlygas, konkrečiai PQ skirta paroda turėjo būti kompaktiška, atvira ir kalbėti apie savo šalies patirtis, ateities iliuzijas. Lietuvos nacionalinėje ekspozicijoje „Teatro navigacija. Kas ten?“ buvo sprendžiama, kaip galima suartinti konfliktuojančius pasaulius (autoriai: Neringa Keršulytė, Laura Luišaitytė, Julija Skuratova, Sigita Šimkūnaitė, Barbora Šulniūtė ir Birutė Ukrinaitė). Ekspozicijos pagrindą sudarė krikštai iš 2021 m. Kuršių nerijoje vykusio spektaklio „Laikas nė(e)rimui“ (dail. Sigita Šimkūnaitė). Jie įspūdingai priminė archajiškus baltų ritualus, leido pajusti suburiančią pagonišką dvasią, o veidrodiniai objektų paviršiai skatino žiūrovą dalyvauti, prisidėti prie ekspozicijos vaizdo plėtojimo ne tik savo atspindžiu, bet ir stebint spektaklių įrašus pro akutę krikšto kamiene, paliekant pėdas smėlyje. 

Prahos kvadrienalėje galima išskirti keletą krypčių. Buvo nemažai ekspozicijų, kurias įkvėpė šios teritorijos dvasia. Štai ispanų Katalonijos ekspozicija, įsikūrusi pačioje didžiulio paviljono pradžioje, iš karto nuteikė turginei nuotaikai. Visa erdvė buvo užpildyta kalnais drabužių ir vertė abejoti, kur atsidūrei. Tačiau čia vykstantis veiksmas, auginami augalai nulėmė čekų televizijos dėmesį ir jų apdovanojimą. Bulgarų menininkai bandė įsiūlyti kostiumus, leido rinktis ir matuotis. O estų studentai sukūrė podiumą, ant kurio išeidavo grupelė žmonių su turginiais maišais, iš jų traukdavo įvairiaspalvius senus drabužius ir juos demonstravo, apsirengę ne pagal paskirtį. Norvegai keliaaukštį bokštą buvo nukloję įvairių spalvų medžiagomis, kilimais, matomais iš visų paviljono taškų (beje, tai labai pakenkė šalia esančiai lietuvių ekspozicijai, kuriai dėl tokios margaspalvės kaimynystės labai pritrūko erdvės). Įdomiausia teatro paralelė su turgumi ir skerdykla buvo sukurta Brazilijos parodoje „Mes tikime kryžkelėmis“ – ji buvo apdovanota už geriausią komandinį darbą. Jos įėjimą žymėjo mėsinių skiriamosios juostos, o už jų esanti patalpa pribarstyta šiaudų, užpildyta gyvulių ūkio reikmenimis, svarstyklėmis, odiniais objektais, metaliniais indais. Ši ūkiška teritorija transformuodavosi į teatrinę, kai žiūrovas liesdavosi prie objektų, sukiojo rankenėles ir išgirsdavo įvairius scenos garsus, muziką, išvysdavo besikeičiančias šviesas. 

Visose ekspozicijose dominavo interaktyvumas. Daugiausiai dėmesio reikalavo Norvegijos ekspozicija bokšte. Ryškiai apsirengę veikėjai nuolat marširavo, skaitė tekstus stovėdami skirtinguose aukštuose. Slovakai nenuilsdami kalė savo statinio sienas ir žvilgsniais įdėmiai persekiojo stebėtojus. Nemažai parodų siūlė veikti patiems žiūrovams, sukeldami įvairius jausmus. Rumunai viliojo į vandens gaubtą, į kelionę savotišku vandens taku. Eiti juo buvo nedrąsu, nes kojos slydo ir jauteisi nesaugus. Portugalai sukonstravo labirintą ir nuteikė aštrių pojūčių kelionei visas sienas nusagstę adatėlėmis, kurios einant pasirodė visai švelnios, o išėjimas netikėtai perkėlė į Kvebeko ekspoziciją. Kinija buvo pateikusi stovus su daug paveikslėlių, kuriuos žiūrovai noriai vartė sukdami rankenėles ir smagiai kūrė judančius vaizdus. Graikijos ekspozicija veikė kaip paštas, menininkai siūlė atvirukus su savo krašto įžymybėmis, ragino juos adresuoti savo draugams ir mesti į čia pat esančią pašto dėžutę. Panašiu principu veikė Singapūro ekspozicija, kurioje žiūrovas rinkosi įvairių formų trintukus, juos čia pat pakavo, klijavo lipnias juosteles, žymėjo antspaudais ir išsinešdavo suvenyrą. Kvebeko ekspozicijoje galėjai užsidirbti pieštuką, kurį kiekvienas išsitraukdavo iš sienos peržiūrėjęs vieno iš Kanados menininkų pristatymą. Visur žiūrovas tikėjosi dovanų, net lietuvių ekspozicijoje, kurioje galėjai stebėti save krikšto veid­rodyje. Mačiau žmogų, kažko ieškantį ant žemės, o vėliau jau išsinešantį mažas medžio atplaišėles. 

Iš interaktyvių ekspozicijų gausos galėjai spręsti, kad ateities teatras siekia įkelti lankytoją į svaiginančią ir interaktyvią aplinką, kad viso pasaulio teatras linkęs įtraukti žiūrovą į teatrinį veiksmą ir suteikti jam lygiaverčio kūrėjo statusą, modernizuoti visa jungiančio ritualo atmosferą. 

Ritualo, šventės, tradicijų, tapatybės klausimus kėlė daugelis šalių ir formos atžvilgiu. Šiuo požiūriu išsiskyrė kelios ekspozicijos. Australijos ekspozicija, kurioje iš tamsos veržėsi garuojantis šviesos lankas, vertė susimąstyti apie artėjantį išnykimo slenkstį. Estijos ekspozicija „Amžinybė“ drono vaizdo įraše rodė filmavimo aikštelę kaimo centre, o papildomi scenų vaizdai buvo matomi pro akutę, o garsas sklido per ausines. Panašiu principu sukurta lietuvių ekspozicija priminė senuosius baltų ritualus ir bylojo apie būtinybę susitelkti. 

Tačiau šių metų PQ komisija, vertindama ekspozicijas, atrodo, ieškojo teatre kitų dalykų. Šį kartą komisijos vertinimas susikryžiavo su parodos organizatorių pateiktomis sąlygomis. Buvo pageidavimas nestatyti sienų, demonstruoti bendrystę, atvirumą pasauliui. Bet išvydome daug konteinerių, dėžių, draperijomis, įvairiomis medžiagomis ribojamų ekspozicijų. Netgi patys čekai savo scenografiją „Limbo aparatūra“ suformavo ne tik kaip uždarą statinį, bet jį padalino į atskirus koridorius. Čekai buvo apdovanoti už geriausią koncepciją, kuri dėmesį kreipė į daugybės paralelinių ir alternatyvių realybių egzistavimą kūryboje, į fizinio atstumo suvokimą. „Wolksvagen“ prizas buvo skirtas taip pat čekams už tvarumą. O štai vengrai savo winterreise.box pateikė baltą scenografiją baltoje dėžėje ir pelnė apdovanojimą už geriausią dizainą.

Prancūzų GUT CITY PUNCH ekspozicija buvo suformuota tik iš smėlio, jo centre telkšojo tikras vanduo (nors smėlio organizatoriai nepageidavo). Ši ekspozicija pelnė žiuri prizą už katastrofos pavaizdavimą, nuošliaužos ar statybvietės iliuziją sukurtą laikinoje materijoje. 

Buvo galima pastebėti vieną bendrą apdovanojimus nulėmusį faktorių: žvilgsnį į teatrą kaip į pasaulio statybų vietą, namų atkūrimo vietą, nes visuose komisijos įvertintuose kūriniuose dominavo interjero, namo, statinio motyvas. Štai apdovanojimą pelniusi Tailando ekspozicija buvo sukurta iš atskirų kambario erdvę formuojančių daiktų: lovos, stalo, vaikų maniežo. Armėnija ekspozicijoje „Matau, nematau“ patiekė scenografijos objektus-patiekalus ant ilgo, siauro stalo, dengto kieta švitrinį popierių primenančia staltiese. Ant stalo išrikiuotos nuotraukos, duonos riekė su žvakute tapo suprantami, nes parodos sumanytojo, režisieriaus gimimo dieną prasidėjo karas. 

Labiausiai ir atvirai su statybomis buvo susijusi Kipro ekspozicija. Ji buvo sudaryta iš kelių aukštų pastolių, kuriuos vainikavo maketai su pastatais, sienų fragmentais, statybų aikštelėmis, namų blokais, primenančiais sunaikinimą, migraciją ir atstatymo viltis. Kipro scenografija „Žiūrovai vaiduoklių mieste“ pelnė aukščiausią apdovanojimą – „Auksinę trigą“.

Šiųmetė kvadrienalė parodė teatro susirūpinimą labai svarbiomis ekologinėmis, socialinėmis, politinėmis problemomis. PQ 2023 siūlė scenografijos kūrimo metodus ir menines praktikas naudoti kaip politinį veiksmą, pristatė scenografiją, kuri yra ne tik spektaklio dalis, bet ir informacijos skleidėja, teatrinės vizijos ir kasdienės realybės santykių skleidėja, civilizacijos būklės pranešėja. O parodoje tarsi vyko organizatorių ir vertintojų, dalyvių ir žiūrovų teatrališkos derybos. 

 

 

 

 

Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė – menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, teatro dailės tyrinėtoja.