Sandra Valerkaitė. Improvizuotos istorijos pamoka ar sukimasis uždarame rate?

Nepremjerinis spektaklis

„Girstučio" kultūros centro salėje –­­ tuščių raudonų krėslų armija. Jų neprireiks, žiūrovai šį kartą susodinami ant ratu sustatytų kėdžių. Norom nenorom apninka kažkoks déjà vu jausmas, kad visa jau kažkur matyta, bet tai tik paskatina smalsumą. Atėjusieji aktorių svetingai laukiami, su jais pasisveikinama, nusišypsoma, besiblaškantiems ir nerandantiems kur „nutūpti" pasiūlomos vietos. Vienas iš aktorių, Justas Tertelis, pristato spektaklį ir primena žiūrovams, jog po spektaklio labai laukiami žiūrovų atsiliepimai.

„Lietaus žemė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Atviro rato“ archyvo
Mažyčiais tarpukario istorijų eskizais aktoriai pradeda „Lietaus žemės" dėlionę (rež. A. Giniotis). Jų vaidinamos biografinės istorijos lyg inscenizuoti mūsų senelių pasakojimai. Aiškūs tremties, partizanų kovų, tenykščio kaimo gyvenimo tonai. Aktoriai nebando į istoriją pažvelgti kažkokiu kitokiu, dar neregėtu kampu, priblokšti ryškiais charakteriais, priešingai –­ čia vietomis pateikiamos labai knyginės, net šabloniškos veikėjų istorijos, vaizduojamas lietuviško būdo nuolankumas, susitaikymas su esama situacija. Trumpučiuose epizoduose matomos ir netikėtos šeimos narių žūtys, ir paprastas šeimos sėdėjimas prie stalo, ir kaimelio siuvėja, kurios mylimasis ruošiasi vesti tėvų prirodytą pasiturinčią nuotaką, o ji, nutylėjusi faktą, kad laukiasi, iškeliauja ieškoti darbo pas žmones, nes likti tame pačiame kaime būtų gėda, ir berniūkščiai, statantys būstinę miško tankmėje, ir į mokslus eiti trokštantys vaikai, ir jaunimo kvailiojimai, ir dar daugybė kitų istorijų, kurios persijunginėja lyg mirksinti lempučių girlianda. Visam spektakliui būdingas fragmentiškumas: aktoriai, vos prisilietę prie vienos istorijos, jau peršoka prie kitos, vengiama kažkur užsibūti, lyg eiti giliau būtų per daug skausminga, o gal ir sudėtinga. Galimas dalykas, jog senelių, artimųjų jiems pasakotos istorijos irgi buvo tik tam tikri epizodai – juk nesinori nukrypti ten, kur skauda, be to, ir atmintis dūla, lieka potėpiai.
Istorijų pasikartojimas, jų tolygumas sukuria bendrumo jausmą, priartina spektaklį prie žiūrovų, jie linkčioja galvas: ir aš taip girdėjau, ir mūsų šeimoje panašiai nutiko. Taigi publika čia jaučiasi įtraukiama į istoriją. Taikomasi į žiūrovo jausmus ir panašu, kad pataikoma – salėje matyti ir šypsenų su ašara akyje, ir sunkių atsidusimų. Ypatingo jautrumo ir bendrystės momentais spektaklyje tampa aktorių atliekamos dainos. Aktorius V. Leistrumas akordeonu užgroja vieną iš partizanų dainų „Gal pavargai?":

Gal pavargai, kad taip saldžiai sapnuoji,
Bet poilsiui čia žemė per kieta.
Tu savo galvą padėk ant mano kelio
O, diemedi, kakta tau sužeista.

Kodėl tyli, nepratari nei žodžio?
Nepasakai, kas sužeidė tave.
Dievuliau, jis tikrai jau miręs,
Krūtinė jo kulipkų perskrosta...

Aktoriai sukasi ratu, kiekvienas atskirai kreipdamasis į nedideles žiūrovų grupeles ir vienu metu su kitais aktoriais pasakodamas pasirinkto daikto istoriją. Salėje girdisi daugiabalsis istorijų šnabždėjimas, lyg daugybė senolių vienu metu būtų prisikėlę. Tai labai trumpas spektaklio momentas –­ akimirka, kai praeities liudijimas atsiduria gyvajame istorijos muziejuje.
Anot J. Grotowskio, spektaklį būtų galima pavadinti „skurdžiuoju". Scenovaizdį čia kuria tik dailininkės Ramunės Skrebūnaitės suknelėmis lyg iš močiučių spintų aprengtos aktorės ir spektaklio rekvizitu tapę siuvamosios mašinos, akordeono dėklai bei seni lagaminai.
Ankstesniame šios trupės spektaklyje „Atviras ratas" pasakojamos istorijos iliustravimas veiksmais buvo įdomus, bet „Lietaus žemėje" ši forma retkarčiais tampa įkyroka, galbūt ir dėl to, kad „Atviras ratas" pasiskelbė esąs teatro laboratorija, o čia jau kyla rizika tapti valgyklos virtuve, kur pagal kadais pasisekusį šabloną žiūrovams bus siūlomi kiti panašaus gamybos recepto spektakliai. Mene iš viso yra labai abejotinas bandymas „daryti taip, kaip jau pasisekė kartą" – jeigu „Atviras ratas" buvo vienas sėkmingiausių jaunų aktorių spektaklių, tai „kažkas panašaus" yra mažų mažiausia žingsnis atgal. Galbūt „Atviras ratas" ir veikia tikro rato principu, kad, apsukęs ratą, vėl grįžta prie pradinio taško? Skirtumas tas, kad spektaklis „Atviras ratas" buvo paremtas autobiografinėmis improvizacijomis, o „Lietaus žemė" –­ bio­grafinėmis.
Kita vertus, gal ši trupė ir yra pasirengusi eiti tam tikro seminarinio teatro keliu, ta pačia forma pasakoti skirtingo turinio istorijas ir nūdienos aktualijas, taip bandydama įtraukti ir paveikti žiūrovus? Šios „atviro rato" principu pasakojamos istorijos galėtų tapti labai patraukliu jauku, sudominančiu žiūrovus tam tikra tematika, inspiruojančiu prisiminti, pasidomėti, pasigilinti. Išsikalbėti, suvaidinti vienas kito istoriją, pasidalyti bendromis patirtimis, atverti ir išmokti atsiverti – galbūt teatro laboratorijos misija visai ne kurti teatrinius eksperimentus, o gydyti teatro terapija, mokyti istorijos pamokų moksleivius, įkvėpti žiūrovus pokyčiams?
Apskritai tai labai socialus, komunikuojantis spektaklis. Jame išnyksta riba tarp aktoriaus ir žiūrovo, teatro ir gyvenimo, vietomis net nebesuprasi, ar įsijautę aktoriai nuklydo į savo vaikystės išgyvenimus, o gal vis dar perteikia iš artimųjų surinktas istorijas. Deja, kartais tokia iliustratyvi sceninė kūryba tarsi „nevaidinant", o gyvenant „iš tikrųjų", primena studentiškas vaidybos pratybas, iš kurių „Atviro rato" aktoriai jau kaip ir turėjo išaugti ir ugdyti savo aktorinį talentą kur kas sudėtingesnėmis aktorinės išraiškos priemonėmis. Ar aktoriai iš viso turi tokių kūrybinių ambicijų – išaugti iš teatrinės vaikystės? O gal toks jų pasirinktas kelias – žaisti ir suktis ratu? Tik jau tada ratu, tikrai neturinčiu teisės vadintis atviru kūrybos prasme, o veikiau – uždaru. Sakote, kam kurti naujas dainas, jei publikai dar neatsibodo šitos? Ogi tikriausiai tam, kad „kūrėjo" švarkelis nenusidėvėtų iki „atlikėjo" – tik tiek to skirtumo.