Maskvos J. Vachtangovo teatre lapkričio mėnesį įvyko spektaklio „Karas ir taika“ premjeros (režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis, kompozitorius Giedrius Puskunigis). Spausdiname fragmentus iš recenzijų Rusijos spaudoje.

 

„Karas ir taika“. Nuotrauka iš Maskvos J. Vachtangovo teatro archyvo

 

Jacovskis, šio spektaklio dailininkas, konstruktorius ir mąstytojas, asketiškas kaip niekad. Jo sprendimas – siena. Aukšta, sudėtingos pilkos spalvos. Siena pastatyta frontaliai arba įstrižai. Absoliučiai paprasta. Aktoriams pasiūlyta apgyvendinti tuštumą ir beveik be ramsčių. Jie turi tik režisieriaus nurodymus ir savo amatą. Kai kurie iš jų tuščioje scenoje yra apimti panikos ir tai pernelyg garsiai, tai pernelyg greitai mėgina tą sceną užpildyti, įveikti. Tolstojaus tekstą kala į grindis, į žiūrovų salę, laksto ir kala. Vaidina grubiai. Keista, tačiau šitai nekeičia bendro vaizdo. Scenografas sąlyginę dekoraciją pastatė taip, kad ant pilkos sienos nematomai degtų tolstojiški rašmenys. (...) Tuminas darsyk įrodė, kad režisūra gali apsieiti be bruzdesio, liokajystės, išėjus prieš publiką, saviraiškos vulgarybių. Šiuo spektakliu jis tarsi norėjo sugrąžinti ir sugrąžino teatrui didžiuosius klausimus ir formos grožį. Spektaklis iš žmogaus gelmių kelia meninės tiesos poreikį. Jeigu gyvenimas, pasak garsaus gruzinų filosofo, yra „pastanga laike“ („усилие во времени“), tai režisūra šiame spektaklyje yra mūsų akyse kuriama galinga pastanga scenoje.

Marina Tokareva, „Novaja gazeta“

 

Besikeičiančios šviesos srautuose – didžiulė siena. Ji tarsi šešėlių ir siluetų teatro fonas, nes vien siluetais iš pradžių regisi romano personažai – jų aistros ir mintys, jų mažas realusis dydis. Režisierius akcentuoja aktorius ir tekstą – skirtingai nei savajame „Maskarade“, sukėlusiame prieštaringus atsiliepimus dėl turinį skurdinančio vizualinio piešinio diktato. Erdvūs monologai, sudėtingai mizanscenuoti herojų pokalbiai vertė aktorius ne tik panirti į romano visatą, bet ir kokybiškai dirbti su tolstojiškų tekstų drobėmis, sėkmingai adaptuotomis Marijos Peters. Tekstai surišti į organišką struktūrą, kurioje, beje, lieka vietos tradicinei, vachtangoviečių mėgstamai ekscentrikai. 

Lakoniška režisūra ir aukštas aktorystės lygis spektaklį daro belaikį, padeda suvokti, kad svarbiausias karas vyksta pačių veikėjų sielose. Nugalėti aroganciją, pyktį, geidulius ir kitas mus žeminančias ydas, pasirodo, yra sunkiau nei sutriuškinti Napoleoną. Tai, kas vyksta scenoje, tampa artima, nepaisant mus atskiriančio laiko: Anos Pavlovnos Šerer salono formalių patriotų patosas ir nepakantumas, tinkantis ir kietajam Vladimiro Solovjovo televizijos eteriui; lengvabūdiškas auksinis jaunimas; vyresnioji elito karta, jaučianti, kaip iš jos išteka galia ir valia.

Viktor Avdejev, „Russia News“

 

Režisierius, po J. Vachtangovo teatro rekonstrukcijos įgijęs visus techninius scenos stebuklus, užburia mus skurdaus teatro estetika. Jis sąmoningai tampa asketu ir atveria mums žmogaus dvasinio gyvenimo sceninę galią, tebeaktualų K. Stanislavskio ir jo mokinių palikimą. „Karas ir taika“ – tai manifestas režisieriaus, kurį žeidžia daugelio nūdienos Melpomenės ir Talijos tarnų bruzdesys, virstantis kapustniku ar aukštuomenės renginiu.  

Michail Švydkoj, „Rossijskaja gazeta“

 

Panašiomis savybėmis pasižymi oratorijos pagal Senojo Testamento tekstus, kuriose pirminis šaltinis yra tik pretekstas atsirasti paralelinei estetikai ir naujai prasmei, o personažai yra ne literatūros peripetijų, o daug labiau muzikinės formos pasekmė. „Karas ir taika“ ir skamba – dalis po dalies, nesirūpindamas tvirtais naratyviniais ryšiais. Tai, kas sujungia į vienį, yra ne verbalinės, o muzikinės-plastinės prigimties – su jos ypatinga rikiuote, tonalumu ir faktūra. Muzika spektaklyje, kaip ir šviesa, nuolatinė. Puskunigis sukūrė partitūrą, kurioje nenutrūkstančią monotonišką ambientinę muziką staiga pertraukia žanriniai motyvai – valsas, liaudies daina, chorai ir triukšmai, taip pat susiliejantys į bendrai skambantį rusiško kosmoso įvaizdį, kuriame dominuoja minoras ir amžina grožio bei mirties kaimynystė. (...)

Veikėjai nėra užspausti po kaukėmis, po aštriais charakteriais – jie išlaiko tą sceninio gyvenimo evoliucijos lygį, kurį Vachtangovas vadino teatrine tiesa. Jie ne perkeičia Tolstojų, o tiktai tirština individualius bruožus ir kartais – kai kurių epizodų prasminius vektorius. Pavyzdžiui, tėvas ir sūnus Kuraginai, nesėkmingai piršdamiesi kunigaikštytei Marjai, sumuša senąjį kunigaikštį Bolkonskį; Peronskaja, likusi degančioje Maskvoje, vaikšto su kanistru ir židinio degtuku, ruošdamasi viską paleisti pelenais; gutaperčinės Nataša ir Sonia natūraliai susivynioja į kamuolį, kovodamos dėl Anatolio laiško; užmiršta Vera Rostova vaikšto vyriškai apsirengusi ir bando atkreipti į save dėmesį. Filigraniški psichofiziniai atradimai profesionaliąją dramą sulygina su bel canto menu, ir žiūrovas ne tiek tapatinasi su personažu, kiek yra apimamas paties įkūnijimo kerų. Dėl to beveik kiekviena scena – arija ar duetas (arba trio, didžiausias – oktetas) – palydima aplodismentų kaip ikirežisūrinėje eroje.

Grigorij Solovjov, „Zond“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė