Jūratė Visockaitė. Pagal B railio raštą

„Tristanas ir Izolda“. Martyno Aleksos nuotrauka

Naujosios mūsų baleto premjeros raktinis žodis būtų, žinoma, Wagneris. Šis kultinis vokiečių mistikas yra kietas riešutėlis ir nūdieniame teatre retas svečias. Net Filharmonijoje jį retai išgirsi – sakoma, kad tik tas dirigentas, kuris tikisi tapti generolu, drįsta groti Wagnerį.

Tačiau, kaip prisimename, Richardas Wagneris parašė operą „Tristanas ir Izolda“, taigi to paties pavadinimo mūsiškiame  balete skamba tik aranžuota orkestrinė pasija, kurią sudaro keletas operos epizodų ir „Wesendonck dainos“. Turbūt teisingiau būtų buvę, neklaidinant paprasto žiūrovo, šį kūrinį įvardyti tiesiog „Tristanu“ (kaip tai ir daroma kitose scenose).

Dirigento Modesto Pitrėno titanišką darbą turbūt kada nors ryšis įvertinti muzikologai, o garsiosios „Dainos“, kurias orkestro duobėje atliko Sigutė Stonytė, mano ausiai skambėjo dieviškai – jos kuklią figūrą pastatyčiau šalia jau pripažinto primadonos Violetos Urmanavičiūtės stoto.

Visgi šitas Wagneris Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atsirado pirmiausia ne dėl muzikos, o dėl prisikeliančio naujam gyvenimui lietuvių baleto. Ilgai baleto trupei „dirigavusią“ Tatjaną Sedunovą keičia lenkų baletmeisteris Krzysztofas Pastoras, prisistatyti Vilniuje pasirinkęs kūrinį, kurį jau yra rodęs pasauliui Varšuvos ir Stokholmo scenose. Pastoras aiškina, kad šiame spektaklyje galima duoti darbo visai trupei ir ją pažinti – iš tiesų taip ir atsitiko, vadinamoji masuotė dirba susitelkusi, daro pajėgaus kolektyvo įspūdį ir „nuogoje“, neapsunkintoje dekoracijomis scenoje apsišviečia kaip profesionali ir atsakinga. Solinių vaidmenų atlikėjų pavardės, kaip ir anksčiau, maždaug per pusę nelietuviškos – deja, esame ne baletinė tauta, deja, mūsų nacionalinė mokykla nesugeba išugdyti solistų net vieno teatro trupei.

Pagrindiniam Tristano vaidmeniui (rugsėjo 15 d.) Pastoras atsivežė, reikia manyt, pavyzdinį lenkų šokėją. Galbūt tokiame akibrokšte galima būtų įžiūrėti gerą pamoką lietuviams – žiūrėkite, kolegos, ir mokykitės, kaip reikia šokti! Tačiau, mano akimis žiūrint, Tristanui-Pawełui Koncewojui, kresnam, vos ne stačiakampiškam, netinkančių romantiniam baletui kūno linijų atlikėjui, tiesiog žiauriai pasisekė – lietuviškos provincijos scenoje jis gavo puikią progą, gerą vaidmenį, tvarkingai atšoko jį, bet neatskleidė jokių klodų.

Izolda-Inga Cibulskytė, gerų duomenų ir labai paranki partneriui balerina, šoko tikrai kaip ta plunksnelė, bet ir apie jos vaidybą, „džuljetišką“ Izoldos paveikslą kol kas mažai yra ką pasakyti. (Užtat šalia jųdviejų reikšmingesni pasirodė Tristano tėvų vaidmenų atlikėjai  Olga Konošenko ir Martynas Rimeikis). Kita vertus, ačiū ir už tai, nes šokti Wagnerį yra dar sunkiau, nei jį groti.

Šis modernus baletas yra paremtas klasikine šokio technika – Pastoras pademonstravo ne vieną pedantiškai jo nugludintą duetą, taip pat mėgino įrodyti, kad baletas yra pajėgus perteikti tai, kas Wagnerio muzikoje ir filosofijoje svarbiausia – nesustabdomą vyksmą, emocijų, įtampos augimą ir sūkuriavimą. Jis mėgino įrodyti, mes mėginom patikėti. Bet.

Baleto libreto (pagal prancūzų rašytojo J. Bédier romaną, 1900 m.) žiūrovui geriau neskaityti, nes jame ir velnias koją išsisuktų, užtenka vadovautis bendromis žiniomis apie šią viduramžių legendą. Tačiau Pastoras, žinoma, viską perskaitė, viską sužinojo, paskui krovė ir perkrovė, susismulkino, neišdidino to, kas svarbiausia legendoje, ir jo raizgūs choreografiniai leitmotyvai ir užrišti mazgeliai dabar mums atrodo kaip koks Brailio raštas. Jeigu sugebi ramiai sėdėti teatro krėsle, atsiriboti nuo tų be perstojo pinamų, vėl traukomų istorijų, stumdomų charakterių, sugebi stebėti šį baletą tiesiog kaip rafinuotą estetinį vaizdą, kaip sceninę „plaukiančią“ grafiką – tuomet išloši daugiau.

Šios grafikos figūrėlės aprengtos joms netrukdančiais judėti kostiumais (dailininkė Aleksandra Jacovskytė), elegantiškai blankiais, perregimais, nepastebimais ir, deja, niveliuojančiais; ryškesni drabužiai skirti tik jūros ir vandens stichijų kordebaletui. Asketiška spektaklio scenografija ir tolygios šviesos (Adomas Jacovskis ir Levas Kleinas) iš pradžių pakerėjo –­ pasaulio erdves galinėje sienoje pavyko perrėžti išties vagneriškai. Tačiau pirmojo veiksmo viduryje šviesų santūrumas ėmė tirpti, kol galų gale išvydome teatre dabar madingą videoprojekciją – režisūrinės impotencijos ženklą. Visada stebina ši teatro režisierių (ypač J. Vaitkaus) bejėgystė ir kino mažaraštystė – jie tiki, kad judančiu ryškiu ar murzinu kadru pagilina ribotą savo scenos dėžutę. Tačiau joje, atvirkščiai, pastatoma dar viena papildoma siena, pakišamas „ramentas“, padedantis ir aiškinantis kvailam žiūrovui, kas su kuo ir kaip. Žiūrovas spokso dabar jau į viršų, į sulėtintus kadrus su Tristano ir Izoldos veidais, su žaliais ošiančiais miškais ir nebemato, kas vyksta apačioje. Ogi ta apačia – tai šventa ir nepakeičiama scena, tai herojų kova ir meilės duetas! Bet kūrėjai, reik manyt, nebežino, ką ten dar sukurti.

Gyvai nuskambėjusi muzika naujame balete „Tristanas ir Izolda“ priminė tą pačią muziką, „negyvai“ skambančią Larso von Triero kino šedevre „Melancholija“ (2011 m.). Wagneris toje begalinėje filmo uvertiūroje kaupėsi, pildėsi, žadėjo nesustabdomą gyvenimą ir mirtį – po uvertiūros viskas jo kine taip ir įvyko. O šiuo atveju, kaip sakė viena protinga profesorė, „macės pritrūko“.