Seniai laukta konferencija

Gegužės 2 d. Lietuvos teatro sąjungoje įvyko konferencija „Profesionalaus Lietuvos teatro fi­nansavimas: nūdiena ir perspektyvos". Regis, bent pastarąjį dešimtmetį tokio renginio, kuris suburtų įvairių teatrų vadovus, vadybininkus, provokuotų dialogą su valdžios institucijomis, Lietuvoje nebūta. Konferencija surengta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno vadybos magistrantės Adelės Overlingaitės iniciatyva. „Akademinę praktiką teko atlikti keliuose privačiuose teatruose, jų bėdos dėl finansavimo buvo gerai žinomos. Pavieniuose straipsniuose spaudoje teatro žmonės dažnai išsako nusivylimą dėl esamo finansavimo mechanizmo ir jo keliamų sunkumų teatrų veiklai. Dauguma guodžiasi, jog nėra jokio dialogo tarp teatrų ir finansavimą skiriančių institucijų. Kilo idėja suburti visus po vienu stogu ir pabandyti ne tik išsakyti problemas, bet ir pateikti galimus sprendimo būdus bei padėti užmegzti dialogą su finansavimą skiriančių institucijų atstovais", – šių eilučių autoriui tvirtino A. Overlingaitė.
Konferenciją vedė ir prelegentus „švelniai tardė" doc. dr. Irena Alperytė. Renginio pradžioje, pasigedęs Kultūros ministerijos atstovų (šie atvyko vėliau), salę paliko Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus: „Su kuo mes kalbėsimės?.."
Lietuvos nacionalinio dramos teatro me­no vadovas Audronis Liuga pranešime „Profesionalių Lietuvos teatrų asignavimo prob­lemos" pažymėjo, kad meninės takoskyros tarp valstybinių teatrų ir viešųjų įstaigų nėra, tie patys aktoriai vaidina abiejų tipų teatrų spektakliuose. Valstybinių teatrų ypatumas (sykiu ir rūpestis) yra pastatai (jų išlaikymo kaštai didėja), administracijos personalas, trupė (darbo užmokesčio reikalai). Viešųjų įstaigų problema ta, kad jos dėl galiojančio projektinio finansavimo modelio negali kurti ilgalaikės veiklos strategijos. Valstybinių teatrų asignavimai nesusieti su jų kūrybinės veiklos programomis, o strateginiai planai tėra formalumas. Teatro veiklos efektyvumą sunku objektyviai įvertinti. Tačiau kuo daugiau teatras uždirba pats, tuo mažesnis finansavimas galimas ateityje.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis paragino teatro kūrėjus „skųstis su saiku", pateikė kultūrai skiriamo (ir didinamo) finansavimo statistiką, kuri iš šalies atrodo įspūdingai, pasidžiaugė kova už tai, kad dalis Europos Sąjungos struktūrinių fondų Lietuvai skiriamų lėšų pirmą kartą atitektų ir kultūrai. Ministras tikisi, kad dvasiniai ir kultūriniai dalykai sulaikys žmones nuo emigracijos. Esą reikia ugdyti kultūros vartotoją ir kūrėją nuo mažens. Verslas neatsiejamas nuo kūrybiškumo. Tačiau greito „šviesaus rytojaus" ministras nežadėjo: efektyvinti veiklą teatrams teks iš vidinių resursų.
Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas pranešime „Teatro pastatų išlaikymo ir atnaujinimo finansavimas" atkreipė dėmesį į daugybei projektų „išbarstytus pinigus", esą rimtų darbų su keliais tūkstančiais neatliksi. Renovuoti senus teatrui pritaikytus pastatus yra keblu ir brangu: iš anksto neįmanoma numatyti visų darbų ir parengti tikslios sąmatos. Bendravimas su politikais Lietuvoje vis dar grindžiamas „švogerystės" principu. I. Al­perytės paklaustas, ar įmanoma Lietuvoje atgaivinti mecenavimo tradiciją, E. Stancikas pateikė koncerno „Achemos grupė" pavyzdį –­ koncernas už suteiktą finansinę paramą nereikalauja, kad teatras tiesiogiai „atidirbtų" (organizuotų renginius, vaidintų spektaklius, skirtų žiūrovų vietas spektaklių metu). Vadovo manymu, visus teatrų vadovus kankina tas pats klausimas: kiek Kultūros ministerija „numes" lėšų kitais metais?
LR Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja Aistė Laurinavičiūtė pranešime „Profesionalių Lietuvos teatrų finansavimo politika ir mechanizmas" praskleidė uždangą, kaip vargstama rengiant mecenavimo ir kitus kultūrininkams aktualius įstatymus. Baiminamasi, kad įstatymų spragomis nepasinaudotų nesąžiningi verslininkai, gal seimūnų galvose jau gimsta „kūrybiškiausi" scenarijai šiuo reikalu... A. Laurinavičiūtė pažymėjo, kad kultūros sektorius Lietuvoje per daug kultūringas savo teisių atžvilgiu, iškėlė lobizmo problemą.
VšĮ „Vilniaus keistuolių teatras" prodiuserė Daiva Vaitekūnaitė pažymėjo, jog teatrai vaikams ir jaunimui priversti kurti itin mažo biudžeto spektaklius, nors aktorės „suknelės audinio kaina – ta pati", nepaisant, ar ji vaidina spektaklyje suaugusiems, ar vaikams... VšĮ „Cezario grupė" vadybininkės Viltautės Žemelytės pasisakymą reziumavo mintis, kad „trumpalaikiai projektai fragmentuoja teatro veiklą". O VšĮ „Menų spaustuvė" programų koordinatorius Vaidas Jauniškis ragino atkurti pasitikėjimą kultūrininkais, nes nuo VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" veiklos laikų įsigalėjęs mitas, esą kultūrininkai – vagys.
Profesionalių teatrų padėtį regionuose emocingai aptarė Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas (iš esmės ją lemia vietos politikų požiūris bei konkretaus rajono savivaldybės biudžeto galimybės). „Teatro kūrėjai gyvi konfliktais", –­ šmaikštavo prelegentas.
Profesionalaus teatro finansavimas kupinas konfliktų ir nežinomųjų, esama įstatymų pinklių (pvz., valstybinių teatrų patalpų nuomos kaina viešosioms įstaigoms yra per aukšta, o patys nuomotojai jų sumažinti savo valia negali), diskutuotina dėl prioritetų (tarkime, „Meno forto" spektaklių Lietuvos regionų žiūrovai nemato, tačiau Eimunto Nekrošiaus gastrolių spektakliai Maskvoje finansuojami).
Konferencijos rengėjai žada publikuoti visus pasisakymus ir parengti kreipimąsi valdžios institucijoms dėl profesionalaus Lietuvos teatro finansavimo problemų.

Parengė Ridas Viskauskas

Draugai